Pirmojo ir paskutinio tomų pasirodymą skiria keli dešimtmečiai, iš viso leidinį sudaro vienuolika knygų. Nuo minties įgarsinimo iki paskutinio tomo pasirodymo praėjo 35 metai – daugiau nei vienos kartos gyvenimas. Per tą laiką įvyko milžiniškų pokyčių ne tik Lietuvoje, jos žmonių gyvenime, bet ir informacinių technologijų srityje. Tušinuką pakeitė kompiuteriai: lankstieji diskai, kompaktiniai diskai, kietieji diskai dabar jau duomenų bazės debesijose.

1988 m. prof. Julius Juzeliūnas inicijavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti steigimą, kuri pradėjo rinkti ir sisteminti informaciją apie represijas patyrusius Lietuvos gyventojus. Šios komisijos darbą tęsė ir plėtojo jos pagrindu 1991 m. įkurtas Represijų Lietuvoje tyrimo centras prie Lietuvos mokslų akademijos Sociologijos, filosofijos ir teisės instituto, parengęs ir 1992 m. išleidęs leidinių serijos „Lietuvos gyventojų genocidas“ pirmąjį tomą. 1997 m. šis centras buvo prijungtas prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), tačiau darbus tęsė.

Šios vienuolika knygų talpina šimtus tūkstančių dramų, tragedijų, trilerių, detektyvinių istorijų – šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių likimų.

Lietuvos gyventojai skaudžiai nukentėjo nuo okupacinių režimų. XX a. patirtys lėmė, kad mūsų valstybės istorija ir žmonių likimai yra pasakojami fragmentuotai. „Mes galime tik stebėtis kitų valstybių gyventojų privilegija – lengvai atsekti šeimos ir giminės istoriją kelis šimtmečius atgal. Mums šią galimybę atima ne vienos okupacijos nulemti trėmimai ir dokumentų naikinimai“, – teigia LGGRTC.

Šis leidinys nėra lengvas skaitinys, tai ne grožinė literatūra, tačiau šios vienuolika knygų talpina šimtus tūkstančių dramų, tragedijų, trilerių, detektyvinių istorijų – šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių likimų.

Genocid.lt nuotr. 

„Lietuvos gyventojų genocidas“ yra nuostabus paminklas savanorystės idėjai. Lietuvos žmonės atsiliepė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti kvietimą pildyti represuotų asmenų anketas. Gausėjačią medžiagą ėmė tvarkyti be atlygio, laisvomis nuo darbo valandomis dirbęs būrys savanorių. dėl jų atsidavimo buvo garantuotas trapios organizacijos tęstinumas ir sėkmingai kauptas ir pildytas jau anuomet pradėtas formuoti skaitmeninis duomenų bankas", – akcentuoja LGGRTC.

Paskutinysis leidinio tomas skirtas 697-iems 1954–1989 m. sovietų okupacinės valdžios represuotiems asmenims (įkalintiems, nužudytiems) ir 1991 m. nuo SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę vykdyto teroro aukoms.

Po Stalino mirties masinių Lietuvos gyventojų trėmimų nevyko, ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas buvo nuslopintas, tačiau tauta nenustojo priešintis. Stiprėjo neginkluota antisovietinė ir įvairių formų kultūrinė rezistencija, vyko įvairių formų akcijos ir protestai dėl Bažnyčios persekiojimo ir tikinčiųjų diskriminavimo. Todėl represinių struktūrų dėmesys koncentravosi į potencialius sovietų valdžios priešus – Katalikų bažnyčią, akademinį jaunimą, kūrybinę inteligentiją.