Penktadienį čia atidarytas žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, leidžiantis ir vėl pajusti prapuolusį, bet pamirštą gyvenimą, kupiną šypsenų, ginčių, gražių ir liūdnų prisiminimų.

„Per vieną štetlą mes pasakojame apie visą štetlų pasaulį, apie visą dingusį pasaulį. Jame kadaise gyveno Lietuvos žydai, kuriame skambėjo jidiš kalba. Bet tai buvo ne tik Lietuvoje, 80 procentų Rytų Europos žydų gyveno štetluose, o XIX amžiaus viduryje štetluose gyveno apie du trečdaliai visų pasaulio žydų“, – žurnalistams penktadienį sakė muziejaus edukacijos vadovės Jolanta Mickutė.

Užtruko daugiau nei dešimtmetį

Žodis štetlas jidiš kalba reiškia mažą miestą. Tokių gausiai žydų apgyvendintų miestelių prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius Lietuvoje buvo daugiau nei 200, tačiau jie sunaikinti nacių okupacijos metu.

„Šimtmečiais dvi tautos – lietuviai ir žydai – tuose miesteliuose gyveno ir sugyveno greta, tačiau Holokaustas sunaikino Lietuvos žydus, o nelikus jų, neliko ir štetlų“, – sakė muziejaus vyriausioji kuratorė Sandra Petrukonytė.

Muziejaus ekspozicija išdėstyta dešimtyje galerijų ir prasideda nuo įžanginio filmo, pasakojančio, kaip žydai įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir ten gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo.

Dalis muziejaus istorijų pasakojama pasitelkus kino kalbą – specialiai muziejui buvo sukurti atkuriamosios dokumentikos filmai, pasakojantys vienos Šeduvos žydų šeimos gyvenimo istoriją.

Štetlų kultūrai ir istorijai atminti skirto muziejaus kūrimas užtruko daugiau nei dešimtmetį, idėją plėtojo ir vystė tarptautinė istorikų, architektų, žydų kultūros ekspertų komanda.

„Pirmiausia kilo tokia iniciatyva sutvarkyti senąsias žydų kapines. Jos buvo labai apleistos. Tai šitas darbas užtruko apie du metus ir kai kapinės buvo sutvarkytos, buvo iškeltas klausimas, ar to pakanka, jeigu toliau nekabėsime, nebandysime pagerbti atminimo Lietuvos žydų, gyvenusių mažose miesteliuose, štetluose, ar ta atmintis vis tiek galiausiai neišnyks“, – teigė muziejaus kuratorė.

„Taip prasidėjo standartinė kelionė. Aplankėme Lietuvos archyvus, bendradarbiavome su istorikais, per ilgą laiką atsirado asociacijos ir bendruomenės, kurios palaikė ryšį su Šeduvos žydais. Tai tokiu būdu per vieną žmogų suradome kitą žmogų, tada trečią žmogų ir taip sąrašas ilgėjo, istorijų daugėjo“, – pridūrė S. Petrukonytė.

Gyvenimas ir jį sugriovęs Holokaustas

Pagrindinis muziejaus pasakojimas, kuriam skirta didžioji ekspozicijos dalis, koncentruojasi į tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo metus ir pokarį, o lankytojai kviečiami pasivaikščioti po to laikotarpio Šeduvos štetlą.

Didžiausioje muziejaus galerijoje atkuriama Turgaus aikštė, kuri buvo ne tik prekybos ir kasdieninių susitikimų vieta, bet ir erdvė pilietinėms iniciatyvoms ar kultūriniam gyvenimui.

Mes kviečiame lankytojus atrasti Šeduvos žydus, susipažinti su jų religiniu ir visuomeniniu gyvenimu, emigracijos kryptimis, sekti jų profesinius pasirinkimus ir svajones.

„Mes kviečiame lankytojus atrasti Šeduvos žydus, susipažinti su jų religiniu ir visuomeniniu gyvenimu, emigracijos kryptimis, sekti jų profesinius pasirinkimus ir svajones. (...) Šurmuliuojančioje Turgaus aikštėje mes pirmiausiai kalbame apie gyvenimą – ir man atrodo, kad jis Šeduvoje buvo labai įdomus, spalvingas“, – pasakojo S. Petrukonytė.

Muziejuje daug dėmesio skiriama ir štetlų bei juose gyvenusių žydų gyvenimus sugriovusiam Holokaustui.

„Holokaustas – tamsioji pasakojimo dalis, tačiau jos negalima nei praleisti, nei šviesinti. Kartu su istorikais stengėmės ekspozicijoje pateikti faktus – paliekama lankytojams teisę patiems pasidaryti išvadas. Ekspozicijoje pateikiame platų kontekstą: nuotraukas, citatas iš istorinių dokumentų, liudininkų pasakojimus bei nebylius tragedijos liudininkus – keturias Antrojo pasaulinio karo metų šovinių gilzes. Jos buvo rastos 2015 metais tvarkant žudynių vietą Liaudiškių miške“, – sako S. Petrukonytė.

Šeduvos žydų bendruomenė 1941 metais vasarą buvo uždaryta laikinoje priverstinių darbų stovykloje, o rugpjūčio 25-26 dienomis naciai ir vietiniai talkininkai už kelių kilometrų nuo Šeduvos esančiame Liaudiškių miške sušaudė 664 Šeduvoje gyvenusius vyrus, moteris ir vaikus.

Išskirtinė architektūra

Muziejus sako išskirtinumu pasižymi ne tik dėl tematikos, bet ir architektūros – muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su žymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija, jog pastatas primintų miestelį, kurio stogų kontūrai būtų iš toli matomi lietuviškame lygumų kraštovaizdyje.

Muziejaus pastatas vientisas, tačiau po jo stogu telpa skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijos galerijos, kiekviena įsikūrusi po specialiai jai projektuoto namelio stogu.

„Aš pradėjau formuluoti architektūrinį sprendimą, kuris buvo tarsi skirtingų patirčių derinys. Dabar „Dingęs štetlas“ iš tiesų pasako viską. Mes praradome štetlą ir turime jį atkurti. Taigi visas šis kompleksas buvo paremtas labai kuklių, schematiškų pastatų idėja, kad kiekvienas atėjęs galėtų ją suprasti“, – pasakojo suomių architektas.

Pasak vyriausiojo architekto Augusto Audėjaičio, didžiausias iššūkis buvo išsikeltą idėją įgyvendinti kokybiškai.

„Šituos devynis metus iš tikrųjų tai man buvo kaip antras universitetas. Raineris man yra žvaigždė, o numeris vienas projekte – tai buvo kokybė, prie kiekvienos detalės, kurią čia matote, buvo be galo daug dirbama“, – teigė A. Audėjaitis.

Visuomenei „Dingęs štetlas“ duris atvers nuo šeštadienio. Apsilankymas muziejuje – nemokamas, tačiau lankytojai raginami rezervuoti bilietą bilietą iš anksto.