Pasak istorinių šaltinių, XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje F. Kafka, vaikštinėdamas viename Berlyno parke, sutiko verkiančią mažą mergaitę.

Ši ieškojo dingusios savo mėgstamiausios lėlės. Norėdamas mergaitę nuraminti, rašytojas padėjo jos ieškoti, tačiau per visą dieną jiedu lėlės taip ir nerado.

F. Kafka pasiūlė mergaitei grįžti į parką kitą dieną ir tęsti lėlės paieškas.

Susitikę jie tęsė paieškas, tačiau nesėkmingai – lėlė dingo tarsi į vandenį.

Tada rašytojas padavė mergaitei laišką neva nuo dingusios lėlės.

Jame esą buvo rašoma: „Prašau, neverk, aš išvykau į kelionę aplink pasaulį, parašysiu tau apie savo nuotykius.“

Per kitus susitikimus F. Kafka mergaitei įteikė aibę neva lėlės rašytų laiškų apie jos nuotykius pasaulyje.

Šie jų susitikimai tęsėsi kurį laiką, kol vieną dieną rašytojas atnešė mergaitei lėlę, ši atrodė visiškai kitaip negu pamestoji, kartu su ja F. Kafka įteikė mergaitei ir dar vieną laišką, jame buvo rašoma: „Mano kelionės mane pakeitė.“

Mergaitė stipriai apkabino lėlę ir parsinešė ją namo.

Po metų F. Kafka mirė. Dar vėliau mergaitė, jau suaugusi, dovanotosios lėlės viduje rado dar vieną, paskutinį laiškelį, šį kartą pasirašytą F. Kafkos. Jame buvo tik vienas sakinys:

„Viską, ką myli, veikiausiai prarasi, bet galiausiai meilė sugrįš kitu būdu.“

Šią istoriją kartu su įvairiomis jos versijomis papasakojo ilgametė F. Kafkos partnerė Dora Diamant.

Tačiau, nepaisant entuziastingų F. Kafkos tyrinėtojų pastangų, konkrečių įrodymų, pavyzdžiui, lėlės laiškų kopijų ar kokių kitų detalių, taip ir nepavyko rasti.