Šis E.Kolbert kūrinys – kruopščiai atsijotų faktų analizės ir stebėjimo rezultatas. Ji kartu su mokslininkais keliauja į atokias olas ir salas, leidžiasi į gelmes ir stebi, kaip jos akyse dingsta varlių, šikšnosparnių ar koralų rūšys. Pamažu autorė įveda antropoceno sąvoką – plėtoja randamus įrodymus apie naują, žmogaus veiklos nulemtą epochą, kurią, mokslininkams pripažinus oficialiai, „akimirksniu pasens visi geologijos vadovėliai pasaulyje“ (p. 120).

Niekada nematomas pokytis

Nors knygoje žmogus tiesiogiai nekaltinamas dėl galbūt sukeliamo šeštojo išnykimo, tarp eilučių toks klausimas lieka: ar žmogus, naikinantis tiek rūšių, galiausiai negrįžtamai pakeis gyvąją gamtą, į pražūtį nunešdamas ir save?

Filosofas dr. Nerijus Milerius, tyrinėjantis apokalipsės fenomeną, pirmiausia prisimena ir savo knygoje „Apokalipsė kine“ (2013) cituotą Naomą Chomsky, kuris kalbėjo apie kasdienę apokalipsę, kai yra mąstoma labai stambiais procesais, nors iš tikro viskas vyksta mikrolygiu.

„Tada taip ir išeina: procesai vyksta, bet neįmanoma užfiksuoti, kur jie veda, – E.Kolbert tyrimą apie ankstesnius didžiuosius išnykimus ir dabartinius mažuosius išnykimus komentuoja Vilniaus universiteto tyrinėtojas. – Realiai autorė atranda net ne pėdsakus, o pėdsakų pėdsakus, kaip sakytų Jacques Derrida, ir galvoja: kur visa tai veda? Beje, tokia forma yra būdinga ir holivudiniam katastrofų kinui.“

„Šeštajame išnykime“ autorė išsamiai aprašo, kaip leidžiasi į kelionę pamatyti paskutinį žmonių išnaikintos rūšies egzempliorių – didžiosios alkos, tokio įspūdingo ir anksčiau plačiai išplitusio paukščio, iškamšą. „Islandijai tenka abejotina šlovė būti paskutiniais žinomais šių paukščių namais (p. 65)“, – rašo autorė. Šios rūšies likimas – tai vienas iš pavyzdžių, kai žmogus nepajunta perlenkęs lazdą. Mokslininkai tai net vadina pertekliniu žudymu.

„Esu apie tai mąstęs: kartais padeda ir buitiniai atvejai, – kalba N.Milerius. – Kai mokiausi Paryžiuje, man pasakojo apie Sorboną. Anksčiau universiteto pastatas buvo medinių konstrukcijų, ir tą medį ėdė kirvarpos. Nors pastatas atrodė gražiai, staiga visi suprato, kad jis labai liūdnos būklės ir tuoj grius. Tik tada ėmė rekonstruoti.“

Anot filosofo, apokalipsės (arba išnykimo) evoliucija nėra nuosekli, kai viskas blogyn eina iš lėto, palaipsniui. „Būna regimybė, kad viskas gerai ir linkmė netgi yra pozityvi, kol staiga supranti, kad procesai yra negrįžtami. Panašiai veikė maras: dažnai žmogus pradėdavo jausti simptomus, kai gyvybiniai organai jau būdavo pažeisti“, – palygina N.Milerius.

Panašiai nutiko ir makrofaunai Australijoje, kai žmonės nepastebėjo patys išnaikinę didžiuosius gyvūnus, nes tai užtruko kelis tūkstančius metų. Kaip rašo autorė: „Žmonėms (…) megafaunos išnykimas turėjo atrodyti toks lėtas, kad net nepastebimas (p. 243)“. E.Kolbert daug dėmesio skyrė prancūzų mokslininkui Georges Cuvier, kuris XVIII–XIX a. sandūroje pirmasis atrado, kad anksčiau išnykdavo gyvūnų rūšys. Kad prie to prisidėjo ir žmogus, paaiškėjo dar žymiai vėliau.

Anot N.Mileriaus, čia galima nusistebėti žmonijos aklumu. „Kai prasidėjo ekspansijos metas, vėlyvasis Renesansas ir Naujieji laikai, indėnus naikino masiškai. Ir štai staiga žmogus nustebo, kad jis išnaikino gyvūnų rūšis, kai daugybė čiabuvių tautų jau buvo išnaikintos“, – pastebi jis.

Poveikis: estetinis ar kritinis?

Knygos vertėja „Baltų lankų“ leidyklai dr. Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė į žmogaus atsakomybę ir santykį su padariniais žiūri kitu rakursu. Ji mano, kad E.Kolbert knyga padeda išgyventi kaltę, gailestį, gedulą. „Dinozaurams juk negaila, kad jie išnyko – jų gaila tik žmonėms. Žmonės yra vienintelės būtybės, kurios gailisi“, – sako literatūrologė.

Dinozaurams juk negaila, kad jie išnyko – jų gaila tik žmonėms. Žmonės yra vienintelės būtybės, kurios gailisi.

Atmetus scientistinį tikėjimą protu, galima pasakyti, kad žmogus niekada negalės įvertinti savo veiksmų padarinių iki galo, priduria N.Milerius. „Tai suteikia pagrindą viską apokaliptizuoti“, – mano jis.

G.Bernotienė nemano, kad knyga yra apokaliptiška. „Mes apskritai gyvename gana stiprių apokaliptinių nuojautų atmosferoje, kur ekologija yra tik vienas veiksnys. Štai jau šeštasis išnykimas, nors prieš tai įvyko penki – na ir nieko, gyvybė toliau gyvuoja. E.Kolbert parodo labai plačią perspektyvą“, – teigia vertėja.

Tokiu atveju, anot N.Mileriaus, svarbu atkreipti dėmesį į prieštaravimą tarp estetinės ir kritinės kūrinio funkcijos. Jo manymu, E.Kolbert, rašydama ne meninį, o reportažinį darbą, vis tiek norėtų, kad būtų daromos išvados – ne vien tam, kad pasigėrėtų meistrišku rašymu ar paliūdėtų dėl išnykusių rūšių.

„Kai apokalipsė estetizuojama, tuomet mes tikimės pasigėrėjimo, skopofilinių, tai yra žiūrėjimo, malonumų. Kas kita – kritinė apokalipsės funkcija“, – brėžia skirtumus filosofas.

Tad ar tokia knyga gali skatinti kritiškumą? Vertėjos pastebėjimu, autorė bent prikišamai nemoralizuoja ir nekelia emocinių manipuliacijų. „Man atrodo, autorė, neapkraudama skaitytojo gryna baime ir agitacija, palyginti su daug kitų tekstų šia tema, sukuria erdvės išgyventi, pačiam gerai apmąstyti ir tada nuspręsti. Autorė neragina: dabar padaryk viską nuo A iki Ž ir tada galėsi patenkintas užsidėti pliusiuką, kad jau viską padarei dėl gamtos. Išlaikydama mandagų kuklumą, ji neagituoja ir nesiūlo jokios lengvos išeities“, – pastebi G.Bernotienė.

Kas toliau?

E.Kolbert vienoje „Šeštojo išnykimo“ vietoje leidžia sau pasvarstyti: „Kažkur mūsų DNR turi glūdėti lemtinga mutacija (arba, tikėtiniau, mutacijos), kurios mus skiria, – mutacijos, dėl kurių esame padarai, sugebantys išnaikinti artimiausius savo giminaičius, tada iškasti jų kaulus ir iššifruoti jų genomą“ (p. 249). Bet kas žmogui iš to žinojimo, jeigu jis greičiausiai ir pats sukelia, ir su pagreičiu lekia į šeštąjį išnykimą, nors to pastebėti neįmanoma?

Vertėjos vertinimu, „Šeštasis išnykimas“ galėtų padidinti toleranciją dilemai ir konfliktui, kai nebūtina garsiai šaukti ir tučtuojau rinktis kurią nors pusę. „Jeigu tiesa yra problemiška, nereikia jos padaryti paprastesnės, – sako G.Bernotienė. – Kaip matome iš miškų ir vilkų išsaugojimo akcijų, Lietuvos žmonės myli gamtą, jiems tie klausimai jautrūs. Man asmeniškai sunku suprasti, kuri išeitis teisinga, kai, pavyzdžiui, dėl vilkų medžioklės net specialistų nuomonės išsiskiria. Tuomet labai padeda nuosaikus ir gerai įsigilinusio kalbėjimo tonas kaip šioje knygoje. Ji dilemą tiesiog ir parodo kaip dilemą.“

Šiuo atveju labai svarbi ir santvarka, kurioje visos tos dilemos vyksta. N.Milerius dar knygoje „Apokalipsė kine“ lemiančiu kasdienių apokalipsių veiksniu įvardijo kapitalizmą. Jeigu galime įsivaizduoti pasaulį be daugybės išnaikintų rūšių, kodėl negalime įsivaizduoti be kapitalizmo?

„Kapitalizmas yra ne šiaip santvarka, jis tapo transcendentinėmis egzistavimo sąlygomis. Tai labai gerai matosi vaizduotės srityje, kai ir apokalipsė yra integruota į pačias kapitalizmo sąlygas. Taip veikia dvigubas kodas: nors apokalipsė nurodo vartojimo pabaigą, šitas įvaizdis yra naudojamas tam pačiam vartojimui paskatinti. Smagu galvoti, kad žmogus paskutinę valandą puls melstis, bet dažniausiai puola daužyti arba mylėtis – dar labiau eksploatuoti: tai paskutinis karnavalinis šėlas pragaro akivaizdoje“, – pasakoja N.Milerius.

Kaip ten bus ateityje, niekas nežino – E.Kolbert irgi nepateikia atsakymų, įvyks šeštasis išnykimas ar ne. „Visi nori mirti herojiškai – niekas nenori tiesiog išnykti“, – priduria N.Milerius.