Pilnutėlėje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Mokomojo teatro salėje Klaipėdos dramos teatras ir Druskininkų teatro festivalis spalio 1-ąją publikai pristatė vieną netikėčiausių premjerų – vienaveiksmę tragikomediją pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Mano Hamletas“, tapusią šiemetinio tarptautinio Druskininkų teatro festivalio atradimu.

Naujoji „Hamleto“ interpretacija – bendras Lietuvos ir Gruzijos menininkų projektas, kuriame jungiami dramos, lėlių ir pirštų teatro žanrai. V.Šekspyro dramos tekstą scenai adaptavo šiuolaikinis Gruzijos dramaturgas B.Janikašvili’s, finalinio teksto autorius – klaipėdietis rašytojas Gintaras Grajauskas. Spektaklį režisavo visame pasaulyje garsaus Gruzijos „Pirštų teatro“ vadovas Beso Kupreišvili’s. Scenoje skamba Jozefo Bardanašvili’o muzika, scenografiją ir kostiumus „Mano Hamletui“ sukūrė Vachtangas Koridzė. Jie W.Shakespeare’o pjesę pavertė filosofine bufonada, nuspalvino atjauta, švelnia liūdna šypsena ir žmogišku gerumu.

Spektaklyje vaidina Lietuvos teatro grandas Vytautas Paukštė ir jauni lietuvių aktoriai Renata Idzelytė, Mantas Poškus, Sigutė Gaudušytė, Linas Lukošius, Arūnas Račkauskas, taip pat – Gruzijoje pagamintos marionetės ir lietuvių aktorių pirštai.
Asmeninė, personifikuota, net intymi istorija, kurią pasakoja senas lėlių teatro aktorius, kaip dauguma aktorių, visą gyvenimą svajojęs suvaidinti Hamletą, scenoje iš W.Shakespeare’o dramos virsta tragikomedija, o liūdniausias europietis danų princas – brandaus amžiaus gruziniškai lietuvišku klounu. Liūdnuoju klounu, kurio lūpomis byloja pati skaudžiausia gyvenimo tiesa. Spektaklyje ji pasakoma labai natūraliai, su pašaipa, ironija, pasitelkus subtilią parodiją ir humorą. Įtikina ir žodžiai, ir lėlės, ir V.Paukštės talentas bei patirtis. Paperka nepaprastos asmenybės šviesa, prasimušusi pro klouno kaukę. Nuginkluoja liūdesys ir optimistinė, visai ne šekspyriška pabaiga, į lemtingą klausimą „būti ar nebūti“ atsakanti vienareikšmiškai – BŪTI! Ir tas bendrumo jausmas... Išties liūdnasis klounas pasiekia tikslą – kad mes nors akimirką taptume ne tokie liūdni, ne tokie vieniši... O kas toliau? Spektaklio žodžiais, visi svajojam apie didįjį gyvenimo vaidmenį, betgi visi jie – dideli. Todėl reikia šypsotis net tada, kai gyvenimas tau atsuka nugarą. O kas toliau? Reikia tiesiog gyventi, teigia spektaklis, Klaipėdos publikos sutiktas audringomis ovacijomis.