Kitais metais 222 metus švęsiantys Druskininkai niekada nebuvo praradę vieno žymiausių šalies kurortų vardo. Miestui pasukus pramoginio turizmo keliu, į antrą planą nepelnytai nustumtas ypatingas kurorto ir jo apylinkių gamtos grožis.

Kvepia oras

Jau per 30 metų čia gyvenanti kaunietė Lolita Babilienė įsitikinusi, kad didmiesčių gyventojus Druskininkai vilioja unikalia gamta, naujai įrengtais, gražiai sutvarkytais parkais, gaiviais pušynais. 1982-aisiais į Druskininkus kartu su vyru, gavusiu čia paskyrimą dirbti, atsikrausčiusi moteris į gimtąjį miestą taip ir negrįžo.

"Vienu metu svarstėme sugrįžti, tačiau auginti vaikus Druskininkuose sveikiau ir saugiau. Vaikai užaugo, bet mes likome, o dabar jau mūsų gyvenimas – čia. Tačiau aš visiems išdidžiai sakau, kad esu tikra kaunietė. O ir retkarčiais sugrįžti į Kauną labai gera. Čia gyvena mano sesuo, artimieji, čia mano tėvų kapai", – pasakojo L.Babilienė. Vienas jos sūnų, pasimokęs Vilniuje, taip pat sugrįžo į Druskininkus ir čia įkūrė savo verslą.

Prieš 20 metų Lolita su vyru įsigijo sodybą Žiogelių kaime netoliese Druskininkų ir nuo tada vasarą ir savaitgaliais mėgaujasi gamtos teikiama ramybe.

"Viena kolegė anądien pasakė: būtinai paminėk ypatingą Druskininkų kvapą. Čia tikrai kvepia oras. Jis suteikia energijos, atgaivos, svaigina, užburia. Ne veltui jau 200 metų Druskininkai garsėja kaip balneologinis kurortas, kuriame gaivus pušynų oras, mineralinis vanduo ir gydomasis purvas gydo nuo įvairiausių negalių", – pasakojo L.Babilienė, sutikusi "Kauno dienos" žurnalistus pavedžioti po ypatingas kurorto ir jo apylinkių vietas.

Miesto simbolis

Pirmas maršruto taškas – Lenktasis tiltelis per Ratnyčėlės upelį. Prie tiltelio stovinti Broniaus Vyšniausko skulptūra "Ratnyčėlė", vaizduojanti rankomis semiančią vandenį moterį, – Druskininkų simbolis. Kiekvienais metais Padėkos vakaronės metu nusipelniusiems druskininkiečiams yra įteikiamos "Ratnyčėlės" skulptūrėlės.

"Dabar Lenktasis tiltelis gal kiek primirštas, tačiau anksčiau jis būdavo vaizduojamas ant atviručių kaip romantiška vieta. Nuo senų laikų čia buvo mėgstama fotografuotis. Man tai miela vieta. Tas Ratnyčėlės šniokštimas, kur ji įpuola į Nemuno glėbį. Juolab kad juo dar ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis vaikščiojo", – pasakojo L.Babilienė, toliau aprodydama Gydyklų parką.

Per kaitros išsekintą Nemuną neseniai pastatytas ir transportui bei pėstiesiems skirtas naujasis Parko tiltas. Anot pašnekovės, antro tilto Druskininkams labai trūko, tačiau ne visos su juo siejamos viltys išsipildė. "Už tilto įrengė didelę automobilių aikštelę, tikėjomės, kad žmonės paliks savo automobilius ir į centrą eis pėsčiomis, bet, žinoma, taip nėra. Sveikas kurorto oras su automobilių teršalais visiškai nesiderina", – pastebėjo L.Babilienė.

Lieka vardas

Nemuno pakrantėje įrengtoje mažoje prieplaukoje stovi laivai. Rugpjūčio pabaigoje, Druskininkams atsisveikinus su vasaros sezonu, mieste sumažėjo turistų. Juolab kad seniai lietaus nemačiusiu Nemunu didesnių laivų laivyba tapo neįmanoma.

"Meilės sala" – skelbia vieno laivo ekskursijos iškaba. Pasak pašnekovės, Meilės sala buvo garsi XX a. pradžioje. Ją mėgę įsimylėjėliai, valtimi nuplaukdavę į salą, kur romantiškai praleisdavo vakarus. Sala egzistuoja, tačiau apaugusi meldais, ir laivai dabar tik apiplaukia aplink ją.

"Keičiasi laikai, o vardas lieka. Kaip ir Grožio šaltinis. Prieš 200 metų jis čia tryško ir dar tiek tikrai tekės. Anksčiau žmonės tikėjo, kad nusiprausus šiuo vandeniu būsi amžinai jaunas", – šypsojosi kaunietė, rodydama šaltinį, prie kurio buriavęsi žmonės eliksyrą pylė į dideles taras.

Nėra sezoniškumo

Kiti alternatyvaus Druskininkų maršruto punktai – garsiausi parkai: Vijūnėlės, esančio tarp Druskonio ir Vijūnėlės tvenkinių, Poilsio, siūlančio ramų pasivaikščiojimą pušyne, ir Karolio Dineikos sveikatingumo parkas, po rekonstrukcijos atidarytas tik šį sezoną.

Karštą dieną įžengus į Poilsio parką padvelkia malonia gaiva ir pušyno aromatu. Čia galima pasivaikščioti arba, sėdus ant dviračio, per miškus pasiekti Druskininkų apylinkes, Raigardo slėnį, Švendubrės kaimą.

L.Babilienė, įpratusi visur važinėti dviračiu, parodo paslaptingą ežeriuką viduryje miško, pavadintą Mergelių akimis. Tiesa, maudynėms jis nepritaikytas, tačiau ant patogaus apžvalginio lieptelio galima stebėti paukščių įvairovę. Ant kalnelio šalia ežerėlio, anot L.Babilienės, daugeliui druskininkiečių šventa vieta – čia palaidoti pokario partizanai.

Parke – maudyklės ir pirtys

"Druskininkus galima lyginti su Palanga, tačiau priešingai nei prie jūros, čia nėra tokio sezoniškumo. Mūsų kurorte yra ką veikti ištisus metus, žiemą gyvenimas nesustoja. Vis daugiau vietinių druskininkiečių aktyviai leidžia laisvalaikį, propaguoja sveiką gyvenimo būdą", – pasakojo Lolita, išduodama kitą būtiną aplankyti vietą – Sveikatingumo parką.

Sveikos gyvensenos pradininkas Lietuvoje K.Dineika Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką įkūrė dar sovietmečiu. Dabar moderniai rekonstruotas parkas siūlo ne tik jau anksčiau veikusias kaskadines maudykles ir pirtis bei jonoterapiją, bet ir didelę žaidimų aikštelę vaikams, masažinį akmenukų baseiną, po kurį reikia pavaikščioti basomis, paplūdimio tinklinio aikštelę, mechaninius treniruoklius, dviračių takus, pasivaikščiojimą po gėlynus ir prieskonių darželius.

"Du kartus per savaitę čia vyksta nemokami jogos užsiėmimai, organizuojami šiaurietiškojo ėjimo mokymai. Tikrai puikus parkas", – džiaugėsi L.Babilienė.

Įamžino M.K.Čiurlionis

Išbandę gamtos prieglobstį mieste, patraukiame į apylinkes. Čia yra išlikę du etnografiniai kaimai – Švendubrė pietuose ir Žiogeliai rytuose, kuriuose sodybą turi pati L.Babilienė. Gatviniame Švendubrės kaime šalia vietinės parduotuvės įrengtoje pavėsinėje atsiveria vaizdas į legendinį Raigardo slėnį. Legendomis ir padavimais apipintas slėnis buvo įamžintas ir M.K.Čiurlionio triptike "Raigardas".

Pavažiavę miško keliukais atsiduriame prie geologinio gamtos ir istorijos paminklo – Velnio akmens. Legenda, įrašyta prie akmens, skelbia, kad jį nešęs velnias norėjo užtvenkti Nemuną.

"Čia dažniausiai būna galutinis dviračių žygių taškas. Visi susirenka, o po to fotografuojasi sulipę ant akmens", – juokėsi L.Babilienė.

Mėgsta vakariečiai

Suvalgę ledų prie pat Baltarusijos sienos esančios Švendubrės parduotuvėje, kurios didžiausias asortimentas – rusiškos prekės, keliaujame L.Babilienės sodybos link – į Žiogelius. Kitoje Druskininkų pusėje esantis etnografinis kaimas jau yra Dzūkijos nacionaliniame parke, dėl kurio unikalios gamtos pas pašnekovę kasmet atvyksta vis daugiau turistų iš Vakarų Europos.

"Čia atvažiuoja užsieniečiai iš didelių miestų, kuriems reikia tylos, kuriems ir Druskininkų kurorte per daug triukšminga. Sodyboje jie guli ant žolės, žiūri į dangų ir džiaugiasi ramybe", – juokauja L.Babilienė. Dažniausiai turistai iš Vakarų atsiveža dviračius ir miškais keliauja po Nacionalinį parką. Trasos sudarytos taip, kad dviračių takais galima įveikti ir 15, ir 30, ir 50 km.

Šiemet sodyboje Žiogeliuose lankėsi vokiečiai, belgai, olandai, prancūzai, suomiai, šveicarai. "Poilsiautojai dažniausiai renkasi gamtą. Jiems čia labai ramu. Nors tokie patys pušynai ir Varėnoje, bet pas mus poilsį galima pagyvinti kurortiniu gyvenimu", – Druskininkų pranašumus vardijo pašnekovė.

Nuotykis su karve

Padrikas kupetinis sielininkų kaimas unikalus savo išplanavimu. Čia gatvelė eina ratu, o sodybos, išdėstytos palei ją, atrodo lyg susimetusios į kupetą. "Kai nuvažiuosime, papasakosiu istoriją, įvykusią už tvoros", – intrigavo L.Babilienė.

Už tvoros – senas, etnografinis svirnas. Pasak moters, įdomiausias ne pastatas, o kieme įvykusi istorija. Vietiniai pasakojo, kad čia buvo filmuojama kultinio režisieriaus Arūno Žebriūno filmo scena, kurioje turėjo būti nušauta karvė.

"Karvę nupirko iš ūkininko, ją prigirdė naminuke ir krito gyvulys kaip negyvas. Sceną sėkmingai nufilmavo, o karvė po kurio laiko atsigavo lyg niekur nieko. Šeimininkas liko ir su karve, ir su gera kompensacija", – šypsojosi L.Babilienė.

Pagalvojusi, kad jau net 20 metų turi šią sodybą, moteris pati nustemba, kaip greitai lekia laikas. Viskas čia jai miela: žiogai, šokinėjantys ant keliuko, ir Nemuno pakrantė ties santaka su Mašnyčios upeliu, ir erdvius parkus primenantys grybingi miškai.

Komentarai

Vida Mažrimienė

M.K.Čiurlionio memorialinis muziejaus direktorė

"Vasara, Druskininkai, Čiurlionis, muzika. Gamta, peizažai, išlakios pušys, mėlynas dangus, žydinčios pievos, Raigardas... Tiek daug temų ir idėjų įgyvendinimui! Ypatinga tai, kad gyvenimo ir kūrybos patirtį, menines įžvalgas ir spalvų žaismę popieriuje galima lieti neskubriai, lėtai, tarsi žingsniuojant, atidžiai, pėda po pėdos dėliojant įspūdžių įspaudus", – sakė kaunietis akvarelininkas Eugenijus Nalevaika parodos "Andante" Druskininkų V.K.Jonyno galerijoje atidaryme.

M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus, 1963 m. atvėręs duris lankytojams – žinomiausias traukos centras Druskininkuose. Šimtai lankytojų iš tolimiausių pasaulio kraštų kasdien praveria muziejaus duris. Daugiašakėje kultūrinėje įstaigoje vyksta parodos, susitikimai, naujų knygų pristatymai. Ar galima muziejuje kuo nors sudominti šių laikų paauglį, panirusį į modernių technologijų magiją ? Ir dar kaip! Ar matėte čiurlionišką saulės taką, kurį, skambant M.K.Čiurlionio muzikai, nutapė mokyklinukai, o darželinukai išlankstė laivelį Kastukui? Daug slapčiausių vaikų minčių atsiveria edukacijoje "Bičiulystė. Ar pasaulis pagal Čiurlionį tebeegzistuoja"?

Skrupulingai sudėliota M.K.Čiurlionio jubiliejinių metų programa sujungia Druskininkų savivaldybės, M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus, Miesto muziejaus, Čiurlionio menų mokyklos, Kultūros centro ir kitų institucijų pastangas. Vilnija Roko Zubovo "Fortepijoninės muzikos vasara", oriai prie fortepijono žengia mažieji laureatai iš Korėjos, Baltarusijos, Kazachstano, juos keičia Muzikos rėmimo fondo Tarptautinio menų festivalio virtuozai. Romantiškai nostalgiškoje aplinkoje pro M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus namelio langą sklinda preliudai ir fugos... O kiek dar plenerų dalyvių, kitų meno gildijos brolių, čiurlionianos tyrinėtojų suplūsta į Druskininkus? Regis, galime kalbėti apie čiurlionišką miesto dvasią.

Diana Sinkevičiūtė

Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistė

Druskininkai – gausiai gamtos apdovanotas kurortas, ištisus šimtmečius vertinamas dėl gamtinių ir gydomųjų išteklių. Ilgametė kurortologijos patirtis, ištobulinta ir efektyvi mineralinio vandens, purvo bei klimato terapija, aukštos kokybės procedūros, patraukli turistinė infrastruktūra bei paslaugų kokybės ir kainos santykis Druskininkuose prilygsta geriausiems Europos kurortams. Ištisus metus mieste sudarytos galimybės mėgautis natūraliais gamtos ištekliais, itin tyru oru, laisvalaikio pramogomis ir kultūriniais renginiais. Kurortas gali pasigirti apgyvendinimo ir laisvalaikio praleidimo vietų gausa, o gerai apgalvota pramogų bei įvairios veiklos pasiūla leido įveikti sezoniškumą – Druskininkuose yra veiklos ir žiemą, ir vasarą, tad turistų srautas ištisus metus išlieka tolygus.

Kalbant apie kaimo turizmą, Druskininkų apylinkėse veikia 17 kaimo turizmo sodybų. Gražios gamtos, šimtamečių pušų apsuptyje kurorto svečiai mėgaujasi tyru oru ir ramybe. Svečiams siūlomos labai įdomios pramogos, edukacinės programos, leidžiančios pažinti unikalų Druskininkų kraštą ir dzūkiškas tradicijas. Norintieji gerai praleisti dieną, gali rinktis vieną iš trijų atraktyvių-pažintinių maršrutų, kurių metu laukia pasivaikščiojimas po unikaliai išdėstytas dzūkiškas sodybas, senovinių amatų išbandymas, arbatų degustacija, žvakių gamybos, keramikos, molio, kalvystės edukacinės programos, pažintis su mūsų krašte gyvenančiais baliniais vėžliais, galimybė dalyvauti bitininkų arba sausainių kepimo edukacinėje programoje, ragauti dzūkiškų valgių, susipažinti su ūkio gyvuliais, panašiais į stumbrus – galovėjais. Leipalingio dvare turistų laukia dvaro gyvenimas, dvaro šokio pamokos. Ir tai dar ne viskas – turistams siūloma pamatyti, kaip tikrų dzūkų rankose gimsta ne tik lietuviški varškės, bet įvairiausi fermentiniai, brandinti ir pelėsiniai sūriai. Suteikiama galimybė ne tik degustuoti įvairiausių rūšių sūrių, melžti karvę, bet ir savo rankomis pasigaminti lietuvišką varškės sūrį. Šiuos maršrutus Druskininkų vietos veiklos grupė sukūrė kartu su kaimo bendruomenėmis. Į maršrutus įtrauktos Švendubrės, Jaskonių ir Naujasodės, Viečiūnų, Bilso, Leipalingio, Jovaišių ir Stračiūnų bendruomenės, jose gyvenantys aktyvūs kaimo gyventojai, ūkininkai ir amatininkai.