Anot jos, K. Griniaus principai buvo tokie stiprūs, kad sunku suskaičiuoti, kiek kartų dėl jų prezidentas buvo įkalintas.

– Ar uždavinys kurti filmą apie istorinę Lietuvos asmenybę, trečiąjį prezidentą, jums buvo sunkus?

– Nelabai lengvas. Visiškai nėra medžiagos, kur K. Grinius būtų nufilmuotas. Yra kelios minutėlės, kurias panaudojau, bet tai labai nekokybiška medžiaga. Šiaip archyvas gana pilnas ir labai gražiai surinktas Liūto Griniaus, K. Griniaus sūnaus. Šis archyvas pargabentas į Lietuvą. Juo labai maloniai dalinosi mūsų archyvo žmonės, bet nufilmuoto K. Griniaus beveik nėra.

K. Grinius gimė 1866 m. Dalis jo gyvenimo praėjo XIX a. pab., dalis – XX a. pr. Visi šie dalykai apsunkina filmo kūrimą. Turi arba naudoti kažkokį imaginacinį portretą, arba tai, kas dar išliko. Nuotraukų iš to periodo nėra kažin kiek. Vėlyvasis jo gyvenimo periodas labai gražiai praturtėja.

Žinote, dėl ko man labai pasisekė? Tokia iškili asmenybė, kaip Valdas Adamkus, buvo asmeniškai pažįstamas su K. Griniumi. V. Adamkus tikrai labai daug kalba filme ir vaidina labai gražią rolę, nes taip jau susiklostė, kad paskutinioji nuotrauka, kai jis lankė K. Grinių Amerikoje, yra du mūsų prezidentai. Vienas – mirštantis, kitas – ateinantis. Jis buvo paskutinis žmogus, ne šeimos narys, kuris matė K. Grinių.

V. Adamkus žadėjo net į pristatymą ateiti. Jeigu jo nenukamavo per gimtadienio maratoną...

– Filmas – apie vieną pirmųjų Lietuvos demokratų, knygnešį, gydytoją, publicistą ir vieną ryškiausių tarpukario Lietuvos figūrų. Regis, filmo pavadinime išskiriama viena pagrindinių K. Griniaus savybių – demokratas. Jums, kaip filmo kūrėjai, kokia asmenybė pasirodė K. Grinius?

– Man jis padarė įspūdį dėl savo principų. Nežinau, kiek kartų jis kalėjo, dabar jau nesuskaičiuosi, bet pirmą kartą jis buvo įkalintas Butyrkų kalėjime dar studijuodamas Maskvoje. Paskui jį vis periodiškai suimdavo. Jis visą laiką turėjo savo nuomonę.

Apie paskutinį jo namų areštą pasakoja ir V. Adamkus. Kaip jis sakė – esu paskutinis gyvas liudininkas, kuris girdėjo, kaip K. Grinių tardė Gestapas. Kitaip sakant, ar buvo carinė Rusija, ar žandarai, ar vokiečiai, jis visada turėjo savo nuomonę ir laikėsi savo principų.

Žinoma, buvo tas nelemtas 1926 m. perversmas. Galbūt buvo galima tam užkirsti kelią, bet, kažin, vargu. Visa atmosfera tuometinėje Europoje buvo tokia, tai buvo autoritarizmo laikas. K. Griniaus veikla daug ryškesnė kaip premjero. Jis, kaip premjeras, nuveikė daug daugiau, vadovavo Konstitucijos komisijai.

Kalbant apie jo asmenybę, reikia pagalvoti ir apie tai, kad per pirmąjį karą jis išvažiavo į Kislovodską. Savo pirmąją žmoną jis labai mylėjo. Ten nušauna žmoną, dukrą ir dar, begrįžtant atgal su savo vyriausiuoju sūnumi Kazimieru, Prancūzijoje numiršta Jurgutis, jauniausias K. Griniaus vaikas.

Jis neteko trijų artimiausių žmonių. Įsivaizduoju, kad jis kurį laiką šį stalčių savo gyvenime buvo užstūmęs, uždaręs. Jis tiesiog gyveno visuomeninį gyvenimą, kažkokiais Lietuvos idealais. K. Grinius buvo absoliutus idealistas. Nors, pavyzdžiui, Arvydas Anušauskas, mano pašnekovas filme, gana kritiškai pasisako, tvirtina, kad prokairuoliškumas gal nevisiškai buvo tinkamas tam laikui, kad galima buvo manipuliuoti ir t. t., bet K. Grinius buvo tikrai labai nuoseklus žmogus.

– Ar minėta šeimos istorija bus atskleista filme?

– Bus, trumpai, keliais sakiniais. Jis pats neaprašo. Prezidentas V. Adamkus irgi tą temą apėjo. Bandžiau paklausti, o jis sakė – žinot, aš esu vieną kartą klausęs, matėsi, kad jam tebeskaudėjo jau gyvenant su antrąja žmona. Antroji K. Griniaus žmona, Kristina Grinienė, buvo 30 metų už jį jaunesnė. Ji buvo labai rimta filatelistė. [...]

– Kiek filme atsispindi kitos K. Griniaus savybės? Žinome, kad jis prisidėjo gelbėjant Lietuvos žydus nuo holokausto. Taip pat daug pasakojama apie jo, kaip gydytoją, darbą, jo pomėgius, pavyzdžiui, šachmatai buvo vienas jo pomėgių.

– Taip, parodomas žaidimas šachmatais. Jis taip pat labai mėgo vaikščioti. Be to, jis buvo sanitarijos gydytojas, taigi viso sanatorijos aplink Kauną jo įsteigtos. Jis labai prisidėjo plečiant komunikacijos tinklus Kaune.

Iš esmės jo, kaip sanitarijos gydytojo, iniciatyva buvo sugalvota, kad reikia tiesti vandentiekį, kanalizaciją ir t. t. Visa tai buvo įgyvendinta. Apie tai pasakoma filme, bet vis tiek, žinoma, ryškiausi yra jo prezidentavimas ir premjeravimas.

Manau gana nuosekliai pereisime per visą jo gyvenimą. Tiems, kas mažai apie jį žino, tikrai bus edukacinis filmas.

– Kokia  filmo trukmė ir kodėl svarbu jį pasižiūrėti?

– 52 ar 54 minutės, iki valandos. Tokį standartą vartoja televizija.

Svarbu pasižiūrėti tiesiog dėl bendro išsilavinimo. Man, kaip suvalkietei, buvo tam tikra ambicija kilusi sukurti filmą apie K. Grinių.

Dar gyvas jo giminaitis. Jis K. Griniaus vidurinės mokyklos direktorius, Stanislovas Šimanauskas. Jį pasikalbinome. Buvome nuvažiavę į sodybą Selemono Būdoje, kur šalia jo gimtųjų namų buvo tėviškė. Tai tos pačios šeimos sodyba, bet K. Grinius ne ten gimęs. Tačiau, kai tremtyje buvo išsiųstas iš Kauno, jis ten gyveno, ten priiminėjo ligonius.

Ten pats St. Šimanauskas atsiveža vaikus iš progimnazijos, stato tą pačią „Amerika pirtyje“, kurią Joana, pirmoji K. Griniaus žmona, Marijampolėje buvo pastačiusi.

Pirmadienį 17 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyks dokumentinio filmo apie prezidentą K. Grinių „Kredo: demokratas“ premjera. Filmas skiriamas 150-osioms K. Griniaus gimimo metinėms, kurios bus minimos gruodžio 17 d.