Žurnalistų etikos inspektoriaus institucija skelbė Etninių tyrimų instituto atliktą apklausą, kuri liudija, kad kaimynystėje su ukrainiečiais, rusais, baltarusiais, lenkais, moldavais, gruzinais, žydais, totoriais, turkais, sirais ir kinais nenorėtų gyventi mažiau kaip penktadalis žmonių.
Vertinant Lietuvos gyventojų nuostatas religinių grupių atžvilgiu, matyti, kad visuomenė labiausiai nusiteikusi prieš vieną grupę – musulmonus. Net 41 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi musulmonų kaimynystėje, 39 proc. – išnuomoti jiems būsto, 28 proc. – dirbti toje pačioje darbovietėje. Lyginant su ankstesnėmis apklausomis, nepalankus musulmonų vertinimas visais šiais klausimais šiek tiek išaugo.
2022 m. rugsėjį atliktos visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, trečdalis (33,9 proc.) apklausos respondentų nurodė, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais. Panašus skaičius (37,5 proc.) teigė, jog nenorėtų nuomoti būsto musulmonams (pagal 2021 m. apklausą su musulmonais kaimynystėje nenorėjo 44,8 proc. respondentų, o būsto nuomoti – 46,2 proc.). Matomas tam tikras visuomenės požiūrio į musulmonus gerėjimas, tačiau musulmonai lieka religine grupe, patiriančia didžiausią socialinę atskirtį.
Apie nuostatą prieš islamo religijos išpažintojus Bendra.lt kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesoriumi, musulmonų visuomenių ir bendruomenių tyrinėtoju Egdūnu Račiumi.
– Įvairių tyrėjų atliktose apklausose yra akivaizdu, kad Lietuvos gyventojai gana skeptiški tų žmonių, kurie išpažįsta nelabai lietuviams pažįstamas religijas, atžvilgiu. Ir musulmonai šioje eilėje – kone patys pirmieji. Kodėl, Jūsų nuomone?
Didžiausia problema yra švietime – mūsų moksleiviai negauna praktiškai jokių žinių apie kultūrinę žmonijos įvairovę.
– Aš manau, kad didžiausia problema yra švietime – mūsų moksleiviai negauna praktiškai jokių žinių apie kultūrinę žmonijos įvairovę. O tai, ką gauna, dažnai yra egzotizuojama, taip pristatant mums svetimas kultūrines praktikas kaip neįprastas, nenormalias. Lietuvoje, kaip ir daug kur mūsų pokomunistiniame regione, vis dar dominuoja europocentrizmas kultūrinio nacionalizmo forma – „mūsų“ gyvensena pristatoma kaip teisingiausia, ji padaroma mato vienetu, o visos kitos gyvensenos tada matuojamos pagal tai, kiek jos įsivaizduojamai nutolusios nuo mūsiškės.
Švietimo spragas lyg ir galėtų pataisyti tėvai, bet juk jie irgi tos pačios švietimo sistemos produktai ir tai, ką jie įsivaizduoja žiną apie tolimesnes kultūrines terpes, dažniausiai tėra standartiniai stereotipai.
Galiausiai prie šios problemos itin prisideda žiniasklaida, kuri ieško tam tikro skandališkumo. Įsivaizduokime, kad spauda rašo apie žmogų, kurio vardas Machmudas, kuris ryte atsikelia, suvalgo kruasaną, išgeria kavos, eina į darbą... Ir ką – tai viskas apie Machmudą? Kad jis gyvena normalų ir mums visiems įprastą gyvenimą? Ne. Todėl tokios žinutės nėra gaminamos ir skelbiamos, nes jos – nevartojamos. O žinutės apie tai, kad Machmudas gyvena gerai, nes turi kokias septynias žmonas – tokios tinka, nes Machmudas yra musulmonas-išsigimėlis. Net nereikia nagrinėti kažkokių terorizmo grėsmių, kurios susijusios su asmens fiziniu saugumu. Kalbame apie mentalinį taikinį turiniu, kuris yra svetimas, bauginantis. Numanomai: „Jeigu tokie žmonės rastųsi tarp mūsų, mėgintų įteisinti sau įprastos kultūros normas viešame gyvenime – ne, mes to nenorėtume.“
Todėl yra šis kompleksas problemų – edukacija, socializavimas, žiniasklaida sukuria tokį grėsmingą kitoniškumo įspūdį, kuris daugeliui yra svetimas ir nepatogus. Tikrai ne pozityvia prasme. Ir labai sunku tokias nuostatas pakeisti, nes informacija yra savotiškai konstruojama viena kryptimi be jokios alternatyvos. Nors gyvo santykio su musulmonais nėra. Nes Lietuvoje norint pamatyti musulmoną, reikia turėti akį: jeigu tai nėra mergina su skara ant galvos, sunkiai atpažinsi, kad tai musulmonai.
Įdomu lyginti lietuvišką ir Jungtinės Karalystės (JK), kurioje santykis su musulmonais yra tiesioginis, žiniasklaidą. Kada ten randasi žinutė apie musulmonus, iš kažkur išlenda JK gyvenantys lietuviai ir ima komentuoti: „Jo, jo, žinome tuos „babajus“. Aš su jais gyvenau bendrabutyje arba dirbau, tai „šakės“... Visa JK yra „šakės“. Esą tik Lietuvoje taip neapsileiskime.
– Man taip pat yra įdomu, kad vyraujantis požiūris į musulmonus nelabai skiriasi tarp įvairių visuomenės grupių. Nepaisant gyvenamosios vietos, išsimokslinimo, pajamų skirtumo. Kodėl?
– Jau minėjau edukacijos Lietuvoje problemą. Kitaip tariant, net jeigu tu labai gerais pažymiais baigei mokyklą ar universitetą, ką tai keičia? Nebent ėjai į humanitarinius mokslus, tai turėjai galimybę studijuoti istoriją, filosofiją. Kita vertus, vadinamame geriausiame mūsų – Vilniaus universitete – istorija suprantama išimtinai per Jogailaičių istorijos prizmę. Jei kali Jogailaičių istoriją – tu šaunuolis. Tačiau ar viduramžiais buvo koks nors kitas pasaulis? Gal kokie kryžiaus žygiai, dar kas nors... Ar žino ką nors apie viduramžių pasaulį mūsų mokslų daktarai? Abejoju. Jie žino, kad Jogailaičiai ligi penktadienio nekarpydavo nagų, o penktadieniais nusikirpdavo... Ar čia istorija?
Šiuo požiūriu galėtume kalbėti apie lūkesčius. Jeigu vadinamieji žemesni visuomenės sluoksniai arčiau susidurtų su migrantais, pajustų jų konkurenciją darbo rinkoje, gal atsirastų noras bei poreikis apie juos ką nors daugiau sužinoti. Nes dabar visi, net turtingesni, dažniau keliaujantys žmonės ne siekia pažinti, o reprodukuoja stereotipus. Tarkime, magistrantai – gerokai daugiau gyvenime matę studentai, su kuriais man tenka susidurti, taip pat kartoja tuos pačius stereotipus, kaip ir mūsų imigrantai JK. Nes ir studentai neturi kritinės gebos atsispirti tai įsocialintai nuomonei apie musulmonus. Nes „islamas yra blogai“. O kas jums apie tai pasakojo? Kodėl „blogai“? Dėl to, kad taip kalbėjo dėdė Bushas (JAV prezidentas George'as Walkeris Bushas – aut. past.)? Ar dėl to, kad viso pasaulio žiniasklaida rašo, kad Irano mulų režimas yra blogis? Beveik nieko nežinodami apie Iraną, mes jau „žinome“, kas toje šalyje yra geriečiai, o kurie yra blogiečiai. Nes mums tai yra sugromuluota ir pasakyta. Ir mums visiems tampa aišku, kad kažkas yra blogai su islamu.
Menkiau išsilavinusiems žmonėms tai galėtume atleisti, tačiau tiems, kurie laiko save išsimokslinusiais, tokiais atvejais reiktų įjungti gebėjimą kritiškai mąstyti.
Menkiau išsilavinusiems žmonėms tai galėtume atleisti, tačiau tiems, kurie laiko save išsimokslinusiais, tokiais atvejais reiktų įjungti gebėjimą kritiškai mąstyti. Stereotipinis mąstymas randasi dėl to, kad kritinės gebos niekas neišlukštena – nei universitetai, nei kas nors kitas. Galbūt dėl to, kad mūsų edukacija yra „kalimas“, o ne pažinimas. Kai kurie mano studentai sako norį rašyti darbus apie islamą. Aš jiems sakau, sutarkime: jeigu rašysi „konvenciškai“, gausi devynis, jeigu rašysi taip, kaip aš įsivaizduoju, kad būtų galima parašyti, gali gauti žemesnį įvertį, nes rasis kuris nors profesorius, kuris pasakys – „kas čia dabar, mes juk žinome, kas yra džihadas“... Nors tasai profesorius paprastai nieko apie tai nežino.
– Dėl to, ką dabar sakote, man kilo tokia mintis: pokalbį pradėjome nuo apklausų, esą liudijančių, kad lietuviai nenorėtų gyventi kaimynystėje su musulmonais. Įdomu, o koks turinys toje bendrinėje sąvokoje užkoduojamas vykdant tyrimus? Ar atsakymas į tokį klausimą turi apibrėžtą turinį?
– Tokia metodologinė problema yra. Nes lygiai taip pat sėkmingai galėtume klausti, ar tu sutinki, kad tavo kaimynas būtų krikščionis. Nes ką šiuo atveju reikštų „krikščionis“? Tas, kuris dieną naktį skambina varpais, o po durimis kaišioja Bibliją? Greičiausiai mintis būtų tokia – „normalus žmogus“ = „krikščionis“. Nes mes taip matuojame nenormalumą. Nes juk ir krikščionys galėtų būti kokie nors fundamentalistai ar kokie kiti frykai, rastafariečiai (Jamaikoje kilusi afrocentrinė krikščioniška kultūra – aut. past.). Taigi nominalus krikščionis mums yra kaip normalumo matas, o visa kita – jau nenormalumo. Nes klausiant apie „musulmoną“, tu nieko nepaklausi. Viena vertus, dėl to, kad skalė tarp religingo žmogaus iki labai nereligingo gali būti labai plati – beveik beribė. Kita vertus, jeigu turėsi galvoje ne religiją, o geografinį kraštą, ir klaustum ne apie musulmoną, o apie irakietį, suponuotumei bent jau požiūrį į tenykštę kultūrą. Nes musulmonas gali būti lietuviškos kilmės totorius, Kosovo albanas, indonezijietis. Man teko pačiam dalyvauti Etninių tyrimų centro atliekamuose tyrimuose ir tada bandžiau jiems pasakyti, kad formuluoti be kvalifikacijos nėra gerai. Tąsyk jie tyrė tokią prieštarą: Irako krikščionis ir Irako musulmonas. Ir toks klausimas yra įdomesnis – ar Irako krikščionis mums bus artimesnis? O kodėl – jis kitaip valgo paplotėlius nei jo kaimynai musulmonai?
Jeigu manęs kas paklaustų apie musulmonų kaimynystę, man pirmiausiai šautų į galvą mintis, ar jie moka gerai iškepti avieną. Jeigu taip, tai „okey“. O gal jis atsidaręs langą dieną–naktį rėkaus savo maldas? Bet aš nenorėčiau pro langą rėkaujančio krikščionio ar kitos religijos atstovo kaimynystėje.
Taigi mano atsakymas – tokie apibendrinimai nieko nepasako. Maža to, taip pat padeda kurti stereotipą apie tai, kad „visi musulmonai yra panašūs ir skiriasi tik nereikšmingai“. Galėtume patyrinėti kitokį pjūvį: paklausti žmonių, ką jie mano apie musulmonų kaimynystę, o po to priminti jiems, kad jie jau senokai šalia jų gyvena, nes „trečiajame bute gyvena Ismailas, kuris yra musulmonas“. Spėju, kad daugeliui deklaruojančių tokios kaimynystės nenorą toks faktas būtų siurprizas, kuris paskatintų reakciją – „eik sau, negali būti, koks jis musulmonas, tiek alaus ar degtinės kartu esame išgėrę!“
– Dar vienas apklausų epizodas: „Skirtingą požiūrį į skirtingų religijų pabėgėlius parodo ir jau minėta visuomenės nuostatų apklausa: 79,7 proc. apklausos respondentų atsakė, jog sutiktų, kad Lietuva priimtų karo pabėgėlius iš Ukrainos, o su karo pabėgėlių musulmonų priėmimo klausimu sutiko 36,6 proc. apklausoje dalyvavusių...“ Kaip pakomentuotumėte šį skirtumą?
– Mano komentaras ar retorinis klausimas būtų – o jei tie pabėgėliai iš Ukrainos būtų musulmonai? arba, priešingai, slavų didybe įtikėję stačiatikių fundamentalistai? Ką tokios apklausos parodo, yra tai, kad tiek jų rengėjai, tiek dalyviai arba nesuvokia vidinės religinės įvairovės tiek islame, tiek stačiatikių bažnyčiose (ir tarp jų), arba ją ignoruoja, nes jos pripažinimas komplikuotų tokių apklausų sudarymą ir jų rezultatų panaudojamumą.
– Dar vienas keistas dalykas. Tarsi musulmono kaimynystė yra vengtina, tačiau Lietuvos totorių tokia nuostata tarsi neliečia. Kodėl? Nors man teko klausti jų gerbiamų atstovų, kas padėjo išsaugoti tapatybę – etninis ar reginis faktorius – gavau atsakymą, kad labiau turbūt religinis...
– Man regis, dėl kelių priežasčių. Vienas vertus, Lietuvos totoriai labai tapatinasi su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Ir jų lojalumas tam paveldui dažnai yra ryškesnis nei pačių lietuvių. Kad kažkur, po kablelio jie yra ir musulmonai – ne taip svarbu. Socialiai, kultūriškai jie laikomi mūsiškiais. Truputį (dėl religijos) kitokiais. Bet vis tiek mūsiškiais. Kita vertus, kalbant apie įvairias etnines grupes, kurios čia gyveno, jie niekada nebuvo grėsmingi. Mes išvis neturime tokios patirties, bet totorių atveju – juo labiau. Tarkime, Balkanuose serbams, bulgarams, kroatams vietos musulmonai – turkai, albanai – kelia kitokių jausmų, nes jų istorinė patirtis yra kitokia.
O mes priimame tą istorinį naratyvą, kad Vytautas, bijodamas, kad lietuviai gali jį nužudyti, atsivežė nedidelę etniškai vieningą grupę samdinių, kurie ir vėliau niekada netrukdė mums gyventi.
Totoriai yra viena labiausiai sekuliarizuotų etinių Lietuvos grupių.
Svarbi aplinkybė yra ta, kad totoriai yra viena labiausiai sekuliarizuotų etinių Lietuvos grupių. Tik pusė totorių čia tapatina save su islamu. Penktadienį mečetėje sutiksi daugiau arabų, pakistaniečių, turkų nei totorių. Jų islamą aš esu linkęs vadinti liaudišku, turint galvoje jų tradicines piligrimystes pas Šventajį piemenėlį Kuntusį, kuris palaidotas totoriškose kapinėse dabartinėje Baltarusijoje. Todėl į Lietuvą atvykę arabai baisisi tuo, ką mūsų totoriai pateikia kaip savo islamišką paveldą. Tai nėra tasai rėkiantis ir amerikietiškas vėliavas plėšantis, deginantis islamas.
– Na, bet paklausus totoriaus-musulmono apie Palestinos problemą, dažniausiai išgirsi, kad tai, ko gero, dabar nėra iki galo išspręstas reikalas...
– Kita vertus, yra nemažai lietuvių, kurie labai užjaučia arabus palestiniečius, nes, jų požiūriu, tai, kas ten vyksta, nėra teisinga.
Kalbant apie totorius, galima būtų sakyti, kad dalis jų religinių lyderių yra orientuoti į dabartinę Turkijos valdžią ir pritaria prezidento Recepo Tayipo Erdogano politikai. Šis ryšys yra palaikomas labiausiai per Turkijos religijos reikalų direktoratą, kuris daug projektų, veiklos finansuoja visame pasaulyje. O mūsų totorių atstovai atsiranda Turkijos valstybinėje televizijoje, kur liaupsina R. T. Erdoganą po to, kaip šis priėmė sprendimą perduoti Šventosios Sofijos soborą (ten iki šiol buvo muziejus) tam pačiam religijos reikalų direktoratui, kuris VI a. statytą bažnyčią galės paversti mečete.
Kita Lietuvos totorių grupė yra priskiriama vadinamiesiems „giulenistams“ (JAV gyvenančio R. T. Erdogano politinio oponento Muhammedo Fethullah'os Güleno) šalininkams. Todėl jiems yra naivu tikėtis Turkijos valdžios politinės ir finansinės paramos, nes oficiali Ankara Güleno šalininkus visame pasaulyje laiko teroristais.
– Grįžtant prie mūsų pokalbio pradžios... Ką galėtume nuveikti, kad ir švietimo sistemoje, kad musulmonai Lietuvoje nebūtų stigmatizuojami – įvesti religijotyros discipliną?
– Būtinai. Aš nepasisakau už konfesinį bendrąjį ugdymą. Nori konfesinio mokymo – šeštadieniais gali lankyti specialią tokios pakraipos mokyklą. Visuomeninėje mokykloje labai reikia religijų studijų kurso. Juo labiau kad kažką panašaus mes turime – tikybą ir etiką. Bet ką toje etikoje veikia – užsiima etiketu: „Berniukai, netampykite mergaičių už kasų“... Per tiek metų, kiek tikyba ir etika yra dėstomos mokykloje, tikrai galima pasiekti neblogą suvokimą apie religijų įvairovę, skirtumus. Reikia tik pastangų. Kita kryptis gali būti istorija ir geografija, visuotinė literatūra, į kuriuos galima būtų be didelių programos išplėtimų tiesiog įpinti daugiau kultūros – kultūros istorijos, kultūros geografijos. Tie dalykai turėtų būti susieti. Pažiūrėkime, kokia turtinga yra musulmonų, arabų poezija, literatūra. Ar tikrai ten nėra nieko naudingo bendrajam mūsų ugdymui? Drįsčiau teigti, kad tai yra globalaus pasaulio paveldo dalis. Tarkime, Nobelio literatūros premijos laureatas Najibas Mahfuzas. Gal nereikia jo studijuoti penkias pamokas iš eilės, bet turėti minimalias žinias apie jį, manau, verta, kiekvienam.
Pavyzdžiui, per visuotinės literatūros pamoką 11 klasėje, aptariant poeziją, galima papasakoti ne tik apie graikų „vyno poeziją“, bet ir apie tai, kad tokią poeziją turėjo ir arabai dar 9 amžiuje, nes dabar visi išsprogdina akis – „kas bendra tarp musulmonų ir vyno poezijos?“ O čia mokytoja ima ir pacituoja keletą eilučių. Viskas, to užtektų, kad liktų galvose ar bent poreikis pasidomėti plačiau. Tai maži dalykėliai, kurie veikia, ir nereikia atskirų programų apie islamą. Matyčiau tikslą tokiu būdu tą musulmonų kitoniškumą normalizuoti.
Dabar mūsų švietimo lyderiai ėmėsi priemonių, kad būtų keičiamos programos, nes pasaulis keičiasi labai greitai. Svarbu būtų, kad ugdymas kryptų plačiau nei apie mus pačius, kaip apie bambą. Skatinti mokytojus, kad jie persikvalifikuotų, plėstų savo akiratį. Tik tada jie duos daugiau savo vaikams. Tokiu atveju gal po kokių dviejų dešimtmečių dabartiniai vaikai taps mokytojais, politikais, žurnalistais, pagaliau – tėvais, turinčiais kitokį pasaulio pažinimą. Gal ir mūsų aptariami apklausų rodikliai šiek tiek pasikeis. Sakau – galbūt.
Turiu dabar kursą magistrantams apie musulmonų visuomenių etnologiją. Kai kurie mano studentai – žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, viršiję trisdešimt metų. Aš matau, kaip jie kai kuriuos dalykus pagauna, atranda įvairovę, kitoniškumą. O aš jiems dėstau įvairius dalykus, tarkime apie homoseksualumą islamo visuomenėje. Iš pradžių skamba gal net labai keistai, tačiau tarkime, Malaizijoje yra transvestitų mečetė, į kurią ateina vyrai, persirengia ir meldžiasi kaip moterys. Prancūzijoje yra homoseksualių imamų, kurie veikia specialiose mečetėse. Stengiuosi parodyti, kokia įvairi ir skirtinga yra musulmonų visuomenė, o ne tokia, kokią dažnai mes įsivaizduojame.
Rašant apie musulmonus dažniausiai jiems balsas nesuteikiamas
Tarptautinio judėjimo žurnalistikoje „Media4change“ žiniasklaidos stebėsenos analitikės Banguolės Žalnieriūnaitės komentaras:
Šiuo metu „Media4change“ atliekama žiniasklaidos stebėsena rodo, kad tik maždaug penkiose iš šimto publikacijų, kuriose minimi musulmonai, apie juos kalbama teigiamai. Taip pat maždaug tokiu dažnumu cituojami ir patys musulmonai. Didžiojoje dalyje (95 proc. atvejų) patiems musulmonams balsas nesuteikiamas. Koreliacija tarp kalbinamumo ir teigiamo konteksto įrodo, kaip svarbu žiniasklaidoje įtraukti pačios bendruomenės, apie kurią kalbama, balsą.
Apie musulmonų diskriminaciją Lietuvos kontekste kalbama retai, pastaraisiais mėnesiais tokių darbų beveik nefiksuota.
Žiniasklaidoje kalbama apie musulmonų diskriminaciją, tačiau dažniausiai tik užsienio naujienų kontekste, pavyzdžiui, darbai, kuriuose minėta musulmonų diskriminacija, spalio mėnesį sudarė 18 proc. viso turinio, tačiau beveik visos jos buvo apie situaciją Kinijoje ar kitose užsienio valstybėse. Na, o apie musulmonų diskriminaciją Lietuvos kontekste kalbama retai, pastaraisiais mėnesiais tokių darbų beveik nefiksuota. Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje stebėti ir pranešimai, kuriuose akcentuotas musulmonų indėlis į kovą už Ukrainos laisvę, ir darbai, kuriuose akcentuojama į Ukrainą už Rusiją kovoti atvykusių čečėnų religija. Tačiau taip pat fiksuotas ir politiko Vytauto Sinicos komentaras, kuriame jis ragino priimti Ukrainos karo pabėgėlius, o islamo šalių migrantus išsiųsti namo, nepaisydamas fakto, jog nuo karo Ukrainoje gali bėgti įvairių tautybių ir religijų žmonės, pavyzdžiui Krymo totoriai, kuriems būdingas islamo tikėjimas.
Skirtingą požiūrį į įvairių religijų pabėgėlius parodo ir jau minėta visuomenės nuostatų apklausa: 79,7 proc. Apklausos respondentų atsakė, jog sutiktų, kad Lietuva priimtų karo pabėgėlius iš Ukrainos, o karo pabėgėlius musulmonus priglaustų 36,6 proc. apklausoje dalyvavusių.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.
Naujausi komentarai