– Turite ypatingą talentą – kuriate stebuklingą trimatį pasaulį iš popieriaus. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo?

– Esu vilnietė, kilusi iš Užupio. Studijas pradėjau Vilniaus dailės akademijoje, Grafikos katedroje. Vėliau pagal „Erasmus“ studentų mainų programą išvažiavau tęsti mokslų į Paryžiuje esančią „Ecole Estienne“ mokyklą. Joje baigiau iliustracijos studijas.

– Kodėl Paryžius? Gal nuo mokyklos laikų buvote prancūzų kalbos gerbėja?

– Jei atvirai, paskutinėje gimnazijos klasėje buvau apsisprendusi, kad noriu tapti sieninės tapybos restauratore ir niekuo kitu. Buvau tuo taip tvirtai įsitikinusi, kad net išmokau italų kalbą ir intensyviai ruošiausi stojamiesiems egzaminams Romoje. Taigi, galėjo būti ir Roma… Deja, mano pastangų neužteko, kad būčiau pakviesta studijuoti išsvajotoje mokykloje. Kodėl Paryžius? Mano šeimoje visą laiką buvo truputį frankofoniška aplinka: mama baigusi prancūzų filologijos studijas. Kai reikėjo rinktis šalį, kur vykti pagal „Erasmus“ programą, Prancūziją pasiūlė dėstytoja. Ji žinojo, kad jau kurį laiką kasdien į savo eskizų sąsiuvinį piešiu iliustracijas vaikams ir kad nuolat minu vaikų literatūros skyriaus slenkstį bibliotekoje. Ji man papasakojo, kad Paryžius garsėja kaip viena stipriausių iliustracijos mokyklų ir kad apskritai Prancūzijoje labai išvystyta vaikiškų knygų kultūra.

Visiems: nors baigusi studijas gyvena Paryžiuje, Elena dažnai rengia įvairių pop-up technikų edukacijas ir Lietuvos vaikams./ E. Selenos asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl patraukė vaikiškos knygos? Ar daug jų esate perskaičiusi vaikystėje?

– Labai anksti, gal būdama kokių penkerių, išmokau skaityti. Mano močiutė buvo mokytoja, tai jos dėka gavau ankstyvąjį skaitymo pradžiamokslį. Kai išmokau sudėti skiemenis į žodžius, be knygų neįsivaizdavau savo gyvenimo. Po kelis kartus perskaičiau visą Tuvės Janson „Trolių Mumių“ seriją. Astrida Lindgren taip pat buvo viena mėgstamiausių mano rašytojų. Metams bėgant šių autorių knygos nuo mano rašomojo stalo niekur nedingo. Vis jas pavartydavau, paskaitydavau. Nė nepajutau, kaip pati pradėjau kurti visokias istorijas, piešti joms iliustracijas. Pradėjusi iliustracijos studijas Paryžiuje, irgi rėmiausi tais knygų autoriais, kuriuos labiausiai mėgau maža.

– Kaip kilo idėja kurti erdvines knygas ir pasakoti vaikams istorijas karpyto popieriaus technika?

– Savo diplominiam darbui „Ecole Estienne“ mokykloje sugalvojau sukurti pop-up knygą apie sapnus ir sodą naktį. Tiek knygos siužetas, tiek ir balti erdviniai maketai gimė gana greitai. Didžiausias iššūkis buvo atrasti iliustracijų stilių, kuris derėtų su gana sudėtinga knygos forma, nekonkuruotų su ja ir jos neužgožtų. Eksperimentuodama nutariau iliustracijas pabandyti sukurti iš karpyto popieriaus ir gana greitai supratau, kad ši technika kuo puikiausiai tinka mano pasirinktam knygos kūrimo principui.

– Kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Turiu omeny – tekstas ar iliustracijos gimsta jūsų galvoje?

– Labai įvairiai. Dažnai sakau, kad kurti erdvines knygas man – tarsi lipdyti skulptūrą, kai vienu metu lipdai iš visų molio gabalo pusių. Kartais toji kūryba gali prasidėti nuo kažkokio vaizdinio. Pavyzdžiui, knyga „Neige“ (liet. „Sniegas“) prasidėjo nuo vaizdinio, kad mažas lapiukas vaikšto apsnigtame miške. Paskui reikėjo sugalvoti visas popieriaus lenkimo sistemas, iliustracijas, tekstą. Todėl, sakyčiau, viskas buvo daroma panašiu metu. Esu vizualus žmogus, tad man istorijos dažniau gimsta per vaizdą. Ar jos turi kažkokį moralą? Nepasakyčiau. Labiau noriu vaikus padrąsinti, paskatinti apsidairyti, kad jie pastebėtų juos supančios gamtos grožį. Juk šiuolaikiniai vaikai dažniausiai auga mieste ir būna praradę su ja ryšį. Štai kodėl, kai iliustruoju savo erdvines knygas, piešiniuose stengiuosi paslėpti kuo daugiau smulkių detalių – paukščiukų, gyvūnų. Noriu, kad mažieji skaitytojai ugdytų savo pastabumą. Tarsi sakau: mus supantis pasaulis yra labai gražus, bet reikia mokėti jį pastebėti. Kad ir miškas žiemą. Rodos, į jį nuėjus bus šalta, tuščia ir nyku, bet jei mokėsi atidžiai žvalgytis – tikrai nenusivilsi. Mano knygų tikslas yra išlaisvinti vaikų vaizduotę. Rengiu daug edukacinių užsiėmimų šia tema. Mokau vaikus ne tik įvairių pop-up technikų, bet ir skatinu juos kurti savo istorijas.

Neseniai pradėjau dar vieną naują veiklą: įkvėpta savo dukrytės sukūriau pirmąją paveikslėlių knygelę kūdikiams – tokiems kaip ji.

– Jūsų knygose teksto nedaug, bet net ir jis parašytas prancūzų kalba. Ar yra vilties, kad kada nors pop-up knygos bus išleistos lietuviškai?

– Būtų labai smagu. Gal kada nors taip ir bus. Sunkumų kelia tai, kad pop-up knygas pagaminti yra labai brangu. Kad atsipirktų leidyba, dažniausiai reikia leisti gana didelius tokių knygų tiražus, o Lietuva tokia mažytė… Negalvokite, kad prancūzų kalba mūsų vaikams yra kliūtis. Kasmet atvykstu į Vilniaus knygų mugę. Atsivežu ir pop-up knygų. Nors lietuvių vaikai nesupranta prancūziško teksto, bet labai dažnai, vartydami tas knygas, ima kurti savo istorijas. Toks ir yra mano tikslas – išlaisvinti jų kūrybinę vaizduotę. Beje, lietuvišką tekstą visuomet turiu atsispausdinusi, tad jei kam reikia – pasidaliju.

– Į Vilniaus knygų mugę atvyksite jau penktą kartą. Kaip visuomet – ne tuščiomis, o su „Jardin bleu“ (liet. „Mėlynasis sodas“), „Jungle“ (liet. „Džiunglės“), „Neige“ (liet. „Sniegas“) ir „Voyage“ (liet. „Kelionė“). Tačiau šįsyk mūsų jaunųjų erdvinių knygų mėgėjų laukia staigmena. Gal pasidalysite, kokia?

– Šįsyk Vilniaus knygų mugės Kino salėje pristatysiu šešėlių teatrą. Bus mano kurtos dekoracijos ir lėlės, kurias atgaivins režisierė Sigita Pikturnaitė, aktorės Gabrielė Penčylaitė ir Justina Kaminskaitė. Na, o garso magiją scenoje kurs folių menininkė Dominyka Adomaitytė. Apie ką bus ši pasaka? Audringa naktis. Savo lovelėje guli mergaitė vardu Maja ir negali užmigti. Staiga pro pravirą langą įsiveržęs vėjo gūsis atskraidina švytinčią mėlyną paukščio plunksną… Mano kurta pasaka bus apie mergaitę ir stebuklingą paukštę.

Viltingai: kol kas visos E. Selenos knygos išleistos tik prancūzų kalba, bet autorė nepraranda vilties išvysti jas ir lietuviškas./ E. Selenos asmeninio archyvo nuotr.

– Atrodo, mūsų pokalbis nuo pop-up knygų tuoj peršoks į visai kitą, teatro, erdvę ir imsime diskutuoti apie scenografijos subtilybes?

– Iš tiesų man tai labai artima. Dvejus metus studijavau scenografijos magistrantūroje Paryžiuje. Labai norėjau praplėsti savo, kaip iliustratorės, veiklą ir integruoti ją į teatrą. Diplominį darbą vainikavo šešėlių teatro spektaklis vaikams, kuriam sukūriau dekoracijas taikydama tą patį erdvinių knygų principą. Mano idėja buvo pakviesti vaikus į naktinį pasivaikščiojimą po parką, kurio metu jiems pasakojama istorija ir kartu atverčiamos erdvinės ažūrinės dekoracijos. Dekoracijų stilius išliko gana panašus į erdvinių knygų formatą, tik pradėjau kurti didesniu masteliu. Galbūt pagrindinis skirtumas – knygų kūrėjas dirba individualiai, o scenografas – su gausia komanda. Žinoma, knygos kūrimo procese irgi nesu viena – diskutuoju su leidykla, bet vis dėlto daugelį sprendimų priimu pati: koks bus knygos formatas, kokia istorija, kokios iliustracijos.

– Kur labiau matote save ateityje – knygų, o gal vis dėlto teatro pasaulyje?

– Scenografija – labai smagu, bet ją kursiu, manau, tik norėdama paįvairinti savo pirmąją meilę. Mano pirmoji meilė visada buvo ir bus knygos!

– Nors su šeima gyvenate Paryžiuje, Lietuvos nepamirštate, dažnai sugrįžtate. Gal kada nors – ir visam?

– Gal todėl visai nesijaučiu nuo jos nutolusi. Esu labai dėkinga Lietuvos kultūros institutui, su kuriuo bendradarbiaujame, organizuojame daug bendrų renginių tiek Paryžiuje, tiek ir Lietuvoje. Tas ryšys man labai svarbus. Iš tiesų su vyru Ainiu, po studijų pasilikę Paryžiuje, ilgai svarstėme apie grįžimą namo. Tačiau kol kas abu dirbame leidybos srityje, mano pop-up knygų pagrindinis leidėjas „Gallimard Jeunesse“ taip pat yra čia. Žodžiu, kol kas mus abu darbai dar laiko čia, bet niekada nežinai, kas bus rytoj.

– Ar daug metų gyvendama Paryžiuje vis dar jaučiate tą išskirtinį šalies kultūrinį kvapą?

– Tikrai taip. Paryžiuje nuolat vyksta parodos, įvairūs kultūriniai renginiai. Šalies kultūrinis fonas išties labai stiprus. Kartais nori tiesiog persiplėšti, kad spėtum į visus tave dominančius kultūrinius įvykius. Net nuėjus į paprasčiausią knygyną akys raibsta nuo knygų įvairovės, kokybės. Tai įkvepia ir motyvuoja kurti. Kur dar visi didieji muziejai, kuriuos su vyru pamažu jau baigiame apeiti. Manau, Paryžius – neišsemiamas miestas visomis prasmėmis ir dar daug įdomių dalykų mūsų laukia ateityje. Juk ir Vilniuje, kaskart sugrįžusi namo, atrandu vis naujų vietų, kurių iki šiol nežinojau ar nepastebėjau.

– Kaip prancūzai mėgsta leisti laisvalaikį?

– Prancūzai (bent jau mano draugų rate) labai vertina kultūrinį laisvalaikį, todėl, jei tik yra galimybė, skuba į parodą ar į koncertą. Prancūzai labai mėgsta eiti į kavines ir prie puodelio kavos bendrauti su draugais. Šį įprotį – bendrauti kavinėse – turbūt pareguliavo itin maži ir brangūs butai Paryžiaus centre. Po pandemijos dauguma paryžiečių masiškai ėmė kraustytis į mažesnius miestus su didesniais butais, nes pasigedo erdvės ir gamtos. Mums su gamta pasisekė. Gyvename toliau nuo centro, pro langą matome medžius, parką, tvenkinį. Tai kažkuo net primena Lietuvą…

Kadangi auginame dukrytę Adelę Luną, kuriai dar tik šešiolika mėnesių, ne visada pavyksta aplankyti visas parodas ar norimus koncertus (juokiasi). Tačiau labai stengiamės neužsidaryti savo mažame namų burbule. Svarbiausia, kad tas mūsų laisvalaikis nebūtų ant sofos prie televizoriaus su pakeliu bulvių traškučių. Norisi laisvą laiką skirti tobulėjimui.

– Ar Adelė Luna domisi mamos erdvinėmis knygelėmis? Juk jos turbūt skirtos vyresniems vaikams?

– Kadangi Adelė Luna nuo mažumės augo tarp knygų, ji įprato jas vartyti, žiūrėti. Kai leidžiame jai žaisti svarankiškai, dukrelė eina tiesiai prie savo knygų lentynėlės, atsargiai varto net ir mano erdvines knygeles. Nesuplėšė nė vienos: žino, kaip su jomis elgtis. Gal dėl to, kad nuo mažens buvo prie jų pratinama. Todėl, kai tėvai sako: nepirksiu šitos knygos, nes vaikas dar per mažas – suplėšys, visuomet noriu atsakyti, kad vaiką pratinti prie knygų, mokyti jas gerbti reikia nuo mažumės.

Tikslas: erdvinių knygų iliustracijose Elena stengiasi paslėpti kuo daugiau smulkių detalių, kad mažieji skaitytojai ugdytų savo pastabumą./ E. Selenos asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinasi, Adelė Luna yra tarsi jūsų kūrybos testuotoja. Sukūrusi naują knygelę duodate ją mažylei ir stebite – susidomės ar ne?

– Dėl to man ypač smagu. Jei dukrelei nepatiks, bus neįdomu, ji tikrai nežiūrės. Kurdama naują istoriją, galiu galvoti apie Adelę Luną – kas jai patiks, sudomins, privers nusišypsoti ar net ploti delnais. Kita vertus, manau, kad knyga šeimoje turi ir dar vieną ypatingą vaidmenį. Prie jos susitinka tėtis, mama ir vaikas. Tai laikas, kurį jie praleidžia kartu. Todėl labai svarbu, kad tėvai rastų laiko pabūti su knyga ir su vaiku drauge. Kad skaitymo procesas taptų bendru šeimos užsiėmimu.

– Kokių knygų idėjos šiuo metu verda jūsų galvoje?

– Šį rudenį Prancūzijoje pasirodys nauja mano knyga, erdvinis popieriaus teatras, sukurtas panašiu principu kaip ir erdvinė mano knyga „Jardin Bleu“ (liet. „Mėlynasis Sodas“). Jos siužetas – apie gamtos pabudimą pavasarį, nors iš tiesų tai bus labai graži paralelė su kūdikio virsmu į suaugusį žmogų. Iliustruoju ir kitų Prancūzijos kūrėjų knygas. Neseniai pradėjau dar vieną naują veiklą: įkvėpta savo dukrytės, sukūriau pirmąją paveikslėlių knygelę kūdikiams – tokiems kaip ji.