Dainininko Egidijaus Sipavičiaus (54) biografiją puošia daugybė lietuviškų ir užsienio konkursų apdovanojimų, koncertų metu jis skęsta gėlių ir aplodismentų jūroje, tačiau Naujųjų metų išvakarėse įvykusi katastrofa scenoje, net ir visko patyrusį grandą privertė naktimis sapnuoti košmarus.

- Kokie jums buvo praėję metai?

- Puikūs, puikūs metai buvo labai. Buvo daug įdomių gerų koncertų, gerų projektų, labai įdomūs, turiningi metai buvo.

- Tik pabaiga nekokia?

- Dabar toks momentas, kai nenoriu nieko galvoti. Po gruodžio ir po tų visų įvykių tokia košė galvoje, kad labai sunku apie tai kalbėti. Kol kas dar norėčiau susigaudyti savyje, kas su manimi vyksta, nes tai toks košmaras...

- Išsijunginėjantys mikrofonai, į sceną išbėgantys technikos taisyti garsistai, herojų vardus painiojantis Sipavičius ir taip toliau – žiūrovai skundėsi, kad Naujųjų išvakarėse žiūrėdami miuziklą ,,Muzikos garsai", susigadino sau vakarą. Kas ten iš tiesų vyko?

- Jaučiuosi labai blogai. Dar viskas labai šviežia, kunkuliuoja, todėl nenoriu prikalbėti neadekvačių dalykų. Esu nusivylęs, kad dalyvavau tame miuzikle ir viskas. Jaučiuosi dalyvavęs didelėje apgavystėje. Didžiulė desperacija, didžiulis nežinau... Taip, galbūt pritrūko kelių repeticijų, bet viską galima padaryti, jeigu nemaišo elementarūs žiaurūs nesklandumai. Jaučiuosi kaltas, priekaištauju sau, ką blogo padariau. Nors iš esmės nieko pakeisti negalėjau. Tas renginys nebuvo paruoštas iki galo ir mes, atlikėjai, į jį įmesti. Iš viso sunku kalbėti po to, kas įvyko. Sunku save pozityviai nuteikti, bet stengiuosi, stengiuosi... Tai toks košmaras, po kurio dar negreit atsigausiu. Noriu, kad nurimtų visos emocijos, nes tai košmaras, kuris nenorėčiau, kad gyvenime dar kartą pasikartotų.

- Ilgametė patirtis įvairiose scenose, matau, nieko bendro neturi su išgyvenimų gilumu, patyrus fiasko... Yra tekę atsidurti panašiose tokio masto situacijose?

- Gal prieš dešimt metų teko dalyvauti dar viename tokiame renginyje, kuris dėl tų pačių priežasčių buvo žiauriai nepavykęs. Dėl organizacinių dalykų. Ir tada mane sąžinė kankino baisiai, nors neturėjo, už ką – padariau viską. Lygiai taip pat neveikė mikrofonai, lygiai taip pat kažkas išjungta, kažkas neišjungta, kažko neatvežta, kažkokių drabužių trūksta. Žodžiu, lygiai tokia pati situacija. Iš visų renginių, kuriuose yra tekę dalyvauti, turėjau šias dvi patirtis, kurios yra baisios. Po paskutinio įvykio net košmarai naktimis kankina, sapnuoju, kad stoviu scenoje, nežinau, nei kur eiti, nei ką daryti... Kažkas kažkur neišėjo, nepasakė laiku, neišeina kažkokia scena - tai yra košmaras. Manau, kad tai išgyvenu ne vienas aš, o ko gero visi, kurie ten dalyvavome.

- Kas padeda įveikti tokias būsenas?

- Jau daug metų sportuoju treniruoklių salėje. Sportuodamas stengiuosi išprakaituoti, išsikrauti, išstumti tą blogą, neigiamą energiją, tas emocijas pakeisti fiziniu krūviu. Man tai labai padeda, nes jeigu pradedi galvoti, pradedi analizuoti, tai tada visiška bėda. Visą pyktį sporto salėje išlieju.

- Kaip savo gyvenime atradote sportą?

- Mūsų krūviai be galo dideli ir jie yra momentiniai, ne tokie, kurie išsidėsto per visą savaitę. Tu išeini į sceną ir per dvi valandas atidirbi kaip profesionalus sportininkas. Dainuoji, šoki, judi, emocijos, adrenalinas – visą tai paleidi, visa tai iš tavęs išeina. Kad „pavežtum" tokį krūvį, reikia ruošti kūną. Kažkada turėjau problemų su širdimi, tiesiog dėl didelio krūvio ji nusilpo. Gydytojai ir pasakė, kad jei savaitę nieko neveiksi, o savaitgalį pradėsi bėgti maratoną, aišku, kad tavo širdis neatlaikys. Toks jau mūsų darbas, kad visą savaitę niekur neskubi, lengvai, viską atlieki ramiai, o savaitgalį atsiimi. Kad atlaikytum tokius krūvius, turi būti geros fizinės formos. Todėl nuolatos sportuoju maždaug nuo dvidešimt aštuonerių.

- Turbūt neretai norisi ir skaniai papietauti trečią nakties? Neretai mitybos klausimas pramogų pasaulio atstovams – sudėtinga tema.

- Didelė problema....(juokiasi). Nežinau, stresas turbūt daro tai, kad krauni į save viską, ką gali, kad kaip nors jį numalšintum. Kai kurie žmonės negali valgyti, kada jie nervinasi, o kiti valgo. Aš iš tų, kurie valgo – kas po ranka papuola, ką turiu, tą valgau. Paskui tenka „išsportuoti", ką suvalgiau. Pastaruoju metu stengiuosi, iš visų jėgų bandau susilaikyti ir nekimšti visko, kas papuola, nes jaučiu, kad tai labai blogai veikia.

- Neaiškiose ar sunkesnėse situacijose jus palaiko mintis, kad ...???

- Viskas bus gerai. Kaip bebūtų blogai, vis tiek bus gerai... Aš tokią nuostatą sau įsikalęs į galvą, kad sunkumas yra laikinas dalykas, o iš esmės viskas yra gerai. Tais atvejais, kai yra sunku, savęs įtikinėjimas, kad tai laikina, labai padeda.