E.Bungardienė: „Norėjau, kad šoktų visa Lietuva“

Legendinio „Žiogelio“ įkūrėją ir vadovę Elvyrą Bungardienę buvę šokėjai ir net jų tėvai iki šiolei vadina Mokytoja. Šis kolektyvas, vienintelis Lietuvoje pelnęs anuomet prestižinį Lenino komjaunimo vardą, išmaišęs pusę pasaulio, šokęs aukščiausioms TSRS viršūnėlėms, nebeegzistuoja jau dešimtį metų.

Tačiau jo legenda gyva. Nesuskaičiuojama gausybė Klaipėdos vaikų per 30 metų praėjo „Žiogelio“ mokyklą. Visi jie, pasak E.Bungardienės, tapo puikiais žmonėmis.

Vakar buvę „Žiogelio“ šokėjai – gausi E.Bungardienės šeima - susirinko į „Šikšnosparnio lizdą“ pasveikinti savo Mokytojos su gimtadieniu. Pati didžiausia dovana, kurią Mokytoja tądien gavo, – atgal sugrįžusi kadaise jos išspinduliuota meilė...

Regis, šios jubiliejinį gimtadienį švenčiančios moters pečių neslegia metų našta. Tokia pat grakšti, nestokojanti humoro ir nepaprastai branginanti margaspalves „Žiogelio“ gyvenimo akimirkas.

Šiuo metu žymioji pedagogė, choreografė, buvusi balerina gyvena tarp Klaipėdos ir Peterburgo. Šis miestas traukia ne todėl, kad jame kadaise sėmėsi šokio meno paslapčių.

Brandaus amžiaus sulaukusi ir daug gyvenime pasiekusi moteris... mokosi pažinti save. Suvokti tas paslaptis, kurios išgydo fizinį kūną ir prikelia dvasią. Likimas E.Bungardienei lėmė gyventi tik vartojant vaistus, patirti sunkią depresiją, meningitą, kraujo užkrėtimą, širdies operaciją ir net klinikinę mirtį - kitus žmones tai palaužia. E.Bungardienė sugebėjo pakilti.

- Kaip Jūs gyvenate, Mokytoja?

- Galėčiau atsakyti vienu žodžiu – sudėtingai. Nuo pat vaikystės domėjausi gyvenimo ir žmogaus paslaptimis. Esu patyrusi įvairių regėjimų dar būdama visai maža.

Kuo anksčiau žmogų pasiekia dvasinė informacija, tuo daugiau jis gali padėti sau ir kitiems. Dabar bent jau žinau, kad tokia informacija egzistuoja. Turiu mokytoją ir žinau, ką turiu daryti, kad pakeisčiau savo gyvenimą. Mano mokytojas – mokslininkas, medicinos mokslų daktaras ir Dievo pašlovintas žmogus Konovalovas.

Jaučiu, kad tik dabar išmušė mano valanda. Ak, kad būtų tai įvykę šiek tiek anksčiau... Nebūčiau tiek nukentėjusi ir dvasiškai, ir fiziškai. Aš perėjau pragarą. Tačiau žmoguje slypi didžiulė jėga, jis iš tiesų labai daug gali, tik turi ieškoti.

- Vadinasi, Jūs turite jėgos, kad sugebėjote pakilti.

- Turiu tokią Dievo dovaną. Tiesiog labai tikiu tuo, ką darau. Tikiu taip giliai, kad galiu pakelti ir įkvėpti žmones. O pati... Manęs niekas negalėjo pakelti.

- Ar žmogui būtini sukrėtimai, kad jis pradėtų gyventi kitaip?

- Nebūtinai. Juk į šį suvokimą aš ėjau seniai, dar neturėjau tų problemų, kurios užklupo vėliau. Bendravau su vienuoliais, Mesingu. Skaičiau Lazarevo knygas. Apėjau visas bažnyčias ir išstudijavau viskas religijas. Skaičiau Testamentą. Žinojau, kad jame yra paslaptis, tačiau ją reikėjo atidengti. Ieškojau savęs visą gyvenimą.

Visada viliojo žmonės su paslaptimi – Milašius, Vanga. Buvo užpuolusi tokia depresija, kad slėpdavausi nuo žmonių. Negalėjau jiems nieko pasakyti – tik verkdavau. Reikia tikėti, ne tik norėti. Šiuo metu aš sprendžiu ir dvasines, ir fizines problemas.

- Turbūt, kai dirbote su „Žiogeliu“, nebuvo kada gilintis į dvasinius dalykus?

- Tuomet aš buvau save visą atidavusi vaikams. Žinojau jų problemas, tėvų, močiučių ir dėdžių vardus. „Žiogelis“ buvo mano šeima. Jų tarpusavio santykiai buvo labai draugiški. Mažesnius prižiūrėdavo didesni, berniukai – mergaites ir atvirkščiai.

O, dabar galėčiau savo vaikams duoti kur kas daugiau...

- Ar galima išmokti tų subtilių pedagoginių dalykų?

- O ar galima išmokti mylėti, tikėti? Arba tai duota, arba ne. Aš labai mylėjau vaikus. Kas eina iš širdies, - nueina į širdį. Bet ir lupti jie gaudavo! Sakydavau: mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią. Aš labai daug iš jų reikalaudavau, tačiau jeigu dirbčiau dabar, dar daugiau reikalaučiau. Juk per muziką, šokį atskleidi žmogų.

- Kokios savybės reikalingos, kad galima būtų dirbti tokį darbą?

- Reikia turėti nepaprastai daug energijos, kad palaikytumei šokėjo dvasią.

- Kolektyvas gyvavo 30 metų. Ar teko kada skaičiuoti, kiek vaikų per tą laiką šoko „Žiogelyje“?

- Buvo metų, kai vienu metu šokdavo beveik 300 įvairaus amžiaus vaikų. Sunku įsivaizduoti, kiek jų buvo apskritai. Šokėjai keitėsi, užaugdavo ir išeidavo. Svajojau sukurti vaikų miuziklą, kuriame ir dainuotų, ir šoktų. Kad aš kurčiau scenarijų ir kostiumus.

- Bet tapote šokėja. Kodėl?

- Mano tėvelis buvo politinis kalinys. Baigusi mokyklą, niekur neįstojau. Išvažiavau į Magadaną. Ten mano tėvelis vadovavo siuvyklai. Šokau vietiniame kariniame ansamblyje. Norėjau tęsti šokėjos karjerą Lietuvoje. Grįžusi įsitvirtinau Klaipėdos karininkų namuose, tuomet garsaus Aleksandrovo ansamblio filiale. Vėliau tapau viena vadovių – šokau ir repetavau. Pradėjau dirbti su karininkų vaikais. Niekada negalvojau, kad tapsiu pedagoge. Labai norėjau šokti.

- Kaip kilo mintis sukurti „Žiogelį“?

- Mylėjau vaikus. Norėjau turėti vaikų teatrą. Ir kurti pasakas. Su suaugusiaisiais sunku kurti pasaką. Kai vaikai ateidavo į „Žiogelį“, pirmiausiai paklausdavau: ar tu tiki pasaka? Jeigu tiki – priimtas. Maniau, kad vaikai turi mokėti šokti. Norėjau, kad šoktų visa Lietuva.

- Kuo būtumėte buvusi, jeigu ne pedagoginis darbas, jeigu ne „Žiogelis“?

-Turbūt kurčiau kostiumus.

- Ar nieko negaila, kai pasižiūrite atgal, nieko nedarytumėte kitaip?

- Kitaip žiūrėčiau į šeimyninį gyvenimą. Kitaip elgčiausi su vyrais. Labiau su jais skaityčiausi. Aš per daug save atidaviau darbui ir mažai laiko skyriau kitiems dalykams. Jeigu esi kūrybingas žmogus, negali dirbdamas neatiduoti savęs iki galo. Nes kitaip nieko nepasieksi. Gal todėl ir mano gyvenimas su trimis vyrais nelabai nusisekė.

- Ar dabar dar tikite pasaka?

- Tikiu dar labiau negu anksčiau. Nes pasakoje slypi didžiausia išmintis. Stebuklai egzistuoja. Argi ne stebuklas, kad aš dabar gyvenu?