Nuo dviračių iki meilės

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedroje studijavusi Greta sako išsyk pajutusi, kad Donatas – jai artima siela. Todėl nusprendė už darbą atsidėkoti pyragu ir paprašyti, kad vyras išmokytų ją važinėtis įdomiuoju jo dviračiu.

„Iš pradžių važinėjomės, o paskui tai peraugo į pasimatymus. Galiausiai Donatas susilaužė koją ir nebegalėjo į juos eiti – pasiūliau apsigyventi kartu“, – pasakoja Greta.

Jai antrina Donatas, juokais kaltindamas žmoną, kad ji kažko į tą pyragą įbėrė. „Ji visą mėnesį bandė mane sužavėti, o aš buvau ramus ir abejingas, kol galiausiai vieną dieną neatsilaikiau. Iki šiol įtariu, kad mano žmona dar ir ragana“, – šypsosi jis.

Buvo ar nebuvo tame gardžiajame Gretos pyrage meilės kerų – šiandien nebesvarbu, nes Dubauskai jau septynerius metus yra kartu (šešerius iš jų – santuokoje). Ir pykstasi, ir svaidosi žaibais – kaipgi be jų?! – tačiau galiausiai sutaria, kad svarbiausia šeimoje yra vieningas požiūris į esminius dalykus.

„Mes pykstamės, bet tikrai ne dėl kažkokių buitinių smulkmenų, kaip antai – kas gamins valgyti ar kuris išneš šiukšles. Labiau akcentuojame jausmus, nes viską stengiamės daryti tik iš pajautimo – rengtis, valgyti, kažkuo domėtis“, – aiškina pašnekovai, kuriems kiekviena diena yra tarsi šventė, todėl puoštis kasdien mėgsta abu.

Kitokie: Donatas visada norėjo turėti dviratį – tik jau ne tokį, kaip visi. Važiavimą juo puikiai įvaldžiusi Greta juokiasi, kad paprasto minti turbūt nebemokėtų. / E. Cickevičiaus nuotr.

Dažni svečiai Kaune

Iš Kauno rajono kilusi Greta vaikystėje, prisipažįsta, neturėjo daug draugų. Gal dėl aprangos ar būdo savybių. Kai mokėsi J. Gruodžio muzikos konservatorijoje, šalia esančioje Laisvės alėjoje praleisdavo daug laiko.

Donatas, nuo gimimo vilnietis, taip pat negaili gerų žodžių žmonos gimtinei. Nuo tada, kai tapo pora, į Kauną abu atvyksta gana dažnai. Tik ne automobiliu, bet dviračiais. Iki miesto važiuoja autobusu, o pasiekę stotį persėda ant savo ekstravagantiškų dviračių, kuriuos sukonstravo pats vyras.

Paklausti, kodėl nei vienas, nei kitas nevairuoja automobilio, trūkčioja pečiais ir sako, kad nemato poreikio. Keliauti traukiniu ar autobusu kur kas įdomiau: galima daugiau pamatyti, knygą paskaityti, susipažinti su naujais žmonėmis. „Mes netgi tomis pačiomis gatvėmis Vilniuje stengiamės nevaikščioti. Be to, su mašina pavojinga, o mes saugome savo sveikatą“, – tikina Donatas. Jo mintį tęsia Greta, sakydama, kad jiedu labai meniški žmonės, todėl dažnai būna išplaukę iš realybės.

Nereikia eiti gyvenime vienu siauru koridoriumi. Nors ir vadiname save stimpanko atstovais, siekiame būti platesnio kelio menininkais.

Dera vienas prie kito

Kaip menininkė, Greta visada buvo ryški ir spalvota, bet tik sutikusi savo vyrą įgavo aiškesnę kryptį. „Aš nenusipirkau naujų drabužių, nepakeičiau savo garderobo, bet kitaip pradėjau juos dėlioti – kad jie geriau derėtų prie Donato stiliaus“, – aiškina G. Dubauskė.

Moteris dėkinga savo mamai, kad ši leido dukrai jau nuo mažens atsiduoti saviraiškai. Donatas mąsto kitaip ir tvirtina, kad už savo asmenybę gali būti dėkingas tik sau ir savo prigimčiai. Bohemiška aplinka vyrui jau nuo vaikystės buvo natūrali.

„1980-ųjų pradžioje mama dirbo chemijos mokytoja ir dar turėjo etatą suaugusių vakarinėje mokykloje. Tarp jos mokinių dažnai matydavau kliošines kelnes, ūsus, poilgius plaukus… Mane nuolat supo bohemiški žmonės“, – prisimena jis ir vadina save 70-ųjų roko-disko muzikos atstovu, kurio stalo knygos buvo Džeko Keruako „Kelyje“ ir Džeromo Deivido Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Iš jų sėmėsi išminties ir laukė šviesesnio rytojaus. Meninė išvaizda ir išraiška to meto paaugliui suteikė laisvės pojūtį, kurio įkvėptam buvo smagiau laukti atšilimo.

Ar už išskirtinę išvaizdą nebuvo patekęs teisėsaugos nemalonėn? „Už išvaizdą – ne, tik už muštynes. Tais laikais buvo įprasta, kad kildavo konfrontacija tarp vienokios ir kitokios išvaizdos jaunuolių“, – aiškina Donatas ir džiaugiasi, kad šiais laikais jos jau nebėra.

E. Cickevičiaus nuotr.

Plataus kelio menininkai

Dažnai praeiviai, pamatę ryškiais kostiumais pasipuošusius Gretą su Donatu, spėlioja, kad jiedu išsiruošė į kokį teminį vakarėlį arba atlieka performansą. Labiau išmanantys bando sieti juos su stimpanko stiliumi. Kurie iš jų teisūs?

„Kodėl vien tik stimpankas? Mūsų galva, nereikia eiti gyvenime vienu siauru koridoriumi. Nors ir vadiname save stimpanko atstovais, siekiame būti platesnio kelio menininkais“, – aiškina Vilniaus indėnu dar kartais vadinamas Donatas.

Vyras juokiasi, kad jo žmonai Gretai labai pasisekė, nes vieną dieną jis gali būti indėnu, kitą – kaubojumi, o trečią – piratu arba škotu. Jam teko praeiti pro daug skirtingų stilistinių dekadų – buvo ir metalistu, ir Lietuvos indėnu, kol galiausiai atrado išganingąjį ir kur kas plačiau į viską leidžiantį žiūrėti stimpanką. (Angl. steam punk – vienas fantastikos žanrų, kurio vaizduojami šiuolaikiniai išradimai buvo sukurti dar Viktorijos epochoje su tuo metu turėtomis priemonėmis.)

Paprašyti pasidalinti savo nuomone apie stimpanką, menininkai aiškina, kad tai yra išradimų laikotarpis, sumaišytas su Viktorijos amžiaus stilistika. Geriausiai jį atspindi rašytojas Žiulis Gabrielis Vernas savo knygoje „20000 mylių po vandeniu“.

Be to, stimpankas – tai ir tam tikra pasaulėžiūra, kultūra, kur vyrai, anot Gretos, elgiasi kaip tikri džentelmenai. „Donatas man irgi asistuoja, prieš išlipant – paduoda ranką ir pan. Jis mėgsta puoštis – nevaikšto nutampytu megztiniu ar džinsais nutįsusiu klynu. Stimpankas – tai dar ir muzikos stilius, bendraminčių festivaliai, žodžiu, tiesiog atskiras gyvenimo būdas“, – reziumuoja G. Dubauskė.

Tarsi iliustruodamas žmonos žodžius Donatas rodo savo paties rankomis pasiūtą odinę liemenę ir Gretos rankinuką, kuriems sukurti buvo panaudotos neįprastos interjero, dekoro detalės, kaip antai – dantračiai, monokliai, karnizų antgaliai, raktai. Viena iš stimpanko esmių – nebenaudojamo daikto prikėlimas antram gyvenimui, nebijant klijuoti, lipdyti, konstruoti ir gauti kuo netikėtesnį rezultatą. Čia neapsiribojama vien juvelyrika ir kostiumų dizainu. Tą puikiai įrodo ir Donato sukonstruoti dviračiai, virtę tikrais meno kūriniais.

Panašūs: ekstravagantiškoji pora viską stengiasi daryti tik iš pajautimo ir dėl buitinių smulkmenų nesipyksta. / E. Cickevičiaus nuotr.

Stimpanko esmė – kūryba

„Turiu utopinę idėją, kad ateityje žmogus tiek išlaisvės, kad kiekvieną rytą galės būti tuo, kuo nori. Tarkim, atsikelia ir sako: šiandien aš noriu būti Julijus Cezaris, kitą dieną – Abraomas Linkolnas. Juk stimpanko stilistikos esmė – kūryba! Iš penkių neveikiančių daiktų stimpankeris gali padaryti vieną veikiantį, o kitas detales irgi panaudoti kūrybai“, – aiškina D. Dubauskas, drauge su žmona renkantis įdomius daiktus, kad vėliau iš jų gimtų meno kūriniai.

Buvo laikas, kai pora tokius savo gamybos daiktus ir pardavinėjo, bet dabar, sako, pirkėjų atsiranda vis mažiau, nes šių dienų jaunimas rengiasi kuo paprasčiau ir patogiau. Sovietmečiu paauglių varomoji jėga buvo pasipriešinimas sistemai. Tada norėjosi maištauti, kažką daryti kitaip. „Dabar jaunam žmogui viskas prieinama, tad jam beliko amerikietiškas variantas – priimkite mane tokį, koks aš esu, ir viskas“, – šypsosi vyras, sveikindamas šių dienų laisvumą.

Aplinkinių reakcija nerūpi

Ne visus kostiumus Donatas su Greta kuria patys. Kai ką siunčiasi ir iš užsienio. Apgailestauja, kad po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES viskas labai pabrango, tad tenka ieškotis alternatyvų Čekijoje, Vokietijoje.

Kai dviejų menininkų pora išeina į gatvę, nepastebėti jų neįmanoma. Žmonės šypsosi, giria. Ar būna tokių, kurie peikia ar netgi tyčiojasi?

„Ko man nereikia, to aš ir negirdžiu. Jei žmonės turi klausimų, aš atsakau. Bet jei kažkas man bando pasakyti, kaip turiu atrodyti – palieku tai jiems. Nes jeigu aš ant kažko supyksiu – tai juk bus mano bėdos, ar ne?“ – klausimu į klausimą atsako G. Dubauskė ir lygina žmogaus kūną su indu. Svarbiausia, sako, ne išorė, bet kas į tą indą bus įdėta.

Kai pirmą kartą keliavo į užsienį, Donatas tikrai nemanė, kad kažkas į juos atkreips dėmesį. Galvojo, kad jei apsirengs kaip koks 60-ųjų gangsteris, niekas net nesureaguos. Reagavo, ir dar kaip. Todėl šiandien save su žmona jis vadina laiko kilpos įkaitais: keistuoliais tiek savo šalyje, tiek ir užsienyje.

E. Cickevičiaus nuotr.

Populiarina išraiškos laisvę

Lietuvoje jau ne vienus metus rengiami stimpanko festivaliai, į kuriuos susirenka stimpanko entuziastai iš visos šalies. Jų metu moterys ir vyrai, prijaučiantys šiai kultūrai, gali pasipuošti išradingai sumeistrautais savos gamybos papuošalais ar drabužiais. Programos metu smalsuoliai supažindinami su stimpanko judėjimu, muzika. Gali paganyti akis po menines stimpanko interpretacijas: garo varikliais varomus dviračius, dantračiais puoštas skrybėles ir pan.

„Tačiau visi tie žmonės šitaip pasipuošę kasdien nevaikšto – stimpankeriais jie virsta tik per šventes ar festivalius, – aiškina Greta. – Kai sostinėje turėjome barų, buvome ten subūrę savo bičiulių kompaniją, kuriuos drąsinome ieškoti savo stiliaus. Juose aplinka irgi buvo ypatinga, verčianti žmones ateiti ne kasdieniais drabužiais, bet atitinkamai pasipuošus.“

Jai antrina Donatas: kasdien atrodydami tarsi nužengę iš stimpanko šventės ar festivalio, jie įkvepia žmones atrodyti kitaip, ieškoti savo stiliaus, nebūti pilka mase.

„Mes nebrukame savo nuomonės jėga, bet visa savo išvaizda, elgsena tarsi sakome: žmonės, kiekviena diena – tai šventė! O kai einate į šventę, juk pasipuošiate?“

Mes nebrukame savo nuomonės jėga, bet visa savo išvaizda, elgsena tarsi sakome: žmonės, kiekviena diena – tai šventė! O kai einate į šventę, juk pasipuošiate?

Dubauskai mano, kad jie atrodo ne taip, kaip visi, bet ir nekvailai. Donatas – vyriškai, Greta – moteriškai. „Tačiau prisiminkite mokyklos laikus. Tikrai kiekvienoje klasėje būdavo po vaiką, kuris gadindavo kraują visiems. Tad vienas kitas heiteris gatvėje tarp praeivių pasitaiko ir dabar“, – visai nepyksta ant jų pašnekovai.

Kai reikia – prisitaiko

Greta – muzikantė, pedagogė. Šiuo metu vienoje sostinės mokykloje dirba muzikos mokytoja. Prieš tai modeliavo, grojo orkestre, vadovavo vyro barams, dirbo barmene. Juokais spėlioja, koks bus kitas posūkis jos profesinėje karjeroje. Vis tik moteris nenori apibrėžti savęs vienu žodžiu.

„Aš negalėčau būti nei dukra, nei sesuo, nei žmona, nei mokytoja ar dar kažkas. Aš save jaučiu kaip labai nuostabią būtybę, esančią šiame kūne. O tam tikra profesija – tik laikinas etapas. Galbūt tiksliausia mane būtų vadinti kūrėja, nes kiekvienas mano darbas – tai ir tam tikras kūrybinis procesas“, – aiškina ji.

Donatas per savo gyvenimą taip pat yra išbandęs nemažai skirtingų veiklų. Jis ne tik saugojo strateginius Lietuvos objektus, puošė scenas, dirbo lėlių teatro butaforu, siuvo drabužius, bet ir buvo verslininku, sostinėje turėjo du barus. „Šiandien aš kuriu įvairius įdomius daiktus, interjero detales, važiuoju į edukacijas, mokau vaikus, kaip iš atliekų pagaminti kažką naujo; dalyvauju „Bohemos“ spektaklyje su savo dviračiu – nereikia net persirengti ar grimuotis“, – vardina jis.

Ar mokiniai Gretą taip pat pažįsta kaip labai spalvingą ir ryškią asmenybę? Anot jos, kad ir pažįsta, bet mokykloje ji laikosi disciplinos. „Jei mokome jaunus žmones laikytis tam tikrų taisyklių, vadinasi, turime jų paisyti ir patys“, – kaip kirviu nukerta ji.

E. Cickevičiaus nuotr.

Kokie jaunai muzikos pedagogei atrodo šiuolaikiniai vaikai? „Laikai dabar kiti, bet vaikai – tie patys. Ir mums berniukai kasytes tampydavo, ir popierinius lėktuvėlius per pamokas laidydavo – dabar irgi tas pats. Gal tik šiandien vaikai imlesni, ypač anglų kalbai ir technologijoms“, – šypsosi mokytoja, nemananti, kad telefonai ir planšetės juos gadina. Svarbiausia, sako, tinkamai pasirinkti, ką žiūrėti – ar bereikšmius vaizdo įrašus, ar sau įdomią informaciją.

„Vaikai, su kuriais aš bendrauju, mano akyse yra daugiau žinantys ir net protingesni už mane“, – giria savo mokinius Greta ir džiaugiasi, kad auga gabi, smalsi, jos žodžiais tariant, tiesiog auksinė karta.

Donatas jai pritaria, kad šiandien vaikai, žaisdami su telefonais, savaime išmoksta daugybės vertingų dalykų, kurių jam pačiam jau tenka mokytis specialiai.

„Vis tik neaišku, – gudriai mirkteli vyras, – ar jiems lengvai pavyktų išmokti važiuoti mano dviračiu. Jo varomoji jėga – tik kojos. Mini – ratai sukasi, dviratis važiuoja, jei nemini – stovi. Visada svajojau turėti savo dviratį, bet tiktai ne tokį, kaip visi. Todėl pasidariau XIX a. pabaigos dviračio kopiją. Priekinis ratas didelis, galinis – mažesnis. Turiu panašius gal keturis, kuriuos šiandien išvysite tik XX a. pradžios madų festivaliuose ar cirko pasirodymuose.“

Greta juokiasi, kad Donatui teko ją ilgai mokyti, kol įvaldė specifinį tokio dviračio mynimo meną.

Vietoj pabaigos…

Pokalbio valanda prabėga bematant. Dubauskai eina į lauką, kur romiai, tarsi dvi XIX a. avelės, stovi jų keistieji dviračiai. Greta teatrališkai pasikaišo sijonus ir mikliai įsitaiso ant mažesnio, Donatas pasiruošia važnyčioti didesnįjį.

Kai abu elegantiškai numina link Kauno Rotušės, stebiu praeivių reakciją. Jie smalsiai žiūri, dauguma šypsosi, kelia nykščius į viršų, o tie, kurie nesišypso, turbūt pavydi, – staiga pamanau, – nes taip prieš atsisveikindamas juokavo Donatas.