Pagerbiant mirusiuosius etnologas ragina nesureikšminti paminklų statymo ir gėlių sodinimo, primena, kad svarbiausia – malda, šventintos žvakės liepsna ir ilgesys. Pokalbis su Ringauduose gyvenančiu etnologu – apie gyvenimą ir mirtį, jai prisiminti skirtas Vėlines, Ilges ir Visų šventųjų šventę. Kalbėdamas apie gyvenimo ir mirties santykį, A.Žarskus remiasi ne tik senovės baltų pasaulėžiūra – cituoja ir Steve'ą Jobsą, mini Tibeto budistų patirtį.

– Vėlinės – kokia tai šventė? Ar tai šventė, kurią galima švęsti?

– Pradėkime nuo to, ką šventės reiškė mūsų protėviams. Jie švęsdavo esamuoju laiku, tai yra tai, kas vyksta dabar, šiuo metu. Žiūrovų, kaip dabartinėse šventėse, nebūdavo – visi buvo dalyviai.

Dabar gamtoje stebime rudeninį virsmą: gamta miršta. Amžinybės slėpinys: kiekvieną rudenį gamta numiršta, pavasarį prisikelia. Kai mes norime gyvenimą sustabdyti, laukia garantuota mirtis. O su nuolatiniais pasikeitimais – virsmais gyvenimas gali tęstis ir tęstis. Kitas akcentas – mūsų švenčių senieji pavadinimai. Dabar mes šią šventę vadiname Vėlinėmis, anksčiau buvo kitas jos pavadinimas – Ilgės, kitaip jos ir švenčiamos buvo.

Žmogus yra ne tik tai, kas matoma, bet ir tai, kas nematoma, kūnas ir siela kaip forma ir esmė. Vėlinės yra skirtos kūnui, Ilgės – sielai. Dabar iš Ilgių liko tik Visų šventųjų šventė, bet ir ją mes prarandame. Aš dar atsimenu, kai buvau vaikas, per Visus šventus niekas į kapines neidavo, nes šventieji nepalieka vėlės, kurią reikėtų lankyti kapuose, – jų sielos keliauja tiesiai į dangų, į rojų.

Per Visų šventųjų šventę prisimename sielos reikalus, tai, kas žmoguje yra amžina. Senovėje žmonės nebijojo mirties, sakydavo: Duok, Dieve, mirti, bet nepražūti. Išnykimui apibūdinti buvo kitas žodis – pražuva, o mirtis reiškė rimti, pasikeisti. O  Ilgės yra nuo žodžio ilgesys, ilgėtis. Kai žmogus giedrą rudenį žvelgia į dangų, palydi išskrendančius paukščius, pajunta ilgesį kažko labai tolimo ir iki skausmo artimo. Tai amžinosios tėvynės ilgesys, tėvynės, iš kurios mūsų siela atėjusi. Jei mūsų sieloje per šias šventes, per Vėlines, neatsiranda ilgesys, ta šventė taip ir nepakyla aukščiau kūno lygio. Anksčiau būdavo sakoma: ateikite palydėti mirusiojo. Sielą palydime, o kūną laidojame. Taigi šioje šventėje pinasi du jausmai: liūdesys ir ilgesys. Šiais laikais aiškinama, kad tarsi liūdesys – blogai, bet jis nėra blogai. Kuo žmogus gali giliau liūdėti, tuo ilgesingiau jis gali ilgėtis. Kaip Aldona Puišytė rašė: šviesėja liūdesys, gilėja ilgesys ne šio pasaulio. Ir maldą "Amžinąjį atilsį" kalbame dvejopa prasme, sakome: "Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje." Amžinoji šviesa tešviečia sielai, tegul ilsisi ramybėje – kūnui. Visose religijose dvejopas žmogaus suvokimas vienaip ar kitaip išreiškiamas.

Mūsų protėviams buvo visiškai natūralu, kad žmogus – ne vien tik kūnas, ir Vėlinių šventimas buvo tarsi susitikimas su išėjusiais savaisiais. Senovėje žmonių bendruomenė buvo suprantama kaip gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė. Dėl to ir papročių buvo, mūsų akimis žiūrint, pačių keisčiausių. Senovėje žmogaus loginis, racionalusis mąstymas dar nebuvo toks išsivystęs, tačiau buvo gilesnė jo pajauta. Žmogus labai gerai jautė gamtos bangavimus, virsmus. Ir šventes šventė ne dėl to, kad kažkas vėliavas iškelia ar laikraščiai rašo, bet dėl to, kad jautė savo vidumi: ateina virsmo laikas. Per keturis metų virsmus šiapusinis ir anapusinis pasauliai ypač suartėja, ir vėlės ateina aplankyti gyvųjų. Ir senovės žmogus tai jausdavo.

Beje, žodis "vėlė" susijęs su skaistykla. Skaistykla – tai, kas skaistina, o vėlė – nuo žodžio "velėti". Yra įvairių versijų, nuo ko kilęs šis žodis. Aš manau, kad nuo "velėti", "skalbti". Vėlė – tai sielos drabužis, ir jis po mirties yra skalbiamas.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Vydūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti žodį "vėlė" vartojo kaip asmenybės sinonimą. Vėlė – tai asmenybė, netekusi fizinio kūno. Dabar mums tai kažkaip keistokai skamba, kadangi mes asmenybei būtinai priskiriame kūną. O juk kūnas asmenybei yra visiškai nebūtinas.

Dabar tas mūsų suvokimas apie vėles: na, juk niekas jų nemato. Tačiau jei išjungtume elektrą ir visus triukšmus, nebūtų šviesos, po kiek laiko pradėtume ir jausti, ir girdėti tą anapusinį pasaulį. Per triukšmą, akinamas šviesas negalime pajusti to pasaulio, kurio apraiškos – gerokai subtilesnės nei šiapusinio. Ir to, kas nematoma, yra nepalyginti daugiau nei to, kas matoma, kaip ir mirusiųjų yra nepalyginti daugiau nei gyvųjų.

– Užsiminėte apie senuosius Vėlinių papročius. Kokie jie?

– Visų pirma, būdavo švenčiama derliaus nuėmimo šventė. Prasidėdavo vaišės, puotos, per kurias prisimindavo mirusiuosius. Artimiausi tam papročiai ilgiausiai išliko Dzūkijoje: ruošdamiesi važiuoti į bažnyčią, ruošdavo valgį. Dažniausiai tai būdavo duonos kepalas, avies šlaunis ar visa avis. Sakydavo: veža dziedams arba diedams. Tas senas pavadinimas diedai yra beveik išnykęs, ir mes nelabai suprantame, ką jis reiškia. O anksčiau visi mirusieji, praėjus metinėms po mirties ar daugiau laiko, nepriklausomai nuo lyties, buvo vadinami diedais. Po šio simbolinio laikotarpio – metinių – buvo sakoma, kad Dievas dūšią pakelia aukščiau. Iki metinių mirusysis buvo traktuojamas kaip šeimos narys, visos šeimos narių maldos iki jų buvo kalbamos tik už tą mirusįjį. Nes žmogus yra virsme – jam reikia daugiausia pagalbos. Per metines jo vardas jau tariamas greta visos giminės mirusiųjų, meldžiamasi už visos giminės mirusiuosius – diedus.

Seniau ruošdamiesi mirčiai seni žmonės viską išdalydavo – net asmeninius daiktus. Yra aprašyta, kaip prieš 300 metų laidojo LDK etmonus: jų valdžios ženklus – kardą, lazdą – sulaužydavo ir sumesdavo į kapo duobę. Vadinasi, baigėsi tavo etmonystė. Jei tu ir po mirties vaizduosi etmoną – turėsi kentėti, kol sudeginsi prisiminimus apie etmoną.

Dar Mikalojus Katkus (etnografas, gyvenęs 1852–1944 m. – red. past.) aprašė, kad aplink Krakes būdavo ruošiami Vėlinių valgiai, kuriuos dalydavo šventoriuje sėdintiems ubagams,  diedams (diedais buvo vadinami ir žilo plauko sulaukę gyvieji). Jie buvo vieni labiausiai gerbiamų žmonių. Dar po Antrojo pasaulinio karo rankas bučiuodavo tik kunigams ir ubagams, tai buvo sinonimai.

– Nes tikėjo, kaip Šventajame Rašte parašyta, kad į namus gali Dievas užeiti, įgijęs pavargėlio pavidalą?

– Čia yra truputį kitaip. Anksčiau žmonės mirčiai ruošdavosi iš anksto. Žmogus pražyla, sulaukia anūkų, ir ima ruoštis – išeina į diedus, arba ubagus. Ir jis tampa išlaikomas visos bendruomenės, jis meldžiasi už mirusiuosius. Taigi, per Vėlines duodavo valgyti ubagams, diedams. Juos maitindavo fiziniu maistu tam, kad jie dvasiniu maistu pamaitintų vėles arba mirusiuosius – diedus, esančius anapusiniame pasaulyje. Kuo trumpesnis laikas praėjęs nuo mirties – tuo tokia pagalba labiau reikalinga.

Tiesa, buvo ir vėlių maitinimo papročiai: nešdavo valgius į kapines dar XIX a. pabaigoje, XX a. pirmoje pusėje dėdavo ant kapo valgių ir kiaušinių. Juk kiaušinis – naujos gyvybės pradžios, gimimo simbolis. Šiuo papročiu išreiškiamas tikėjimas: mirusieji kelsis. Mums ši simbolika mažai ką reiškia – vaikai juk nebemato, kaip iš kiaušinio ritasi viščiukai.

Būdavo ir labai keistų vėlių maitinimo papročių. Ir anais laikais buvo materialistiškai, tai yra gyvenimą labai siaurai suvokiančių žmonių. Pavyzdžiui, kapuose užkasant karstą, ant jo buvo statomas 10–15 cm skersmens rastas, kurį vėliau ištraukdavo. Likdavo anga, per kurią nuleisdavo maistą. Taip maitinama vėlė buvo ilgam pririšama prie palaidojimo vietos ir, senoviškai sakant, tapdavo velniu, kuris pasak senųjų padavimų, pradeda valgyti savo, mirusiojo, kūną. Jei vėlės maitinamos fiziniu maistu, joms palengvinamas skaistyklos laikotarpis, bet jis pailgėja. Mirusiajam reikia dvasinio maisto. Tačiau, kadangi iškeliauja asmenybė su visais įpročiais, norais, tas, kuris mėgo daug ir skaniai pavalgyti, jis to nori ir po mirties. Vėlės minta kvapais, esencijomis. Pavyzdžiui, Tibete ir dabar prie mirusiojo dedama valgių.

Iki Pirmojo pasaulinio karo mirusiųjų drausta verkti, gailėti. Jei žmogui mirštant kažkas iš artimųjų per daug verkdavo, jį išprašydavo iš trobos, sakydavo: netrukdyk numirti. Dzūkai apie mirštantįjį sakydavo: jis stovi ant didelio vieškelio išeiti iš šito svieto. Tik vėliau atsirado požiūris, kad reikia verkti ir gailėti. Anksčiau būdavo vadinamieji dvasiaregiai, jie pasakodavo savo reginius: štai ant suolo susėdo giminės, šeimos nariai, o Anupras – su akėčiomis. Pasirodo, jis tas akėčias pavogė gyvas būdamas, ir po mirties negali jų atsikratyti.

Žmonės kartais trumparegiškai sako: ką čia rūpintis, kas bus po mirties, kam suvokti tuos pomirtinio gyvenimo dėsningumus – kai numirsi, viskas bus aišku. Niekas nebus aišku! Juk tu ten nueisi su tomis pačiomis mintimis, jausmais, tuo pačiu suvokimu. Ten pateksi į visai kitas sąlygas, ir tada prasidės tavo bėdos, jei nesuvoksi, kokie dėsningumai egzistuoja anapusiniame pasaulyje. Ir sėdėsi ten kaip Anupras su akėčiomis arba su pinigais – visą laiką juos skaičiuosi. Tapsi vėlinu, arba, šiuolaikiškai sakant, velniu. Tai tas pats žodis, semiotikas Algirdas Julius Greimas šią grandinėlę atrado: velionis–vėlinas–velnias. Tai nieko bendra neturi su krikščionišku velniu, kuris yra blogį pasirinkusi dvasia. Lietuviškas velnias yra mirties virsme įstrigęs velionis, kuris dar negali pakilti į amžinąją šviesą. Jo širdyje – tik liūdesys to, ką jis paliko, tačiau nėra aukštyn keliančio ilgesio. Kol jis nesusivoks arba kol artimieji, giminės nepadės dvasiniu pamaitinimu, tai yra Mišiomis, maldomis, išmalda arba aukodami už mirusiuosius savo iškentėtą kančią, tol velnias ar velionis neapsivalys ir nepakils aukštyn.

– Ar jūsų minėtas gyvenimo ratas yra kažkas panašaus į hinduistų, budistų tikimą samsaros ratą?

– Ne, tai visai kas kita. Mes kalbame tik apie mirties virsmą. Virsmai turi būti ir yra negrįžtami. Mes mirtyje matome tik pabaigą, tačiau kiekvienoje mirtyje yra ir priešingas veiksmas – gimimas. Virsmas apima ir žmogaus mirtį, ir gimimą: kai žmogus gimsta, vyksta lygiai toks pats virsmas, tik priešinga kryptimi: siela miršta anapusiniam pasauliui, nes iš ten išeina, ir gimsta fiziniam pasauliui.

Vaikas ateina iš anapusinio, sielų, pasaulio. Jam reikia išmokti gyventi šiame, fiziniame, pasaulyje – jam reikia prabusti. Mirtis ir gimimas – neatskiriami vyksmai, tik mūsų šiuolaikinis racionalus protas suskaldė gimimą ir mirtį, padarė juos atskirus. Taip žmogus tarsi atsiranda iš niekur ir išeina į niekur. Bet juk tai absurdas! Juk net fizikos dėsniai, materijos, energijos tvarumo dėsniai sako, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta – vyksta tik nuolatiniai pasikeitimai, virsmai.

– Paminėjote skirtumus tarp baltiškųjų Vėlinių, Ilgių šventimo ir krikščioniškosios Visų šventųjų dienos. O kas vis dėlto yra bendra?

– Senosios mūsų šventės buvo ir sielos, ir kūno šventės. Greičiau nunyko sielos šventės, nes mes visi einame sekuliarizacijos, pasaulėjimo kryptimi, mūsų gyvenime vis svarbesnis tampa kūniškumas. Anksčiau Ilgės buvo natūralus dalykas. Švenčiant Ilges, kaimo žynys ar vyriausias žmogus sakydavo pamokslą – beje, atskirai vyrams ir moterims – apie tai, kaip reikia gyventi, kad po mirties būtų kuo švaresnė vėlė, kad jai nereikėtų ilgai velėtis skaistykloje. Paskui visi atlikdavo išpažintį, ir žynys ją atlikdavo. Visi, ir žynys, būdavo aptalžomi dėl atgailos. Ilgės, kaip ir Visų šventųjų šventės, buvo skirtos sielai žadinti, tai yra susivokti, kaip reikėtų gyventi.

O per Visų šventųjų šventę mes minime šventuosius, kurie nepaliko vėlės, – liko tik jų siela.

Lietuviai turi vieną šventąjį ir du palaimintuosius. Tai šventasis Kazimieras, kurio šūkis buvo "Geriau mirti negu nusidėti". Išliko Palaimintojo Mykolo Giedraičio kario šūkis "Ištverti iki galo", Jurgio Matulaičio – "Sudegti kaip žvakei". Tai tarno šūkis ir reiškia, kad tavo kūnas turi būti sunaudotas iki galo. Juk kas iš tos skaniai kvepiančios žvakės, kuri perrišta kaspinu stovi dėžutėje? Žvakę reikia uždegti, kad ji pavirstų šviesa ir šiluma. Taigi, švenčiant Visų šventųjų šventę, reikėtų galvoti, kaip žmogus turėtų gyventi. Tai štai yra trys šūkiai, nurodantys, kaip reikėtų gyventi. Kuris tau labiau tinka – tą ir pasirink. Apie tai galvodamas tampi kažkuo panašus į tą šventąjį ir palaimintuosius: suvoki, kad tavo pomirtinis likimas priklausys nuo to, kaip tu gyvenai. Žmogus yra vien tik tai, ką jis nuveikė, vien tik jo veiksmai. Tai, ką turi – namus, mašinas, pinigus, reikės palikti, į anapusinį gyvenimą nusineši vien tik savo veiksmus. Tai per Visų šventųjų šventę mąstome: kokius veiksmus aš ten nusinešiu?

Už šventuosius nereikia melstis, todėl anksčiau per Visų šventųjų dieną niekas ir į kapines neidavo, tik prisimindavo, kaip dorai reikia gyventi, ir ilgėdavosi to anapusinio dvasinio pasaulio, iš kurio mes visi esame atėję. O per Vėlinių šventes jau einame į kapines. Ten vėlės mūsų laukia. Ir dažniausiai geroką laiko tarpą – priklausomai nuo to, kaip žmogus gyveno – jos būna palaidojimo vietose.

Tie, kurie žino, kad po mirties fizinio maisto nebereikia, rūpinasi, kad vėlei užtektų dvasinio maisto – maldų. Jei žmogus gyveno padoriai, jo vėlė gali iš karto kilti aukštyn, į dvasinius pasaulius. Gyvųjų malda, šviesus ilgesys ją kelia aukštyn. O verkiantys artimieji traukia vėlę žemyn. Mes perduodame mirusiesiems savo jausmus – verkdami perduodame liūdesį. Mirusiajam reikia perduoti ne liūdesį, o ilgesį. Dabar, kai nueiname į kapines, gražu, kai uždegame žvakutes – tai yra šviesa, bet – menka šviesa. Kapuose mintimis pabendravę su artimaisiais, turime kelti akis į dangų ir žadinti ilgesį. Kartu mes mirusiuosius kelsime iš palaidojimo vietos aukštyn. Palaidojimo vietoje vėlės gali likti gana ilgai. Dabar jau Anapilin iškeliavęs labai stiprus ekstrasensas Vytautas Kapačiauskas pasakojo, kaip jie kartu su kitu ekstrasensu Druskininkų kapinėse tikrino, kuriuose kapuose tebėra neišėjusios vėlės. Jis tikėjosi, kad žymių žmonių, mokslininkų vėlės bus iškeliavusios greičiau nei eilinių žmonių. Pasirodo – atvirkščiai: paprastų kaimo žmonių vėlės jau išėjusios, o žymių, apsišvietusių žmonių, tikinčių tik fizinio kūno egzistavimu, vėlės kapuose ilgiau laikosi. Matyt, už juos ir mažiau meldžiamasi.

– Daugeliui lietuvių mirusiųjų pagerbimas asocijuojasi su gražiais, prižiūrėtais gėlių darželiais ant kapų ir paminklų statymu. Ar jums tai atrodo prasminga?

– Visi tie gėlių darželiai ir paminklų statymas yra skirti gyviesiems. Kapinių kultas Lietuvoje atsirado labai neseniai – kai išnyko Ilgės. Atsirado Helovinas, mirtis tapo baugi. Mes pradėjome bandyti ją išgąsdinti: iš jos juoktis, gąsdinti ją persirengėliais ir pan. O Ilgių laikais mirtis buvo suvokiama kaip artimas svečias, įvykis, kuris tikrai bus.

Anksčiau palaidojimo vietoje statydavo tik medinius kryžius. Jis papuvo, nuvirto ir jo nebeatstato – jis sudeginamas Vėlinių lauže. Dzūkijoje dar ir dabar kaimo kapinėse per Vėlines uždegamas bendras laužas, prie kurio susirenka ir gyvieji, ir mirusieji. Anksčiau ant kryžiaus, paminklo vardo visai nerašydavo. O jei rašydavo, tai ne kas, o kam, pavyzdžiui: Jonui, Petrui, Agotai.

Dar visai neseniai vengdavo tarti mirusiojo vardą. Mirties metinės anksčiau būdavo tik vienos. Dabar – antros, trečios, dešimtos. Tai visiškai nedera prie mūsų senųjų papročių. Po metų Dievas dūšią pakelia aukščiau, ir mirusįjį minėti galima tik kartu su visos giminės mirusiaisiais. O dabar mes savo mirusiuosius minime kaip kokius rašytojus ar kitus žymius žmones – bažnyčioje girdžiu, kad minimos dešimtosios, dvidešimt penktosios mirties metinės. Tarti mirusiojo vardą – vadinasi, kviesti jį atgal. Mirties virsmas turi būti negrįžtamas. O tie, kurie grįžta, tampa vėlinais, velniais, kurie ilgą laiką, kenčia skaistykloje. Siela turi apeiti visą ratą ir vėl grįžti kūdikiu.

– Gimsta kitas žmogus, bet siela – ta pati?

– Taip. Kai kalbame apie reinkarnaciją, persikūnijimą, pagrindinė klaida yra manyti, kad persikūnija asmenybė. Jokiu būdu! Asmenybė – tai vėlė, ji turi sunykti. Ateina visai kitas žmogus kitu vardu. Siela – ta pati, ji atsineša sukauptą patirtį. Pažiūrėkite: vienoje šeimoje auga keli vaikai, o kokie jie skirtingi – jų sielos atsineša skirtingą patirtį. Gimdamas aš atsinešu savo patirtį, tačiau netiesioginę – išsikristalizavusią į dvasinius dalykus.

– Remiantis krikščionybės mokymu, po mirties mirusiojo siela laukia prisikėlimo iš numirusiųjų – į nieką ji nepersikūnija. Jūs sakote, kad siela persikūnija – tai prieštarauja krikščioniškajam mokymui.

– Taip, tai priešinga krikščionybei. Su krikščionybe atsiradęs tikėjimas vienu gyvenimu turėjo įtakos mūsų civilizacijos vystymuisi. Toks mąstymas skatina žmogų tame vieninteliame gyvenime labai daug nuveikti, pasiekti, save įamžinti. Iš vienos pusės, jis turi ir teigiamų dalykų: tu turi nugyventi šį gyvenimą kaip vienintelį. Tačiau tikrasis suvokimas yra toks, kad gyvenime viskas vyksta ratu. Pavyzdžiui, kūno iš numirusiųjų prisikėlimas – iliuzinis dalykas. Apaštalas Paulius sako: miršta gendantis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Vadinasi, visai kitas kūnas keliasi.

Kiekvienas žmogus pagal mūsų tikėjimą turi sielą. Tik tas mūsų sielos suvokimas – skurdus. Mes klaidingai suprantame, kad siela gyvena kūne. Ne – kūnas gyvena sieloje.

Siela – tai, kas žmoguje panašu į Dievą, ta dieviškoji kibirkštis. Širdis, jausmai – tai yra siela, o protas – tai mirštančios asmenybės dalis. Dabartinis žmogus per daug save tapatina su protu, iš to kyla problemos.

Siela kartkartėmis apsivelka žemiškuoju rūbu – kūnu ir gimsta žmogus. Mirties metu siela nusivelka žemiškąjį rūbą, nusiskaistina, numeta ir vėlės rūbą, ir pakyla į dvasinius pasaulius. Kokia siela ateina – labai sunku pasakyti. Štai vienas gilias patirtis patiriantis vyras pasakojo: susapnavo savo mirusią mamą. Ji ateina šventadieniškais rūbais pasipuošusi ir sako: dabar aš Sofija. Vadinasi, siela sugrįžta nauju pavidalu.

– Mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje daug žmonių gyvena ritmu dirbk–pirk–mirk, apie mirtį stengdamiesi nesusimąstyti. Kiek reikėtų galvoti apie mirtį?

– Kol žmogus jaunas, daug apie mirtį galvoti nedera. Tačiau reikia nepamiršti, kad žmogus yra mirtingas. Reikėtų nepamiršti, kad nesame mus supančių daiktų savininkai, kad visa tai – ne mūsų, o tik duota mums, kad mes negalime nieko prarasti, nes tai ne mūsų. Vieno išminčiaus kažkas paklausė: koks didžiausias stebuklas žemėje? Jis atsakė: tai, kad aplink siaučia mirtis, tačiau žmogus vis tiek galvoja, kad jį aplenks. Kaip sakė Steve'as Jobsas, kompanijos "Apple" įkūrėjas: prisiminimas apie mirtį išlaisvina mus iš mąstymo spąstų, kad tu gali kažką prarasti. Beje, jis, miręs gana jaunas, 56 metų, pasakė kitus gražius žodžius: mirtis – geriausias gyvenimo išradimas, nes ji atneša pasikeitimus. Ir pagalvokime, kas būtų, jei mūsų gyvenimas nesikeistų, jei kūnas taptų amžinas?

– Beje, o kaip su savižudžiais? Kur keliauja jų sielos?

– Savižudybių priežastys slypi pasaulėžiūroje. Mes esame išauklėti, kad su mirtimi visos mūsų problemos pasibaigs. Galvojama: jei savo kūną nužudysi, visos problemos pasibaigs. Anaiptol – niekur jos nedings, jos dar labiau išryškės. Tu nusineši visą tą nepasitenkinimą, liūdesį, nuoskaudą ir patirsi dar didesnes kančias.

Savęs žudyti nereikia – reikia keisti savo ego, savo asmenybę. Visose religijose pagrindinė dorybė yra nusižeminimas, nuolankumas. Be jo nepateksi į dangų. Reikia atlikti nusižeminimo aktą, suprasti, kad tavo asmenybė nėra tavo tikrasis aš. Kol žmogaus gyvenimas bus suprantamas tik kaip  fizinis kūnas, tol vyks savižudybės.

Tos problemos, dėl kurių žudeisi, tik dar labiau paaštrės, nes, netekus fizinio kūno, jausmai tampa keletą kartų stipresni, deginantys. Todėl visos religinės tradicijos sako, kad skaistyklos kančios – nepalyginti skaudesnės už fizines kančias.

Kalbant apie savižudybių prevenciją, pirmiausia reikėtų pradėti kalbėti apie pasaulėžiūrą. Jei jos nekeisime, viską koncentruosime tik į savo ego, savižudybių nemažės. Štai skaitome, kad ir Japonijoje daug savižudybių. Atrodo, ten žmonės gyvena gerai, bet tas geras gyvenimas neužtikrina laimės. Jei nėra santykių – viskas griūva. Kartu jie labai daug dirba, alina save. Bet kam tiek daug dirbti, jei tu vis tiek nesi savininkas?

Ačiū Dievui, kad yra mirtis, kad gali pailsėti nuo visų šio pasaulio įtampų. Šiame gyvenime aš turiu tam tikras pamokas išmokti, įgyti tam tikrų savybių, patirti nesėkmių. Kiekviena nesėkmė – tai duobė, iš kurios kylama aukštyn, o jei esi sėkmės viršūnėje – tau nėra kito kelio, kaip tik leistis žemyn. Atėjo sėkmė – gerai, bet juk tai laikina, vėliau teks užleisti tą vietą kažkam kitam.

– Gal galėtumėte apibendrinti, kaip reikėtų švęsti Vėlines, Visų šventųjų šventę?

– Dabar mes visi esame atplėšti nuo žemės, senieji papročiai nunyko, ir čia nėra jokios tragedijos. Tačiau Vėlines reikėtų švęsti lankant kapus, apvažiuojant artimųjų kapus, uždegant po žvakutę, meldžiantis ir nepamirštant pakelti žvilgsnio aukštyn.

O visas tas kapų puošimas – duoklė gyviesiems. Esu labai prieš daugybę žvakelių tuose plastikiniuose indeliuose. Gražu, bet kaip mes teršiame gamtą! Žvakių deginimas ant kapų yra labai nesenas paprotys, Lietuvoje pirmą kartą paminėtas XIX a. pabaigoje. Anksčiau vaškas buvo brangus – užtekdavo Vėlinių laužo. Dabar mums atrodo, kad kuo daugiau žvakių uždegsime, tuo bus geriau, tačiau užtenka vienos kitos žvakutės. Juk svarbiausia – ką jaučiame viduje, mūsų santykis su mirusiaisiais. Ir ant kapų reikia degti šventintą žvakę. Jei kitas žvakes pridegsite nuo šventintos žvakės – ji švies lygiai taip, kaip ir šventintoji.

Labai svarbu nepamiršti Visų šventųjų šventės. Tai gera proga prisiminti, kaip žmogui dera gyventi, kad paskui netektų gailėtis.