Pereiti į pagrindinį turinį

Vėlinių klausimas žmogui: kas esi?

2024-11-01 05:00

Sulaukę Vėlinių žinome, kad reikia aplankyti artimųjų kapus. Puošiame juos, dažnai negalvodami, kokia to prasmė, taip elgiamės tiesiog todėl, jog taip įprasta. Kai kurios Vėlinių tradicijos iki šiol gyvos, tačiau dalis jų nuslenka į užmarštį sykiu su jas dar prisimenančiais žmonėmis.

Evangelikų liuteronų kapinėse paprastai dvelkia giedra nuotaika, o užrašai ant kapinių vartų ir antkapinių kryžių byloja apie džiaugsmą iškeliavus pas dangiškąjį tėvą. Evangelikų liuteronų kapinėse paprastai dvelkia giedra nuotaika, o užrašai ant kapinių vartų ir antkapinių kryžių byloja apie džiaugsmą iškeliavus pas dangiškąjį tėvą. Evangelikų liuteronų kapinėse paprastai dvelkia giedra nuotaika, o užrašai ant kapinių vartų ir antkapinių kryžių byloja apie džiaugsmą iškeliavus pas dangiškąjį tėvą.

Išmanūs, bet pasimetę

Kunigas, profesorius, religijos ir muzikos mokslų magistras, socialinių mokslų daktaras Saulius Stumbra tikino, kad mūsų mirusieji niekada nebaugino gyvųjų, jie buvo atskirame pasaulyje.

Tiek praėjusiais laikais, tiek dabar mūsų žmonių emocijas išėjusiesiems labiau apibūdintų žodžiai „šventumas“ ir „pagarba“, lydima tylos. Mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai niekada nebuvo painiojami.

„Šių laikų žmogaus problema, kad, būdami labai išmanūs, gaudami daugybę informacijos, jie iš Homo sapiens – protingojo žmogaus tapo žmonėmis pasimetusiais. Dabar žmogus pasimetęs ne tik santykyje su mirtimi, bet ir su pačiu savimi. Toks žmogus labai daug žino apie visatą, kosmosą, o atsakymo į klausimą, kas yra jis pats, neturi. Tai atsispindi ir santykyje su mirtimi, ir ypač akivaizdu šermenų bei laidotuvių madose. Visur akcentuojamas lengvumas, patogumas, net greitumas, kad atsisveikinimas su mirusiuoju nesukeltų blogos emocijos. Tai nėra teisinga. Žmogui reikia išlieti savo sielvartą netekus artimiausiųjų. Jei to nepadarysi, prasidės neurozės ir kiti blogi dalykai. Kas žmonėms darosi? Steigia kapines šunims, katėms, o mamą ar tėtį paleidžia pavėjui“, – pastebėjimais dalijosi kunigas S. Stumbra.

Jis priminė, kad kelis šimtus metų žinojome – prie mirusiojo reikia elgtis pagarbiai, kalbėti pašnibždomis.

Laidotuvių apeigos buvo labai turtingos. Dvi naktys budėjimo prie mirusiojo, dvi dienos maldos. Visi, kas pažinojo mirusįjį, atvykdavo atsisveikinti. Laidodavo ne tik šeima, bet ir visa bendruomenė.

Skambindavo mirties varpeliu

Rašydamas muzikos magistro darbą apie šermenų ir laidotuvių tradicijas Žemaitijoje, kunigas S. Stumbra aplankė daug kaimų ir atrado unikalių dalykų.

Pasirodo, daugelis bendruomenių turėdavo plačią mirusiojo šarvojimui skirtą lentą. Ant jos velionis būdavo šarvojamas, o tuo metu jam būdavo pagaminamas karstas.

Tokia lenta keliaudavo iš trobos į trobą. Iš to kilo pasakymas: „Atgulė ant lentos“.

Skuodo rajone, Lenkimuose, jis aptiko tradiciją mirštant žmogui skambinti specialiu mažu vadinamuoju laimingos mirties varpeliu. Jis keliaudavo į namus, kur būdavo marinamas žmogus, šiuo mažu varpeliu buvo skambinama palydint jį į kitą pasaulį.

Dabar daugelis mirštant žmogui dar uždega graudulinę žvakę, vadinamą grabnyčia.

Vis dar gyva gedulingų pietų tradicija. Kunigas mano, kad nedaugelis pamena, jog tai yra paskutinės mirusiojo vaišės. Pagal liaudiškąją tradiciją nedalyvauti šiose vaišėse – didžiausia nepagarba mirusiajam.

Žinios: kasmet prieš Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas Klaipėdos etnokultūros centre kunigas S. Stumbra pasakoja apie senuosius šių švenčių papročius. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gieda, bet kitaip

S. Stumbra teigė, kad visos šios tradicijos liudija mūsų tautos pagarbų, o ne baimingą žvilgsnį į mirtį. Savo tyrimą kunigas atliko prieš 15 metų ir dabar jam būtų smalsu sužinoti, kiek buvusių tradicijų išliko.

Tikra tiesa, kad daugelis atėjusiųjų atsisveikinti su mirusiuoju persižegnoja, nemažai suklumpa ir sukalba maldą. Šis paprotys dar labai gyvas.

Žemaitijoje neretai dar giedami Žemaičių Kalvarijos kalnai. Tai kelių šimtų metų tradicija.

Kunigas S. Stumbra pasakojo, kad maždaug prieš 400 metų šią tradiciją pagimdė žemaičių vyskupai, matydami, kad susirinkę į šermenis žmonės neturi ką veikti arba daro ne tai, ką reikėtų. Taip šis giedojimas iš Žemaičių Kalvarijos pateko į laidotuvių tradiciją.

Taip siekta įdiegti paprotį per budynę giedoti ir melstis. O toliau nuo Žemaitijos giedamas rožinis.

Nors kiekvienas giedotojas įnešdavo savo interpretacijų, melodijas daugelyje giesmių dar galima atpažinti. Tai liudija, kad toks giedojimas žmonėms buvo priimtinas.

Tiesa, dabar, kai giedotojai pritaria sau ne pučiamaisiais instrumentais, o kanklėmis, melodija tapo kur kas švelnesnė, o keturias valandas trukdavęs giedojimas sutrumpėjo perpus.

Tradicijos yra kintantis dalykas. Neturėtume dėl to pykti ar stebėtis.

Patiko ir kartvelui

Kelis dešimtmečius laidotuvėse grojantis bei giesmes giedantis Vidmantas Budreckis vadovauja ir Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos liaudiškojo giedojimo ansambliui.

Jis pamena nesenus laikus, kai Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis abejose Klaipėdos kapinėse jo vadovaujamas kelių pučiamaisiais instrumentais grojančių muzikantų būrelis turėdavo darbo visą dieną.

Žmonės už nedidelį mokestį prašydavo pagroti ir pagiedoti prie kapų patronų giesmes, kuriose minimi visi tos giminės mirusieji. Kartais būdavo giedamas „Viešpaties angelas“.

Kol vyrai giedodavo prie vieno kapo, susidarydavo laukiančiųjų eilutė.

Tai tradicijos melstis prie kapo tąsa.

Kapinėse dirbdavo net kelios muzikantų kompanijos, jų balsai buvo nuolat girdimi, tai buvo neatsiejama šventės dalis.

„Kartą Lėbartų kapinėse nutiko įsimintinas dalykas. Prie manęs priėjo kartvelas ir paprašė prie jo artimojo kapo sudainuoti „Suliko“. Žmogus suprato, kad tai yra svarbu, kad pas mus taip priimta. Man tai yra gražu, nes jis neatmetė mūsų tradicijos, bet, kaip mokėjo, pritaikė ją sau“, – pasakojo V. Budreckis.

Jis prisimena, kad palyginti nedidelėse Gargždelės kapinėse prie Salantų vienu metu grodavo trys kompanijos.

Dabar jų sumažėjo, bet iki šiol šiose kapinėse saviškių kapus lankanti moteris, gyvenanti Latvijoje, kasmet prašo muzikantus sugiedoti.

V. Budreckis tikino, kad dabar nei Lėbartų, nei Joniškės kapinėse tokių giesmių nebegirdima, bet mažesniuose Žemaitijos miesteliuose tai nieko nestebina ir šiandien.

Mindaugas Žilinskis / E. Paplauskio nuotr.

Užrašai dvelkė šviesa

Daugelį senųjų tradicijų esame pamiršę, mums jos dabar būtų nesuprantamos.

Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ vadovė Jolita Vozgirdienė prisiminė jau seniai sunykusį mažlietuvių paprotį mirus žmogui jo lovos baltinius dulkinti kieme priešais taką.

Taip daryta siekiant išprašyti, išlydėti mirusiojo sielą iš namų.

Gerai žinomas šio krašto paprotys gedului naudoti baltus rūbus.

Vienintelis gerai atpažįstamas išskirtinis Klaipėdos krašto mirusiųjų pagerbimo akcentas yra krikštai vietoje visiems kitiems lietuviams įprasto kryžiaus.

Dabar ant antkapinio paminklo dažniausiai užrašoma čia palaidoto žmogaus ar giminės pavardė bei vardai. Kartais net vardai ar gyvenimo metai nepažymimi. Juo labiau neberašomos epitafijos.

Apie tai, kad gyvieji kreipdavosi į mirusiuosius per užrašus, galima patirti senesnėse kapinėse.

Dabar nuostabą kelia itin intymus užrašas ant seno kryžiaus: „Miegok saldžiai šios žemės kamarėlėj“.

Tokios ir panašios epitafijos Mažosios Lietuvos liuteroniškame krašte buvo įprastos. Jautrūs, lyg iš liaudies dainos nurašyti žodžiai bylojo žmonių požiūrį į mirtį, išėjimą iš šio pasaulio į geresnį.

Tradicijas perėmė ir kiti

Nemirštanti ir net auganti tradicija pirmosiomis lapkričio dienomis lankyti savo artimųjų kapus.

Pastebėta, kad ją perėmė ne tik evangelikai liuteronai, bet ir stačiatikiai.

Prieš mirusiųjų pagerbimo šventes ir jie važiuoja į kapines, tvarko giminaičių amžino poilsio vietas, puošia gėlėmis, dega žvakes.

Evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis, aptarnaujantis Saugas, Kintus, Karklę, pasakojo, kad šios konfesijos tikintieji turi kitą tradiciją pagerbti mirusiuosius.

Tai daroma paskutinįjį bažnytinių metų sekmadienį, tai yra sekmadienį prieš adventą. Ši diena vadinama Amžinybės sekmadieniu.

Tądien vyksta pamaldos už mirusiuosius, prisimenami tie parapijos žmonės, kurie tais metais iškeliavo.

„Tą dieną kapinėse taip pat degamos žvakutės, bet ne taip masiškai kaip Visų Šventųjų ar Vėlinių dieną. Lapkričio 1-osios minėjimas jau prigijo ir liuteroniškoje tradicijoje. Tomis dienomis tiek katalikiškose, tiek liuteroniškose kapinėse plevena žvakių šviesos jūra, – sakė kunigas M. Žilinskis. – Kita vertus, katalikai taip pat pamėgo liuteroniškąsias kapų šventes, kurios išaugo ne iš bažnytinės tradicijos. Lankytis kapinėse ir melstis jose tapo įprasta tada, kai valdžia uždarė bažnyčias ir žmonėms nebebuvo kur drauge melstis. Todėl ir sakau, kad tradicijos yra kintantis dalykas. Neturėtume dėl to pykti ar stebėtis.“

Kunigas S. Stumbra apgailestavo, kad šiuolaikiniai žmonės nebežino simbolių prasmės, nemoka jų skaityti, bijo paprastų dalykų, kur tik įmano, ieško atsakymų apie tai, kas dar visai neseniai kiekvienam buvo kasdienybė ir jokia paslaptis.

Pavyzdžiui, matydami po Kristaus kojomis kaukolę su dviem sukryžiuotais kaulais šiuolaikiniai žmonės kraupsta, nes nežino, kad tai yra Adomo, mirtingo žmogaus, simbolis.

Senoliai simbolių kalbą skaitė, tų ženklų visiškai nebijojo, todėl daugelis dalykų, susijusių su mirtimi, jiems buvo natūralūs, gerai pažįstami ir negąsdinantys.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
nausėda persirengė komunistu

o gal tik nespėjo senų drapanų nusimesti
2
0
Visi komentarai (1)

Daugiau naujienų