„Šie nukentėjusiųjų duomenys tik apie Lietuvos gyventojus Sibire, tačiau, kaip jau nustatyta, darbo stovyklos buvo formuojamos ir okupuotų šalių teritorijoje. Rytų ir Vidurio Europoje įsteigta 800 lagerių ir šiuose kalėjimuose mirė apie 1,5 mln. režimui neįtikusių asmenų. Šie duomenys negalutiniai, nes Europos šalių istorikai tik pradėjo tyrinėjimus, kurių pirmasis rezultatas yra tarptautinė paroda „Europos Gulagas“, atskleidžianti šios rūšies represijų geografiją. Ilgainiui sovietinio Gulago represijų mastas dar bus patikslintas“, – pastebi dr. Monika Rogers, Europos atminties ir sąžinės platformos stebėtojų narė.

Dr. M. Rogers buvo viena iš istorikų ir teisininkų diskusijos, vainikavusios Tuskulėnų memoriale trumpai pristatytą keliaujančią parodą „Europos Gulagas“, dalyvių. Ekspozicija, parengta ekspertų iš Albanijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos, Rumunijos, pasakoja apie Bulgarijos, Čekijos, Slovakijos, Balkanų šalių (buv. Jugoslavijos), Vengrijos ir Vokietijos teritorijose buvusius sovietinius lagerius. Paroda jau rodyta Vengrijoje, Lenkijoje, Albanijoje, Rumunijoje.

Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys atkreipė dėmesį: sovietų Gulagas buvo ankstesnis už nacių priverstinio darbo stovyklas ir jame buvo daugiau kalinių negu nacių koncentracijos stovyklose. „Iš viso sovietų Galage kalėjo apie 18 mln. represuotųjų, iš kurių 1,5 mln. neišgyveno arba jiems buvo įvykdyta mirties bausmė“, – sakė istorikas. Didžiausi sovietinio Gulago kompleksai buvo Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ir Kazachstane, o pirmasis nacių konclageris, pasak dr. A. Bubnio, buvo įkurtas tik 1933 m.

„Ir Lietuvoje buvo nedidelės lagerių salelės, pirmiausia, norėčiau, kad tiek lietuviai, tiek užsienio svečiai žinotų Macikų (Šilutės r.) lagerį – mirties stovyklą Lietuvos teritorijoje. Jos išskirtinumas, kad čia kalėjo ir sovietų kariai, o vėliau – ir amerikiečiai, britai, kanadiečiai, taip pat šiame lageryje buvo ir prancūzų, ir belgų karių nuo 1941 m. iki 1944 m. vasaros“, – svarbų istorinį faktą priminė dr. A. Bubnys.

„Lietuva yra vienintelė šalis ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, kuriai pavyko įrodyti, kad sovietų vykdytas partizanų naikinimas buvo genocidas“, – mūsų šalį studijoms pasirinkusio jaunimo iš užsienio auditorijai pabrėžė teisės istorikė socialinių mokslų daktarė Dovilė Sagatienė. Tai ir istorikų, ir politikų, ir, žinoma, teisininkų atkaklumo rezultatas. Tokį patį atkaklumą demonstravo ir žuvę, bet amžinai likę gyvi atmintyje dėl savo kovos mūsų laisvės gynėjai.

Mokslininkė atkreipė dėmesį, kad dėl trėmimų ir kalinimų Gulage pastaraisiais metais Lietuvos teismuose dar buvo apie 30 baudžiamųjų bylų, tačiau dėl kaltinamųjų amžiaus ir sveikatos būklės jos buvo sustabdytos ir uždarytos.

Pasak D. Sagatienės, sovietų represijas patyrusios valstybės, tarp jų Estija ir Latvija, kankinimus kvalifikavo kaip karo nusikaltimus ir pastangų įrodyti buvus genocidą – naikinimą dėl autentiško buvimo tam tikros tautos, rasės, žmonių grupės atstovu – nedėjo. Faktas, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme Lietuva laimėjo bylą prieš buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą, dalyvavusį paskutinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje, yra ir istorinė pergalė, ir istorinis teisingumas.

Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas buvo sistemingas, todėl gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Be to, buvo konstatuota, kad sovietų represijos turėjo tikslą pakeisti lietuvių tautos demografiją, o partizanai ir jų ryšininkai dėjo pastangų tam sukliudyti, t. y. „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę“.

Birutė Burauskaitė atkreipė dėmesį, kad sovietinio Gulago pradžia buvo gerokai prieš stalinizmą: iš karto po revoliucijos Baltosios jūros Solovkų saloje, senas stačiatikių tradicijas turėjusiame vienuolyne, buvo įkurtas kalėjimas. „Tai buvo nepaprastai žiaurios sąlygos, dar nebuvo ekonominio išnaudojimo, bet buvo tiesiog fizinis žmonių naikinimas badu, smurtu ir tiesiog dvasiniu laužymu. Tie pirmieji, patyrę represijas asmenys, buvo visa Rusijos aukštuomenė, aristokratija, kurie tuo metu buvo tos kultūros pagrindas“, – pasakojo sovietinių represijų tyrinėtoja.

Iš pradžių nė neįtarta, kuo pavirs susidorojimo su politiniais oponentais lageriuose praktika. Pavyzdžiui, Solovkų lageryje nužudytųjų palaikus identifikavęs istorikas Jurijus Dmitrijevas pats tapo represijų, tik jau Vladimiro Putino, ne Stalino režimo, auka – sufabrikavus bylą buvo nuteistas ilgiems metams kalėjimo. Tokios istorijos eigos, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo, niekas neprognozavo.

B. Burauskaitė pastebėjo, kad lietuviai patyrė dviejų formų represijas – ir kalinimą, ir tremtį; dažnai po kalinimo buvo suvaržyta teisė grįžti į Lietuvą, teko gyventi tremtyje. Dažniausiai lagerio bausme būdavo baudžiami už vadinamąjį trukdymą pasauliniam revoliuciniam judėjimui ir buvo skiriamos bausmės nuo dešimties metų iki mirties bausmės.