Sakoma, kad žvelgiant per atstumą į reiškinį pajuntama vaizdo visuma ir esmė. Štai ir šiųmetis šiuolaikinės muzikos festivalis "Iš arti" kiek nutolo, tarsi leisdamas apžvelgti jo spalvų spektrą iš laiko perspektyvos. Tai tarsi atitolintas žvilgsnis į kasmet festivalyje bendradarbiaujančių dailininkų darbus, kurių spalvos ir formos, susipynusios šalia skambančios muzikos melodijų vingiais, intriguoja klausytojo ir žiūrovo įžvalgas iš savų rėmų.

Spalvos ir garsai

Žvilgsnis į muzikos festivalį taip ir prašosi garsinių pojūčių gretinimo su regimaisiais, kurie tradiciškai lydi jo lankytojus daugelį metų, pasitelkiant Kauno dailininkus. Ir šiemet festivalis pirmiausia pasiūlė žvelgti, o tik po to klausyti, pakvietęs ankstyvuosius pirmojo koncerto klausytojus į Kauno valstybinės filharmonijos fojė eksponuojamą parodą, kurią parengė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.

Ji lyg tylūs šnabždesiai, pasiekę mus iš metų pradžioje veikusios parodos Mstislavo Rostropovičiaus atminimui, palydėti lenkų dailininkės Evos Pohlke minčių nuotrupomis: "Šnabždesys… ties girdėjimo riba,…. ties supratimo riba… apie svarbiausius dalykus, … kaip atodūsis. Kai aplink tiek daug šauksmo ir šurmulio, ar kas nors išgirs mano tylų šnabždesį,…. ar kas nors iš viso norės jį išgirsti?.." O gal pamatyti?

Abejoti norinčiųjų išgirsti ištikimybe neteko – festivalis turi savo klausytoją, kasmet laukiantį šių lapkričio šnabždesių ir tvirtesnių išsisakymų. Taip ir šiemet – jau devynioliktą kartą šiuolaikinei muzikai neabejingi kauniečiai smalsaudami laukė naujo kūrybinio derliaus pristatymo – muzikos aruodai pasipildė naujais kūriniais, kartu buvo nubrauktos užmaršties dulkės ir nuo senesnių, pasidairyta į kaimynų sankaupas, tarsi pasitikrinant, kaip mes patys atrodome su jais besigretindami.

Per daugelį metų įsitvirtino festivalio renginių struktūra, apimanti Kauno (ir ne tik) kompozitorių kūrybą, nuspalvintą įvairiais muzikinės stilistikos potėpiais. Programa tenkino įvairius klausytojų skonius: nuo simfoninių partitūrų iki minutės miniatiūrų, nuo kino muzikos be filmo iki psilikoninio teatro su "purvina" muzika, nuo teatralizuoto Kristijono Donelaičio, tačiau neminint "Metų", iki "Metų" pagal indiškąjį kalendorių. Krypčių daug, kiekviena jų vedanti savu keliu su (ne)numanomais nuotykiais ir potyriais.

Filmas – tik atmintyje

Šiemetis festivalis startavo solidžiu gintariniu atspalviu – ne dėl to, kad pirmą kartą festivalio istorijoje debiutavo Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybins simfoninis orkestras (LVSO, dirigentas – Martynas Staškus). Tikriau dėl to, kad koncerte skambėjo dviejų Baltijos šalių – Lietuvos ir Suomijos kompozitorių kūriniai, pradėję pažintį su festivalio programa tarsi iš tolo.

Dažniau į praeitį, nei į dabarties aktualijas besidairantis vienas iškiliausių nūdienos lietuvių kompozitorių Bronius Kutavičius ir "Epitafijoje Orleano mergelei" nusikelia į XV a., , lyg įrašu siekdamas perteikti prancūzų didvyrės ir šventosios Žanos d‘Ark kančią prieš mirtį. Muzika sustingusi ir stingdanti, lyg antkapinis eiliuotas užrašas, ekspresyviai kalbantis iš praeities.

Nepaisant B.Kutavičiaus atkuriančios praeitį muzikos iškilumo ir slogią tragedijos atmosferą perteikiančio skambesio, klausantiems kūrinio ji galėjo pasirodyti gana vienaplanė ir statiška, nors ir pasiekianti dramatinę bei dinaminę kulminaciją epitafijos pabaigoje. Ši muzika suskambėtų kur kas prasmingiau su 1928 m. Carlo Theodoro Dreyerio sukurtu nebyliuoju filmu "Žanos d’Ark aistra", kurio pristatymui Lietuvoje prieš penkerius metus kompozitoriui buvo pasiūlyta sukurti muzikinį foną.

Filmas, blykstelėjęs novatoriškumu nebyliojo kino saulėlydžiu, net ir praėjus beveik šimtmečiui nepalieka žiūrovų abejingų. B.Kutavičiaus muzika įspūdį tik sustiprina, tačiau dėl neįveikiamos filmo kainos klausytojams belieka gėrėtis tik muzika, patį filmą prasukant vaizduotėje.

Atlikėjams pristigo tikslumo

Kitas istorijos dvelksmu nuvilnijęs kūrinys – koncerto pabaigoje skambėjusi Jeano Sibeliaus Antroji simfonija, pasiekusi mus iš XX a. pradžios.

O tarp jų – kaunietės kompozitorės Zitos Bružaitės Koncertas altui ir simfoniniam orkestrui "Pabudimas". Įsiveržusi timpanų dūžiais ir įvairiais tembrais pulsuojanti motorika ilgainiui pradeda slopinti klausytojo dėmesį, kurio nesužadina nė epizodiškai pasirodantys lyriški alto epizodai.

Vidurinė dalis dar labiau gramzdina į ramybę ir atsipalaidavimą. Pereinant į trečiąją padalą budinamasi palaipsniui, neskubaus ir gaivinančio džiazo intonacijomis.

Tikrasis pabudimas įvyksta nutilus muzikai. Koncertą kompozitorė sukūrė LVSO prašymu, dedikuojant jį orkestro altistui Rolandui Romoslauskui, kuris jį ir atliko. Tik gaila, kad kūrinį užsakęs kolektyvas sumenkino jo skambesį išsibarsčiusiu, nekoncentruotu skambėjimu – trūko tikslumo, tarsi pats kūrinys būtų užliūliavęs atlikėjus, kurie neišsibudino nė Jeano Sibeliaus Simfonijoje.

Vargu, ar leistų jie sau taip atsipalaiduoti sostinėje. Bet Kaune galima – juk publika pagerbia bet kokį atlikimą uoliai atsistodama.

Nusipurtyti purvą

Kasmet festivalyje siekiama pristatyti ir sceninį veikalą. Šiemet šiam žanrui santykinai skirti net du vakarai, kurie kvietė ne tik klausytis, bet ir regėti. Nedideliems muzikiniams spektakliams palanki Menininkų namų erdvė.

Pirmasis reginys – sintezuojantis žanrų, atlikėjų, tematikos ir stilistinę įvairovę: tai ir improvizuotas instrumentų tembrų, jų išgavimo būdų margumynas, papildytas kompiuterinių technologijų priemonėmis bei įrašais, ir vokalas – nuo melodeklamacijos iki riksmo, ir unikalus Psilikono teatras.

Be to, į reginio ruošimą įsijungę atlikėjai iš skirtingų valstybių – Jungtinės Karalystės, Austrijos, Slovakijos ir Lietuvos, susitiko kūrybiniam darbui – suvienyti skirtingas patirtis ir kryptis bendram tikslui.

Kūriniui, kurį sunku priskirti kažkuriam žanrui – tai konceptualus reginys, balansuojantis ties vizualijų spektaklio, performanso ar hepeningo ribomis, sukrečiantis ekspresija, stebinantis ir šokiruojantis, kalbantis apie vis labiau mus užvaldančią kompiuterizaciją, technologijas ir informacijos gausą, tolstant ir prarandant ryšį su gamta, gimimą ir susinaikinimą. Ir nors kūrybiniam procesui Druskininkuose menininkų rezidencijoje susibūrę devyni jaunieji menininkai pasivadino "Purvinu nonetu" ("Dirt nonet"), kildindami pavadinimą iš kurorto gydyklose esančio purvo. Tačiau sprendžiant iš jų kūrybos rezultato, labiau tiktų vadintis "Užterštu nonetu", kuris desperatiškai ieško būdų apsivalyti nuo aplinkos purvo, taršos, ir sukrečiančiais vaizdais, veiksmais, garsais ragina apsivalyti ir kitus. Derėtų apsivalyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kad neliktų grėsmių ir baimių, pavojaus esančiai ir gimstančiai gyvybei.

Svarbiausią vaidmenį šiame reginyje atlieka Auksė Petrulienė su savuoju Psilikono teatru. Tai, ko neišreiškia pastarasis, išsako ir išdainuoja Anat Ben-David iš Jungtinės Karalystės, savo šalyje garsėjanti performansais. Šiai šaliai dar atstovauja Yiorgis Sakellariou, Austrijai – Katharina Ernst, Maja Osojnik, Slovakijai – Fero Kiraly, Ivanas Šilleris, Lietuvai – Arvydas Kazlauskas ir Lina Lapelytė.

Lengvo humoro skonis

Kitas reginys, jungęs teatro, muzikos ir audiovizualinius elementus Menininkų namų salėje, – kompozitoriaus Antano Kučinsko sugalvotas visiškai naujas žanras – "Muzikėčios" pagal K.Donelaitį "Apie žvėris ir žmones".

Kiekviena iš šešių pasakėčių nuspalvinta lengvu muzikiniu ir vaidybiniu humoru. Šio pastatymo režisierė – Birutė Mar, išjudinusi vaidybai net ir kamerinio ansamblio "Vilniaus arsenalas" muzikantus – Laimą Šulskutę, Rolandą Romoslauską, Sergejų Okruško, o taip pat ir Oliverį Ramoną (kontrabosas) ir Saulių Auglį (mušamieji), laikinai priskyrusi jiems pasakėčių herojų vaidmenis.

Aktoriui Andriui Bialobžeskiui K.Donelaičio pasakėčias skaityti ir melodeklamuoti teko iš partitūros, prisitaikant prie kompozitoriaus nurodyto tempo ir ritmo, išskyrus moralus, kurie buvo skaitomi su papildomu aidu a capella be instrumentinio pritarimo – lyg iš praeities, lyg paties K.Donelaičio.

Šešias pasakėčias kompozitorius įrėmino "Introdukcija" ir "Koda" – jų metu klausytojai mėgavosi videomenininko Džiugo Katino vos pastebimai animuotais XVI a. dailininko Giambattistos della Portos piešiniais.

Žaismai ir spalvos

Kamerinė muzika skambėjo M.K.Čiurlionio dailės galerijoje, kur amžininkų – slovėnų Nenado Firšto ir Vitjos Avsec, brito Charleso Stepheno Lawrence'o Parkerio, japono Takashio Yoshimatsu kūrinius atliko tarptautinis duetas: Jožė Kotaras (klarnetas, Slovėnija) ir Luca Ferrini (fortepijonas, Italija). Tarp jų – Kauno kompozitorės Giedrės Dabulskienės "Žaismo" pasaulinė premjera, paslaptingais ir visai nežaismingais vidinių dalių pavadinimais: "Miražas... Šešėliai... Žvilgsniai... Paslaptys... Laukiu..."

Kasmet siekiant pristatyti klausytojams jaunųjų atlikėjų kūrybą, antrojoje koncerto dalyje išgirdome jauną studentišką kolektyvą, bet jau kryptingai kaupiantį savo repertuarą, orientuotą į šiuolaikinę muziką ir noriai koncertuojantį ne tik Lietuvoje. Tai J.Naujalio muzikos gimnazijos ugdytiniai, šiuo metu studijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), prieš trejus metus susibūrę į kamerinį trio "Colors" – Ugnius Dičiūnas (obojus), Robertas Šidiškis (fagotas) ir Ugnė Peištaraitė (fortepijonas).

Natūralu, kad pirmiausia savo pasirodyme jie atliko specialiai šiam ansambliui sukurtą Z.Bružaitės "Colors", kurio pavadinimas tapo ir kūrinį atlikusio ansamblio pavadinimu.
Kartu skambėjo ir jauno autoriaus Manto Savickio "BrokenLines". O savo meistriškumo galimybes ansamblis parodė atlikdamas XX a. prancūzų kompozitoriaus Jeanp Françaix "Trio".

Pažintis ir premjera

Maloniu festivalio atradimu tapo Vroclavo filharmonijos styginių kvartetas (Lenkija), nustebinęs aukščiausio lygio ansambliškumu, išgaunamų tembrinių atspalvių įvairove, puikia atlikimo technika, preciziška intonacija. Pirmiausia telkdami dėmesį lenkų kompozitorių kūrybai, festivalio klausytojams atlikėjai pristatė Witoldo Lutosławskio, Pawelo Mykietyno kvartetus, taip pat čekų kompozitoriaus Erwino Schulhoffo "Penkias pjeses", kuriose nesunku buvo atpažinti jo žymiųjų amžininkų stilistikas.

Tarp šių kūrinių – ir pasaulinė Vidmanto Bartulio kūrinio "The Sorrowofan Everstretching Landscape" ("Liūdnai tįstantis peizažas") premjera. Ilgi, tęsiami garsai, minimali harmonijos kaita prikausto dėmesį. Rodos, niekas nevyksta – žemame registre nenutrūkstamai aidi garsai, kuriantys pastovumo, amžinybės iliuziją, virš kurios lėtai juda nuosekli melodinė linija, tarsi bijotų išjudinti tą monumentalios ramybės pastovumą.

Tarp įprastinių kamerinės ir ne kasmet palepinančios simfoninės muzikos koncertų vėl klausytojus kvietė edukacinė popietė žaismingu pavadinimu "Ba-Ku-Ku", pristačiusi kauniečių kompozitorių V.Bartulio, Giedriaus Kuprevičiaus ir Algimanto Kubiliūno mažiesiems ir vyresniems atlikėjams skirtus kūrinius, jų pačių ir atliktus.

Sava ir svetima egzotika

Festivalio finalinio simfoninio koncerto dalys kontrastavo skirtingų kultūrų sąlyčiais. Pirmoje dalyje – anksčiau sukurti ir vėl prisimenami lietuviški opusai: Juliaus Juzeliūno "Poema-koncertas" (sukurtas 1961 m.), prieš du dešimtmečius Mokytojui Eduardui Balsiui sukurtos V.Bartulio, Dalios Kairaitytės ir G.Kuprevičiaus "Dedikacijos", o Algirdas Brilius "Minutę Profesoriaus (J.Juzeliūno) atminimui" paskyrė 2001-aisiais. Suskambo ir Ramintos Šerkšnytės "Vasarvidžio giesmė", pasirodžiusi prieš penkerius metus.

Ir tik Mariaus Salyno "Jei/Jai" pasaulinė premjera priartino festivalio finalą prie nūdienos, tačiau nutolino nuo Lietuvos kūrinyje skambančiomis juodaodžių primityvios, šūksnius primenančios dainos intonacijomis ir ritmais, kuriuos styginių bangomis garsėjantis ar tylantis gausmas tai skandino, tai vėl kėlė į paviršių.

Antroje koncerto dalyje – pliūpsnis egzotikos. VDU simfoninis orkestras (dirigentas Jonas Janulevičius) pristatė indų smuikininkės Jyotsnos Srikanth Koncertą indiškam smuikui ir orkestrui "Seasons 4/6", kurį ji pati ir atliko kartu su pianistu Shadrachu Solomonu. Iš tiesų smuikas tradicinis, tik griežimas juo mūsų žvilgsniui neįprastas – smuikininkė sėdėjo ant pakylos sukryžiavusi kojas, į vieną jų atrėmusi smuiką. Egzotišką vaizdą sodrino ne mažiau egzotiška muzika, vedusi klausytoją indiškų metų laikais, kurie vietoj mums įprastų keturių, Indijoje – šeši, papildyti dviem tarpiniais liūčių sezonais. Nors VDU orkestre – Muzikos akademijos studentai ir absolventai, bet nusipelno pagyrimo už darniai ir tiksliai atskleistas skirtingos stilistikos partitūras.

Prasidėjęs lietuviškomis ir suomiškomis sąsajomis, festivalis baigėsi indiškomis intonacijomis, aprėpdamas ne tik plačią geografinę erdvę, bet nutoldamas ir laiko atstumais – tiek kūrinių sukūrimo datomis, tiek jų žvilgsniais į praeitį. Premjerų, alsuojančių dabartimi, – vos keturios, dalis kūrinių, nors ir nepasenę, bet jau skambėję kitur. Atrodo, kad festivalio moto – pirmyn į praeitį. Gal reikia festivalį pervardyti "Iš toli"?

K.Donelaičio "Pasakėčių" moraluose, tarptautinio "Purvino noneto" drastiškoje gyvybės ir mirties santykio išraiškoje, vidinėje kančioje išsižadėjus idealų, amžinybės didingume – laiku keliaujančios temos, paliečiančios mus ir iš toli, ir iš arti. Tik ar išgirstame jų šnabždesį?