– Živile, kultūros ir meno projektai – tavo kasdienybė. Kuo projektas „Once in Vilnius“ kitoks?

– Mąstyti apie Vilnių ir ką mylimam miestui būtų galima padovanoti jubiliejaus proga paskatino „Go Vilnius“ – agentūra kvietė žvelgti plačiai ir siūlyti tikrai ambicingus projektus. Ta proga susėdome su meno bendraminčiais ir galvojome, ką galime pasiūlyti savo miestui. Reikia pripažinti – keliaujant vis dar susiduriame su tuo, kad daug kas nežino, kur Lietuva, kur Vilnius. Arba girdėjo, bet nebuvę ir Vilnių įsivaizduoja, jį supranta kitaip. Norėjosi šią problemą spręsti.

Mūsų mintys vis krypo link to, kad norėtume užsieniečiams parodyti tokį Vilnių, kokį jį matome patys. Kas geriau pažįsta Vilnių nei čia gyvenantys, dirbantys, besilankantys žmonės, kurie jaučia tikrai unikalų, autentišką Vilniaus charakterį, atmosferą, išskirtinumą? Kad tai bus filmas, sukurtas iš žmonių atsiųstų vaizdų, vienbalsiai nutarėme iškart, tačiau turėjo praeiti nemažai laiko ir įvykti daug minčių lietaus susėdimų, kol išsikristalizavo, kaip visa tai įgyvendinti.

– Kodėl filmą kurti norėjosi būtent apie Vilnių?

– Vilnius – mano gimtasis miestas. Kiek daug nuo pat vaikystės čia aplankyta, pamatyta, kiek parkų išvaikščiota! Vilnių labai myliu, jis mano kraujyje, aš girdžiu jį, jaučiu. Žinau, kad žmonės, kurie čia gyvena, jį taip pat girdi, jaučia ir myli. Norėjau surasti tuos žmones ir iš jų perspektyvos, žvelgiant visų jų akimis, parodyti, koks yra Vilnius.

Man tai svarbu, nes noriu taip, kaip galiu, prisidėti prie to, kad Vilnius pasaulio kontekste būtų ryški sostinė. Menų fabrike „Loftas“ dažnai turime daug užsieniečių svečių. Labai daug kilometrų nueita norint jiems parodyti ir pristatyti Vilnių. Todėl žinau, kad žmonėms labiausiai patinka tikri, autentiški dalykai ir vietinių pamėgtos vietos, – svečiai nori pajusti, kaip laiką leidžia vietiniai. Labai dažnai Vilnių jie įsimyli ir čia sugrįžta.

– Filmui kurti subūrei didelę profesionalų komandą. Kas tie žmonės, kurie dirba už kadro?

– Dirbu su labai įdomiais, talentingais profesionalais, iš kurių įgyvendinant projektą pati labai daug išmokstu. Kinas, filmo gamybos specifika man gana nauja sritis, todėl labai mėgaujuosi procesu. Kažkada seniai vienas labai geras bičiulis, kurio šiandien jau nėra,  pasakė: „Jei nežinai, kaip ir ką reikia daryti, samdyk geriausius profesionalus.“ Šiuo patarimu ir vadovaujuosi.

Esu labai dėkinga nuo pat pradžios projekte dalyvaujančiam režisieriui Ričardui Matačiui, kiek vėliau prie projekto prisijungusioms profesionalioms ir talentingoms režisierėms Linai Lužytei ir Elvinai Nevardauskaitei – kiek daug iš jų sužinojau ir išmokau!

Džiaugiuosi, kad projekto kūrėjų komandoje – profesionalus videomenininkas-operatorius Andrius Seliuta, kuris padėjo užfiksuoti reikalingus kadrus ir įgyvendinti režisierių vizijas, montažo režisierius Kostas Radlinskas, gamybos vadovė Viktorija Prokofjeva, į kurios rankas nugulė daug skirtingų projekto proceso linijų ir ji padėjo nė vienos jų nepamesti.

Labai dėkinga esu daug energijos projektui skyrusiam kompozitoriui Viktorui Diawarai. Taip pat ir kitiems labai talentingiems kompozitoriams ir muzikos autoriams, kurie kūrė ar leido garso takelyje naudoti savo muziką: Marijui Aleksai, Simui Slabačiauskui, Kamilei Gudmonaitei, Miglumai, Adui Gecevičiui ir kitiems kūrėjams. Kiekvienas iš septynių filmų turės savo muzikos takelį. Manau, tai dar viena priežastis, dėl kurios verta pažiūrėti filmus. Tikiu, „Kartą Vilniuje“ žiūrovai pastebės visą didelės profesionalų komandos indėlį.

– Filmą kūrė ne tik profesionalai – į procesą įtraukėte vilniečius, miesto svečius, turistus. Kaip tai vyko, kokių džiaugsmų ir iššūkių tai kėlė?

– Būtent čia filmo unikalumas – į jį integruojame ir miesto gyventojų, svečių, turistų vaizdo medžiagą. Ją surinkti buvo labai didelis iššūkis. Koncepcija, kurią pasirinkome, buvo mobilioji aplikacija. Ambicija buvo didelė, norėjosi sukurti kokybišką aplikaciją – patrauklią, patogią, gerai veikiančią. Kad tai padarytume, dirbome kartu su tarptautine komanda: talentingais UX dizaino ir animacijos kūrėjais iš Ispanijos, pritraukėme daug laisvai samdomų specialistų. Galvojome, kaip struktūruoti projektą ir kaip jį padaryti išskirtinį ir naudingą. Laikas ir biudžetas buvo ribotas, tai iššūkį tik didino, tačiau, manau, mums neblogai pavyko. Dabar nemokamoje programėlėje „Once in Vilnius“ jau turime virš 4,5 tūkst. aktyvių vartotojų, kurie nuolat į aplikaciją kelia medžiagą ir dalijasi Vilniaus vaizdais. Žmonės pamėgo šią priemonę. Turime itin aktyvių aistruolių, kurie transliuoja daug ir kokybiškos medžiagos. Aš ir pati labai mėgstu rytais atsidaryti programėlę ir pasižiūrėti, kas nutiko, ką žmonės įkėlė, kuo pasidalijo, – Vilnius ir jo vaizdai mane nuteikia pozityviai.

Projekto procesas buvo įdomus eksperimentas ir iššūkis, todėl džiugu, kai tarsi išsprendi lygtį su visais nežinomaisiais ir tau pavyksta. Svarbu ne tik pati programėlė, į kurią įkelta vartotojų medžiaga atrenkama ir naudojama filme „Kartą Vilniuje“. Labai svarbu ir bendruomeniškumas, kurį pavyko sukurti, – ištisus metus žmonės galvojo apie Vilnių, džiaugėsi, didžiavosi, stebėjo jį ir taip šventė miesto jubiliejų. Manau, tai labai didelė  projekto žavesio dalis.

– Ar tapatintis su filmu galės tik vilniečiai, ar jis aktualus kiekvienam, taip pat ir draugams užsieniečiams?

– Kai ieškojome sprendimo, kaip filmą pateiksime žiūrovui, viena svarbiausių mūsų komandos įžvalgų buvo, kad kiekvienas žmogus Vilnių mato ir jaučia labai skirtingai. Su režisiere L. Lužyte kartu nusprendėme, kad, siekiant atskleisti Vilniaus įvairiapusiškumą, spalvas, identitetą ir charakterį, tai bus septynių dalių dokumentinis serialas ir Vilnių mes parodysime skirtingų veikėjų, personažų akimis. Personažams atrinkti skyrėme daug dėmesio, norėjome parodyti Vilnių per įvairių žmonių prizmę, taip pat – ir čia gyvenančių, visuomenine veikla užsiimančių, verslą kuriančių užsieniečių.

Norėjome, kad dokumentinės serijos turėtų ir meninę vertę. Tikėjome, kad tai žiūrovui bus patrauklu. Manau, žiūrovams iš užsienio filmas patiks tiek pat, kiek ir tautiečiams, – bus įdomu pamatyti, kaip jaučiasi ne tik vilniečiai, bet ir Vilniuje gyvenantys užsieniečiai, kaip jiems čia sekasi. Parodysime ne tik tai, kas išblizginta, bet ir įvairius miesto rajonus, turgavietes, miesto autentiškumą, – tai dar įdomiau nei standartiškai pristatyti miestą,  rodant tik fasadinę jo pusę.

– Premjera netrukus – gruodžio 4 d. Vėliau „Kartą Vilniuje“ bus galima pasižiūrėti kino platformose internete. Ko žiūrovai gali tikėtis ir ar sulig premjera projektas baigsis?

–  „Kartą Vilniuje“ – septynių dalių dokumentinės serijos. Kiekviena jų – lyg atskira novelė, todėl serijas bus galima žiūrėti ir kartu, ir kiekvieną atskirai. Šiose serijose Vilnių ir jo rajonus atskleis skirtingi personažai. Žiūrovai pamatys Vilnių vaiko akimis, Vilnių naktinį miesto siautulį ir kultūrinį gyvenimą mėgstančios studentės, Vilniuje gyvenančios ir aktyviai LGBT bendruomenėje veikiančios čekės, verslininkų šeimos iš Afrikos, vilniečio senjoro, turinčio regėjimo negalią, ir kitų personažų akimis. Bus tikrai įdomu.

Į premjerą pakviesime visus, prisidėjusius prie filmo kūrimo, ir žmones, kurių fotomedžiagą ar vaizdo medžiagą integravome į filmą. Tikimės, kad po premjeros filmas sudomins festivalius, kuriuose taip pat galėsite pamatyti filmų serijas. Praeis šiek tiek laiko ir filmas nuguls į visiems prieinamas kino platformas internete.

Kalbant apie mobiliąją aplikaciją, sukaupėme didelį Vilniaus vaizdų archyvą ir subūrėme aktyvią bendruomenę. Tai puikus pagrindas toliau kurti, todėl norėtųsi, kad projektas gyvuotų  – jo ateičiai ypač svarbios partnerystės, galinčios padėti tai įgyvendinti. Jei turite pasiūlymų ir idėjų – pasikalbėkime.