– Trumpai ir grakščiai: kas yra forumo teatras?

– Forumo teatras – tai būdas aptarti svarbias, žemiškas aktualijas, įtraukiant auditoriją. Scenarijus rodomas improvizuotoje scenoje – tai gali būti tiesiog aikštelė, nebūtinai pakelta scena. Pagrindas turi būti vienodas – ir žiūrovai, ir aktoriai esame viename lygyje ir kalbame apie dalykus, kurie mums aktualūs. Senovės Graikijoje forumo aikštėje žmonės rinkdavosi diskutuoti, aptarti aktualijų.

– Bet juk forumo teatras atsirado ne senovės Graikijoje?

– Idealiai tiko pavadinimas! Forumo teatrą pradėjo A.Boalas Brazilijoje XX a. septintajame dešimtmetyje. Jį tėvai išsiuntė į JAV baigti inžinerijos mokslų, grįžti į Braziliją ir gyventi pasiturinčiai, nes šalyje trūko inžinierių. Tačiau universitete jis susipažino su teatru. Tad grįžęs tėveliams padovanojo diplomą ir išėjo dirbti į teatrą. Pradėjo sėkmingą karjerą San Paulo Arenos teatre. Statė spektaklius, kurie tų laikų Brazilijoje buvo naujovė: aktoriai vaidmenis ruošė remdamiesi Konstantino Stanislavskio metodika. Kas tai yra? Tarkim, dabar scenoje esu 48-erių metų išsiskyrusi, nuo stiprių narkotikų priklausoma moteris. Pagal K.Stanislavskio mokymą, aš kaip aktorė turiu būti susikūrusi savo gyvenimo istoriją nuo pat gimimo, kad būtų man aišku, kodėl būtent taip vaikštau, būtent tai vartoju, kodėl nesugebėjau išsaugoti šeimos ir t.t. Į vaidmenį reikia pasinerti labai giliai, o paskui laukia nelengvas išėjimas, nes vaidmuo tampa lygiagrečiu tavo gyvenimu. K.Stanislavskio teatre galioja ketvirtosios sienos nuostata: trys scenos sienos ir avanscena, t.y. atvira erdvė tarp scenos ir žiūrovų, kuri čia tampa ketvirtąja siena. Aktoriai scenoje gyvena savo gyvenimą ir apsimeta, kad jų niekas nemato. O žiūrovai savo ruožtu apsimeta, kad žiūri pro rakto skylutę. Jie veiksme nedalyvauja, nedaro jokios įtakos tam, ką mato. Paskui paploja – arba ne – ir išsiskirsto.

Kai pamatai, kad situacija gali būti sprendžiama bent trimis būdais, atsiveria mąstymas. Kritiniam mąstymui tai tiesiog dovana.

A.Boalas šią veiklą vykdė sėkmingai, bet jautė, kad kažkas, ką jis įvardija katarsiu – jausmas, išgyvenimas – turėtų vykti vienu metu ir aktoriams, ir auditorijai. K.Stanislavskio teatre aktoriai turi savas emocines aukštumas, žiūrovams kažkas rezonuoja – vienam vieno personažo tema, kitam kuri nors situacija, bet vienu metu ore pakimbančios bendrumo emocijos nėra, arba ji ne tokia intensyvi. A.Boalas ieškojo būdų, kaip katarsį, emocinį tašką vienu metu pagautų tiek esantieji scenoje, tiek sėdintieji salėje. Yra įvairių istorijų, kaip atsirado forumo teatras. Papasakosiu tą, ant kurios dažniausiai užsiraunu. Veiksmas vyksta Brazilijoje. Dažnai spektaklio metu režisierius viską stebi salės gale, paskui aktoriams duoda pastabas. Spektaklis baigiasi, plojimai, reikėtų skirstytis, staiga viena žiūrovė pašoka: „Nesąmonė! Šitaip būti negali! Ne taip turėjo baigtis!“ Čia A.Boalo galvoje suskamba varpelis. Jis paprašo uždegti salėje šviesą ir sako: „Ponia, o tai kaip turėjo būti?“ Ponia buvo gero temperamento ir paaiškino, kad jis niekaip negalėjo pasilikti su ja, šita negalėjo likti nenubausta, o šitas taip nebūtų pasakęs. O tai kaip turėjo būti? Tada ponia užlipa ant scenos ir parodo, kaip, jos manymu, viskas turėjo suktis. Tai esą ir buvęs tas kabliukas: žiūrovas gali ir turi teisę daryti įtaką scenarijui, jei jam atrodo, kad scenoje reikalai susiklostė neteisingai.

A.Boalas daug eksperimentavo. Garsi jo frazė: „Forumo teatras yra erdvė, kurioje vaidinti gali visi, net ir aktoriai.“ Oksimoronas, bet šventa tiesa. Paprastai aktoriai mokomi suvaidinti sukurtą personažą, bet šiuo atveju reikia ne personažą kurti, o būti paslankiam ir išgirsti pasiūlymus, neįsikibti į tą vienintelį kelią, kurį kelis mėnesius repetavai. Tobulų aktorinių gebėjimų neužtenka, todėl ne kiekvienas puikus aktorius gali, nori ir sutinka viduryje spektaklio, mediatoriui tarus „stop“, išeiti iš vaidmens, pasikalbėti su auditorija ir sugrįžti atgal. Tai esminis skirtumas tarp K.Stanislavskio ir A.Boalo. Tiesa, tarp jų dar buvo Bertoldas Brechtas. Jo pjesėse buvo tam tikri zongai, kai aktoriai atlieka savo vaidmenis, staiga paima instrumentą ir padainuoja dainą žiūrėdami žiūrovams į akis. A.Boalas su pagarba atsiliepė ir apie K.Stanislavskį, ir apie edukatorių Paulo Freire. Forumo teatre išties yra mini edukacinis momentas.

– Kokių būna forumo teatrų?

– Pasak A.Boalo, forumo teatras yra apie tai, ką šiuo metu šioje vietoje susirinkę žmonės mąsto ir kuo tiki. Yra du pagrindiniai forumo teatro variantai. Vienas – daroma pasirinktos temos analizė, rašomas scenarijus, aktoriai parepetuoja ir turi paruošę pagrindinę liniją. Pasirodymo metu tris kartus stabdomas veiksmas, klausiama žiūrovų patarimų, kaip toje situacijoje elgtis kiekvienam aktoriui, tada finalas. Kitas variantas – dirbama su grupe pusdienį ar visą dieną, per diskusijas išgryninama, kas jiems aktualu. Tada tie žmonės, nebūtinai turėję aktorinį pasirengimą, sukuria scenelę, kuri leistų žmonėms padėti susivokti ir išsispręsti aktualią problemą.

Forumo teatro variantų yra ir daugiau, bet bazė yra A.Boalas ir jo bendravimas su auditorija. O kiti – labai panašūs. Playback teatre yra aktorių trupė ir šalia jos būtinai – profesionali muzikinė grupė. Yra žiūrovai bei „dirigentas“ – tarpininkas tarp žiūrovų ir aktorių. Aptariama aktuali, gyvenimiška situacija, pvz., įvyko kivirčas prekybos centro kasoje. Aktoriai išsiaiškina detales ir kartu su improvizuojančiu muzikiniu bandu sukuria estetinį vaizdelį. Nenueinama į labai aukštą meninį lygį, bet situacija estetizuojama, suvaidinama ir tada kalbama: kas galėjo būti kitaip, geriau? Gal nereikėjo griebti to apelsino? Čia prasideda playback: situacija suvaidinama darkart remiantis žiūrovų patarimais, pvz.: „Negriebk apelsino ir nespirk į koją.“ Tada vėl aptarimas: ar gerai, kaip galėtų būti geriau? Perkalbama su auditorija ir darkart playback.

Proceso drama – darbas su grupe. Formatas, kuriame tu turi to think, to do, to act. Gilinimasis į istoriją su interakcijomis, aptarimu, pasiūlymų įvairove. Kai pamatai, kad situacija gali būti sprendžiama bent trimis būdais, atsiveria mąstymas. Kritiniam mąstymui tai tiesiog dovana. Man labai patinka proceso drama, kurioje remiamasi kokiu nors kūriniu, pvz., gabaliuku iš „Karaliaus Lyro“ ar kokios tautos pasaka. Žmogus, atėjęs vesti proceso dramos, aptariamai temai turi parengęs scenarijų ir apšilimo žaidimus. Tada pradedama pasakoti istorija ar skaitomas tekstas ir, užkliuvus už dileminės vietos, įvairiais būdais įtraukiama auditorija: diskusija dviese, darbas grupėmis, užduotis kažką suvaidinti ar sustatyti fotografiją. Tai rezonuoja su emociniu išprusimu, gebėjimu perskaityti kito žmogaus būseną – o tai pagrindų pagrindas. Yra daug nuostabių teatrinių būdų, padedančių tai suvokti. Vaidybiniai dalykai įtraukia, patraukia, žmonėms jie įdomūs ir, kokia laimė, dar nėra nuvalkioti. Iš to žmonės gali išspausti daug naudos, suprasti, kad mūsų baimė ar drąsa kažką pasakyti keičia situaciją.

– Ar aktoriams, dalyvaujantiems forumo teatre, reikia nugalėti savo profesinį ego?

– Vienareikšmiškai. Forumo teatro mediatorius – tarpininkas tarp aktorių ir žiūrovų, vadinamas džokeriu – turi užtikrinti balansą ir energijos pasiskirstymą. O aktoriai turi pereiti per savo ego: staiga turiu suvaidinti kito žmogaus pasiūlymą, tarsi manasis kelias, prie kurio dirbau, yra, sorry, ne visai geras. Tačiau lyginti, kuriame teatre aktoriams sunkiau ar lengviau, manau, neteisinga.

– Vietos po saule užteks visiems.

– Absoliučiai. Kiek darbo reikia estetiniam teatrui, tiems nuostabiems pastatymams, kurie žavi ir lieka atmintyje! Forumo teatras yra kaip gera kino dokumentika. Tačiau visad pabrėžiama, kad estetikos scenos erdvėje, kuri atrodo labai žemiška, žmogiška ir vaidinama situacija labai reali – tarkim, kaip išspręsti patyčių problemą, – turi likti maksimaliai.

– Kuo forumo teatras įdomus jums?

– Apie taikomuosius teatro metodus išgirdau prieš maždaug keturiolika metų. Tuo metu žinios apie forumo teatrą Lietuvoje buvo kuklios, sklandė gandai apie knygą anglų kalba, kurią galima pasiekti. Tačiau vienas tekstas, kad ir koks puikus, – dar ne pavasaris, reikia platesnio konteksto. Mano pažintis prasidėjo nuo proceso dramos, kurios mokytis važiavau į Suomiją. Atradau žmogų, kuris Helsinkio teatro akademijoje kuravo trejų metų mokymus apie taikomuosius teatro metodus. Taip mano gyvenime atsirado proceso drama, po truputį daugėjo literatūros ir prieigos, pradėjus keliauti – ir žmonių, kurie dirba įvairiuose kontekstuose: bendruomenėse, su mokinukais ar ypač sunkiais paaugliais. Tikslinių grupių įvairovė didžiulė, yra daugybė žmonių, kurie tam dedikuoja savo laiką ir energiją, skiria gyvenimą. Nes šie teatro dalykai – proceso drama, forumo teatras, playback teatras – tikrai veikia. Veikia čia ir dabar. Tai sakau su visa pagarba estetiniam teatrui, kuris, žinoma, irgi žmones veikia, bet visai kitu lygiu ir kitomis bangomis.

– Ar kartais neatrodo, kad pas mus žmonės kažkaip bijo, kuklinasi dalyvauti?

– Kai padarai gerai, poveikis yra. Darbui su taikomaisiais teatro metodais labai svarbu, kad žmogus jaustųsi saugus. Teisingai emociškai užkabliuotas jis supras, kad į sceną varu niekas nevaro. Aktoriams bendraujant su publika svarbu užduoti tinkamą toną, tada žmonės išsijudina. Po pasirodymo klausiu, kiek žiūrovų scenoje matė savo pasiūlymą – žodinį arba kūno kalbos; paprastai būna apie 80 proc., jei ne daugiau. Gal skamba pretenzingai, tačiau tai – tarsi pagalba pilietinei visuomenei: žmogus patiki, kad jis irgi skaitosi. Nes pas mus juk paprastas žmogus, regis, niekam nerūpi. O jei dar jo pasiūlymas padėjo pozityviai išspręsti problemą, tai suteikia pasitikėjimo. 

Svetur nuo mokyklos laikų populiarūs, tarkim, debatų klubai. Toks įdirbis duoda vaisių, o mes turime sisteminių bėdų. O juk mokykla yra nuostabus poligonas! Pavyzdžiui, gerai pasirengę teatro mokytojai gali kartą per mėnesį išbandyti forumo teatrą – jeigu neatsiranda direktorius ir jo įsakymas: „Kad man per teatro pamoką pastatytum vieną kalėdinį spektaklį ir vieną Paskutinį skambutį!“ Tada – „viso gero“ taikomiesiems metodams ir štai mes kuriame parodomąjį grožį.

Amžinos bėdos dėl egzaminų, pailginti mokslo metai… Mes tiek daug apsimetame, kad kažką darome, ir tai į gera, nors dažnai neturime žalio supratimo, kam visa tai. O gal kažkam tiesiog nereikia, kad inovacijos pasiektų mokyklas, kad mokiniai kritiškai mąstytų? Nes taip paprasčiau.

– Ką dar mums gali duoti forumo teatras?

– A.Boalas sakė, kad forumo teatras – ne revoliucija, o revoliucijos repeticija. Tu parepetuoji savo ėjimus, o repeticijos rodo socialinio pokyčio galimybę: jei šiam žmogui pasakysiu savo tiesą būtent tais žodžiais, kuriuos jis pajėgus išgirsti, tai galbūt kažkas ir paeis, kitu atveju jis tik užsiblokuos ir bus visi durniai, o aš vienas protingas, bet nelaimingas.

Savęs suvokimas veikia, jei žmogus sugeba pareflektuoti – to mums dar reikia mokytis. Aiškiai pamatai, kokią kliurkelytę – arba didelę kliurką – toje situacijoje padarei, kitąkart gali elgtis kitaip. Tai tarsi nemokami psichologinės pagalbos kursai, kad žmogus pasižiūrėtų į save veidrodyje, kartais labai kreivame. Nė vienas taikomasis teatro metodas savęs nepozicionuoja kaip terapijos, nors galiu teigti, kad tai yra terapija su linksma savikritika.

Taikomieji teatro metodai turi ilgalaikį poveikį. Forma patraukli ir turinys gilus. Jiems tikrai galėtų atsirasti erdvės mokyklose su gerais specialistais. Kalbant apie švietimo formato pokyčius, forumo teatras yra tiesus kelias jį keisti ir kalbėti apie esminius dalykus, nes viena yra paskaityti situaciją, visai kas kita – pamatyti realiai arba gauti 5 minutes ošiančio medžio vaidmenį. Potyris dramatiškai kitaip veikia žmogų. Ir net jei iš to negims trijų dalių spektaklis su gėlėmis aktoriams, esu tikra, kad to nepamatuojamo, nematomo poveikio bus labai daug.