Apie paties P.Lileikio gyvenimą taip pat būtų galima parašyti knygą. Per ilgus darbo metus fotografas įamžino ne vieną svarbų įvykį ir asmenybę. Vis dėlto prieš aštuonetą metų patirta motociklo avarija sumaišė kortas. Po ilgų reabilitacijos mėnesių vėl atsistojęs ant kojų, P.Lileikis šiandien teigia esąs kiek kitoks – atsargesnis, labiau vertinantis gyvenimą. Tačiau fotografija jame vis dar užima pirmąją vietą.

– Turite ilgą spaudos fotografo patirtį. Karjeros pradžioje fiksavote Sausio įvykius, Atgimimo laikotarpį. Esate sakęs, kad fotožurnalistas turi turėti įžūlumo, gebėjimo rizikuoti. O ką matote šiandien – ar fotožurnalistikos laukas pasikeitė?

– Kalbant apie Sausio 13-ąją, Medininkų tragediją ir kitas svarbias istorines datas, noriu pabrėžti, kad šių įvykių pats nesirinkau. Kiekvieną dieną dirbdamas natūraliai užfiksavau ir šias, dabar jau istorines datas.

Anksčiau fotožurnalisto darbas išties buvo kiek kitoks nei dabar. Žinoma, šiandien taip pat daug gabaus, imlaus jaunimo. Tačiau požiūris pasikeitęs – atsirado daugiau pragmatiškumo. Kita vertus, tai amžina kartų kaitos problema. Visiems atrodo, kad yra protingesni už praėjusią ir ateinančią kartas.

Man patinka grįžti prie ištakų, jausti ryškalų ir fiksažo kvapą. Galbūt ne visi fotografai šiandien ir fotografuotų, jei vėl reikėtų grįžti prie senųjų technologijų. Pinholas – visiška priešingybė skaitmenai.

Didžiausius pokyčius spaudos fotografijoje, be abejo, paskatino atsiradusios skaitmeninės technologijos: mobilieji telefonai ir internetas. Šiandien išmaniuoju telefonu užfiksuota nuotrauka yra kur kas geresnės kokybės nei prieš 30 metų turėtų kamerų. Be to, informaciją juo galima perduoti akimirksniu. Vis dėlto nepakito tai, kad fotografas vis dar turi atsidurti įvykio vietoje. O dabartiniams žurnalistams neretai užtenka vien interneto.

Kartais pagalvoju – o jei anuomet būtume turėję mobiliuosius telefonus? Ar būtume daręsi asmenukes prie Sausio 13-osios tankų? Tada atrodo, kad gerai, jog išmaniųjų technologijų ir nebuvo. Kita vertus, didelis privalumas yra galimybė greitai perduoti žinias. O juk žurnalistikoje greitis labai svarbus.

Jaunosios kartos fotografai dirba išties operatyviai. Viena ranka jie fotografuoja, o kita jau redaguoja nuotraukas kompiuteryje ir iškart siunčia į redakciją. Pirmieji kadrai įvykio vietoje kartais netgi padaromi telefonu ir iškart įkeliami į naujienų portalą. Be to, kiekvieno įvykio metu užfiksuojama po 100 ar daugiau fotografijų. Vienas asmuo gali būti nufotografuotas keliolika kartų. O Atgimimo laikais branginome kiekvieną kadrą. Fotojuosta mus išmokė žvėriškos disciplinos. Įsivaizduokite, jei fotoaparatas padaro penkiolika kadrų per sekundę, o juostoje tėra 36 kadrai. Juk negali pleškinti kaip pamišęs, turi viską apgalvoti.

– Jūsų šeimoje nemažai medikų. Kažkada pats taip pat galvojote apie mediciną, tačiau pasirinkote fotožurnalistikos studijas. Kaip atsirado ši aistra fotografijai?

– Tiesą pasakius, mano šeimoje daug menininkų. Mano bobutė – profesorė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo – aut.past.), tad pas mus lankydavosi daug meno žmonių: poetų, rašytojų, kompozitorių, dailininkų. Rinkdavosi ir bobutės draugės – prieškario diplomatų žmonos. O aš sukinėdavausi aplink, godžiai klausydavausi įvairių istorijų, mano pareiga būdavo visiems virti kavą. Tačiau labai nemėgstu to akcentuoti, kadangi ne mano nuopelnas, kad gimiau ir augau tokioje aplinkoje.

Būdavo, kad po pamokų traukiniu važiuodavau į Kauną. Aplankydavau M.K.Čiurlionio dailės muziejų, kurio ilgametė vedėja buvo mano teta Valerija Čiurlionytė Karužienė. O tėtis Anzelmas Lileikis kūrė eiles, dirbo LRT redaktoriumi, po to išėjo į kino studiją. Jis taip pat gerai fotografuodavo, nors nebuvo profesionalas.

Metraštininkas: įsimintinomis 1991-ųjų sausio dienomis P. Lileikis visa galva pasinėrė į istorinius įvykius. Asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuoja ir vyresnysis brolis Romas, kuris padarė didelę įtaką mano profesijos pasirinkimui. Jis – Užupio prezidentas, poetas, dainų autorius, dokumentinių ir meninių filmų režisierius. Tad meno laukas man nesvetimas. Kita vertus, kai mane kas nors pavadina fotomenininku, visada pataisau, kad esu fotožurnalistas iki kaulų smegenų.

O mama ir patėvis (pirmasis Lietuvos alergologas doc. Eduardas Razgauskas – aut.past.) buvo gydytojai. Todėl ir aš kurį laiką mąsčiau apie mediciną. Ir nors sovietų armijoje buvau dailininkas bei fotografas, grįžęs iš jos jau buvau apsisprendęs stoti į mediciną. Tačiau prasidėjo Gorbačiovo, o tuo pačiu ir Atgimimo metas. Tad visa galva puoliau į žurnalistiką. Mačiau, kad būtent šioje sferoje laukia įdomybės. Juk anksčiau žurnalistika buvo suvaržyta, gausiai cenzūruojama.

Tačiau atpūtė nauji vėjai, įsikūrė Sąjūdis. Dar besimokydamas fotožurnalistikos Vilniaus universitete, klasės draugo Ryto Staselio paskatintas prisijungiau prie Klaipėdos Sąjūdžio laikraštuko "Mažoji Lietuva". Vilniuje mes įkūrėme savo korespondentinį punktą. Taip tapau Atgimimo laikotarpio fotografu. Tačiau Sąjūdis buvo tik viena iš mano darbo grandžių, kadangi fotografavau visą to meto kasdienybę.

Paradoksalu – kuo daugiau fotografuoji, tuo labiau atrodo, kad nieko nemoki.

– Vos 23-ejų fotografavote Sausio 13-osios įvykius. Esate sakęs, kad tai buvo ne tiek meninė fotografija, kiek siekis užfiksuoti kuo daugiau svarbių įrodymų. Vis dėlto jūsų nuotraukos tiesiog prikausto žvilgsnį.

– Kodėl įsimename vieną ar kitą fotografą? Fotografas, kaip ir rašytojas ar dailininkas, turi savo braižą. Vieni dirba atsargiau, fotografuoja bendresniu planu, kiti rizikuoja, lenda arčiau. Ar turiu savo braižą? Tuo metu dirbau taip, kaip man atrodė reikalinga, naudinga ir įdomu. Dauguma fotografijų man rodėsi labiau dokumentinės, nes norėjosi tiesiog viską užfiksuoti ir išsaugoti. Juk nežinojome, kaip viskas pasibaigs – galbūt mus vėl okupuos.

Šiandien kiekviena šių nuotraukų yra vertinga, nes atskleidžia svarbų praeities laikotarpį, kurio nebepakartosi. Jeigu dokumentuodamas vaizdą dar sugebi perteikti per savo asmeninę, estetinę prizmę, nuotrauka įgyja didžiulę vertę. Pastaraisiais metais randu daugybę tokių užmirštų negatyvų – nepanaudotų, brokuotų. Juos atskenavus ir retušavus, kadrai atgimsta iš naujo.

Prieš trejus metus, savo 50-mečio proga, surengiau giliai mano archyvuose užmirštų kadrų parodą "Foto amnestija 1988–1999". Šie darbai – lyg 50 praeities bylų, kurios nupučia dulkes nuo primirštų, bet lyg šiolei svarių ir išskirtinų ano meto įvykių. Siekiau ne tik naujai prikelti, bet ir netradiciškai pažvelgti į tai, kas nepelnytai įkalinta mano archyvų gniaužtuose. Taip tarsi skelbiu savąją fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms, portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams, liudijantiems ano meto nuotaikas. Paroda jau trejus metus keliauja po Lietuvą – šį kovą bus eksponuojama Šiaulių fotografijos muziejuje.

Dabar visur lakstančiu fotožurnalistu jau nebedirbu, tad užsiimu nuotraukų archyvavimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Dalį mano darbų yra priglaudęs Lietuvos centrinis valstybinis archyvas, nemažai fotografijų rado kelią į ne vieną vadovėlį, enciklopediją ar privačią kolekciją.

– Ar per Sausio 13-osios įvykius nejautėte baimės? Juk jau buvote vedęs, namie – besilaukianti žmona.

– Tuo metu man buvo tik 23-eji. Kaip sakoma, jaunystė – paikystė. Tiesa, meluočiau, jei sakyčiau, kad per Sausio įvykius nebijojau. Tačiau baimę pajusdavau tik tada, kai grįžęs į redakciją suprasdavau, kad visas virpu. O momentu, kai fotografuoji, visa galva pasineri į darbą ir į nieką aplink nekreipi dėmesio.

Ar dabar elgčiausi taip pat? Greičiausiai – juk viską lemia tavyje užkoduotos savybės. Aišku, daug kas šiandien būtų kitaip. Dabartiniai žmonės persisotinę informacija, tad mes nebe tokie jautrūs pasaulyje vykstantiems įvykiams. Norint pakerėti ir sužavėti šiandienos auditoriją, tenka šokinėti aukščiau bambos. O Atgimimo laikmetis man visada išliks pats mieliausias. Tuo metu daug kas vyko pirmą kartą – mitingai, trispalvės, susibūrimai. Kiekvieną dieną gėriau gyvenimą, o fotografavimas tapo didžiausiu malonumu. Net nepavadinčiau to darbu.

Liudijimas: „Fotoamnestija“ – tai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988-1999 m., inventorizacija. O darbai, liudijantys atgimstančios Lietuvos raidą sugulė į parodą ir keliauja per Lietuvą. Asmeninio archyvo nuotr.

– Neseniai jūsų hobiu tapo makrofotografija – iš arti fotografuojate vabalus. Fotografijos išties įspūdingos, atskleidžiančios čia pat egzistuojantį pasaulį, kurio kasdien net nepastebime. Kiek laiko reikia su kamera įsitaisius laukti, kol vabaliukas išlįs iš savo slėptuvės ar nutūps ant gėlės žiedo?

– Prieš kelerius metus turėjau nutraukti savo fotožurnalisto karjerą. Neatsakingai pasivažinėjau motociklu, prisiplojau, ir teko galvoti, kaip toliau gyventi. Laimei, pagijau, o ir fotografijos nemečiau. Nors nebedirbu spaudos žurnalistu, mano veikla toliau susieta su šia sfera.

O vabaliukai... Pagalvojau – vis tiek kojos man nebeleidžia ypatingai daug bėgioti, tad sėsliai fotografuosiu gamtą. Tačiau pasirodo, kad tai yra labai sunku. Vabaliukai tavęs neklauso, juk tai ne Seimo narys, kuriam gali pasakyti: palauk, tuoj tave nufotografuosiu. Jie visur bėgioja, slepiasi, be to, yra visokių kitokių niuansų. Fotografuoti geriausia saulei švintant. Tuo metu vabalai dar yra mieguisti, ne tokie greiti. 6 val. ryto iš miškų ir pievų jau galima grįžti namo.

Tad dabar veikiu tai, ko anksčiau sau neleisdavau, nes trūkdavo laiko. Aišku, makrofotografijoje esu dar naujokas, tikrai yra kur tobulėti. Paradoksalu – kuo daugiau fotografuoji, tuo labiau atrodo, kad nieko nemoki.

Norą rizikuoti, polinkį į avantiūras man įskiepijo ir fotožurnalisto profesija. Juk sunku užfiksuoti gerą kadrą, jei esi pernelyg apdairus.

– Taip pat kuriate fotografijas pinhole (camera obscura) technika. Tokias kameras fotografai ir mėgėjai visame pasaulyje gamina iš degtukų dėžučių, lagaminų, dėžių ir kitokių rakandų. Šiais skaitmeniniais laikais tokia technika išties atrodo neįprastai. Tai – dar vienas jūsų pomėgis?

– Man tai – tarsi fotomeditacija. Iš faneros pats gaminu sau fotoaparatus. Namo rūsyje įsirengiau fotolaboratoriją, kurioje ryškinu fotografijas. Man patinka grįžti prie ištakų, jausti ryškalų ir fiksažo kvapą. Galbūt ne visi fotografai šiandien ir fotografuotų, jei vėl reikėtų grįžti prie senųjų technologijų. Pinholas – visiška priešingybė skaitmenai. Kai juostoje turi vos aštuonis kadrus, privalai apmąstyti, ką tu fotografuosi, kaip kadruosi. Ir tik tada, kai juostą ištrauki iš ryškalo, pagaliau pamatai, ką nufotografavai. Tai sukelia neapsakomą jaudulį. Kai pamatai, kad pavyko nufotografuoti taip, kaip norėjai, gali iš džiaugsmo net šokinėti.

Dirbti su skaitmeniniais fotoaparatais man jau kiek pabodo. Veni, vidi, vici – atėjau, pamačiau, nufotografavau, apsisukau ant kulno ir vėl nuėjau dirbti. Tai šiandienos kasdienybė, ypač portaluose. Dirbi, stengiesi, įdedi dūšią, o portale tavo nuotrauka pabūna vos 15 minučių, ir jos nebelieka. Skaudu.

Pinhole kameros gaminamos iš ko tik nori – skardinių, įvairių dėžučių, popieriaus... Svarbiausia, kad daiktas būtų nelaidus šviesai, o vienoje jo sienelėje išdurta skylutė. Galima naudoti įvairių dydžių juostą, negatyvus, fotopopierių. Ši technika verčia tave mąstyti, nes bet ko pinholu nenufotografuosi. Turi būti įdomūs pjūviai, kampai, architektūriniai elementai, šviesos kritimas. Jeigu viso to nebus, nuotrauka išeis neįdomi. O ji turi patikti, kad žmogui ilgam išliktų atmintyje, kad jis šypsotųsi, liūdėtų, apmąstytų.

– Visada mėgote avantiūras, keliones, išbandėte daugybę ekstremalių sporto šakų. Tačiau prieš aštuonerius metus patyrėte skaudžią motociklo avariją – devyni lūžiai, keliolika operacijų, ilga reabilitacija. Vis dėlto vėl atsistojote ant kojų. Dažnas po tokių įvykių perkainoja vertybes. Ar po nelaimės pradėjote kitaip vertinti kasdienybę ir žmones šalia?

– Išties, vos išgyvenau. Tad esu tikras laimės kūdikis, nes jau galėjau būti po velėna. Žinoma, tokios patirtys priverčia viską permąstyti. Supranti, kaip neteisingai pasielgei su tave mylinčiais žmonėmis – žmona, vaikais. Mano elgesys buvo neatsakingas, bet likau gyvas. Ilgai sveikau, tad turėjau daugybę laiko apmąstymams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Esu be galo dėkingas žmonai Alinai už visą rūpestį. O dabar nėra laiko dejuoti, reikia atiduoti skolą šeimai, fotografijai, galų gale – ir sau. Iš savęs aš taip pat labai daug ką atėmiau. Juk nelaimė nutiko mano geriausiais metais, dar galėjau bent dešimt metų kuo puikiausiai dirbti.

Po avarijos būta minčių išvis mesti fotografiją, tačiau gyvenimas suteikė dar vieną šansą. Iš tikrųjų, visada buvau velnio neštas patrakėlis... Yra tekę ir su oro balionu kristi, triskart skendau, mėgau vandens motociklus. Tačiau dabar pažvelgęs atgal matau, kaip neatsakingai aš elgiausi. Gerai, kad viskas palyginti gerai baigėsi.

Norą rizikuoti, polinkį į avantiūras man įskiepijo ir fotožurnalisto profesija. Juk sunku užfiksuoti gerą kadrą, jei esi pernelyg apdairus. Nebuvau atsargus ir per Sausio įvykius – tai liudija mano fotografijos. Priėjus arčiau, pavyksta visai kitokie kadrai – kupini gyvybės, emocijų.

– Augote Vilniuje, tačiau neseniai apsigyvenote Trakų Vokėje – žmonos gimtinėje. Atsikėlęs čia pamėgote įvairius buities darbus, auginate ir konservuojate daržoves. Ar tiesa, kad užmiestyje ritmas lėtesnis?

– Aš – meilės emigrantas. Kai susipažinau su būsima žmona, ji gyveno Trakų Vokėje. Pirmą kartą ją nuvežęs namo pagalvojau: velnias, kokiame užkampyje ji gyvena? Nė nenumaniau, kad gana greitai, vos po kelerių metų, pats čia atsikraustysiu.

Kita vertus, Trakų Vokė yra sostinei priklausanti gyvenvietė, tad iki darbo viso labo 12 km. Nusipirkome namą, o prie jo daug žemės. Pradėjome ūkininkauti, auginti daržoves – pomidorus, agurkus, aitriąsias paprikas. Labai pamėgau konservuoti šiuos skanumynus, verdu aštrias uogienes, gaminu padažus. Juokinga, bet kartais laistau tas daržoves ir galvoju: aš gi fotografas, kokį velnią čia veikiu? Jau geriau skirčiau laiko ką nors pafotografuoti.

Pagal Zodiako ženklą esu Svarstyklės, tad kiekvieną dieną taip kankinuosi, vis viską sveriu. Tačiau pirmą vietą visada skiriu fotografijai. Mėgstu ne tik kulinariją, bet ir medžio, įvairius meistravimo darbus, piešti, žvejoti. Su žmona taip pat turėjome dirbtuvėlę – vėlėme iš merino vilnos šlepetes, skaras. Žmona tuo užsiima iki šiol. Žodžiu, gyvename ir džiaugiamės gyvenimu.

– Turite tris sūnus, vyriausias jų dirba televizijoje. Galbūt jaunėliai linksta į fotografiją?

– Vyriausias sūnus jau aštuntus metus su manimi dirba LRT televizijoje, jis – vaizdo montažo režisierius. Juokauju, kad čia darbavosi visa Lileikių dinastija – mano tėtis, aš ir sūnus. Čia turėjo projektų ir brolis Romas. Mažiausiam sūnui dabar tik 12 metų, tad jis dar niekuo labai rimtai neužsiima. O viduriniajam – 15. Jis mums kepa duoną, taip pat mėgsta kulinariją. Tai mano kredo – nori valgyti, turi ir gaminti. Pats šeštoje klasėje grįžusiems iš darbo tėvams išvirdavau cepelinų. Manau, kad šių laikų vyras turi mokėti viską.