Apie San Paulą ir lietuviškas šaknis
„Gyvenu San Paule, ten ir gimiau. Tai labai įdomus miestas, ypač dėl žmonių, nes ten jų labai daug (juokiasi). Mano mamos šeima yra iš Lietuvos. Abu seneliai atvyko į Braziliją, kur susipažino ir susituokė. Po kurio laiko gimė mano mama.“
Apie parodą „11 000 km“ ir meną Brazilijos metro
„Fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ skelbė atvirą konkursą. Nusiunčiau savo nuotraukas, jie jas pamatė ir pakvietė atvykti. Šią fotografijų seriją apie Brazilijos lietuvius nusprendžiau kurti tada, kai pamačiau, kad bendruomenės žmonės sensta ir tas procesas vyksta labai greitai. Fotografija – būdas išsaugoti atmintyje tai, kas buvo, ir parodyti žmonėms, kaip yra dabar. Juk aš buvau ir esu tos bendruomenės dalis.
Šią parodą, Lietuvos konsulato siūlymu, pristačiau ir Brazilijoje. San Paulo metro stotelėse yra vietos, kur galima eksponuoti savo darbus. Paroda truko tris mėnesius. Jos tikslas – parodyti brazilams lietuvius, gyvenančius San Paule. Buvo labai įdomu pristatyti lietuviškus dalykus. Per tuos tris mėnesius gavau labai daug elektroninių laiškų. Kai kurie žmonės atpažino save. Keleto seneliai buvo lietuviai, bet jie nežinojo apie bendruomenę, nes ne visi buvo jos dalis. Pažįstu žmonių, kurie pabėgo iš Lietuvos ir daugiau nieko nenorėjo apie ją girdėti, nes išvykimas buvo per daug dramatiškas ir skausmingas. Visą projektą sudaro 68 nuotraukos. Metro parodą sudarė 39, Kaune parodžiau 15 fotografijų.“
Apie pirmą apsilankymą Lietuvoje ir lietuvišką pavardę
„Pirmą kartą į Lietuvą atvykau prieš vienuolika metų kaip Dainų šventės dalyvė (tuo metu šokau ansamblyje). Man tai buvo labai ypatingas įvykis: aš – pirmoji išeivių karta, kuri grįžo į gimtinę. Mano senelė negrįžo, mama niekada nebuvo čia atvykusi, tad apsilankymas buvo labai emocionalus. Juk aš užaugau klausydama kalbų apie Lietuvą! Dažnai įsivaizduodavau, kaip ji atrodo, kokie žmonės čia gyvena.
Būnant čia man nutiko labai svarbus dalykas – kažkas pasakė, kad manęs ieško moteris. Paaiškėjo, kad ji – mano mamos pusseserė iš senelio pusės. Žinojau, kad visa mano senelės šeima atvyko į Braziliją. Mano senelis buvo vienas, visi giminaičiai liko Lietuvoje ir jis visą laiką bijojo, kad jo arba jo šeimos kas nors ieškos, taigi per daug su giminaičiais nebendravo. Po 1993 m. – jis mirė vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę – mano senelė pradėjo ieškoti jo giminių. O čia visiškai netikėtai ta pusseserė rado mano vardą Dainų šventės dalyvių sąraše (šypsosi). Buvo netikėta ir labai smagu sutikti moterį, apie kurią nieko nežinojau. Susipažinau su jos šeima. Džiaugiuosi, kad Brazilijoje gali turėti dvi pavardes, pasirinkti tą, kuri tau svarbi, – taip aš turiu ir tėvo, ir motinos pavardes, ir žmonės gali mane rasti.
Kai atvykau, man buvo 20 metų – buvau jaunesnė, naivesnė, viskas buvo nauja. Žiūrėjau į žmones ir galvojau, kad visi atrodo pažįstami, veidai atrodė tokie matyti ir įprasti. Pirmas kartas man buvo tikrai ypatingas – sutikau nepažinotus šeimos narius, aplankiau vietas, apie kurias tiek daug buvau girdėjusi.“
Apie lietuviškas tradicijas ir patiekalus
„Iš visų trijų – aš turiu du brolius – lietuviškos tradicijos man rūpi labiausiai. Vaikystėje visi važiuodavome į bendruomenės organizuojamas vasaros stovyklas, bet paauglystėje mano broliai tuo ėmė domėtis vis mažiau. Jie mėgsta lietuviškus patiekalus, bet gaminu aš (juokiasi). Didžiąsias šventes švenčiame tradiciškai. Turiu du sūnėnus, jie dar labai maži, vienam – treji, kitam – vieni, jiems šiemet marginome margučius. Tokie dalykai, nors ir maži, man labai svarbūs, nes aš juos atsinešiau iš vaikystės, iš senelių.“
Apie nostalgiją ir amišus
„Senoji karta, atvykusi į Braziliją, Lietuvą prisimena tokią pačią, kokią paliko, ir tokį jos vaizdinį perduoda vaikams. Jie kaip amišai. Bet Lietuva nėra tokia pati. Ir tai gerai, nes niekas nestovi vietoje. Senoliai labai nostalgiški, kartais net per daug. Kai pirmą kartą važiavau į Lietuvą, sutikau moterį, kuri sakė: „Lietuva – kaip muzikos dėžutė. Labai magiška čia atvykti.“ Ir tada iš tikrųjų buvo nepaprasta, nes Lietuva labai skyrėsi nuo to, ką mes kasdien matome Brazilijoje. Dabar tokio didelio skirtumo nebėra. Atvykti į Lietuvą yra nuostabu, bet atvykimas nesukelia tokių didelių jausmų. Viskas keičiasi, ir tai normalu. Labai gera judėti į priekį. Negalima užstrigti praeityje.“
Apie Lotynų Amerikos lietuvių bendruomenes ir Jonines
„Bendraujame su Argentinos ir Urugvajaus lietuviais. Brazilijoje lietuvių bendruomenė turbūt yra didžiausia, mes stengiamės susitikti kartą per metus. Tokie susitikimai mums labai ypatingi, žmonės, kurie susirenka, yra labai šilti ir draugiški. Urugvajuje bendruomenė yra labai labai maža, ją sudaro vos keletas žmonių. Argentinoje lietuvių bendruomenės yra dvi – viena Buenos Airėse, kita – Rosarijuje.
Visi Lotynų Amerikos lietuviai gyvena panašiai, stengiasi išlaikyti lietuvišką kultūrą.
Visi Lotynų Amerikos lietuviai gyvena panašiai, stengiasi išlaikyti lietuvišką kultūrą. Brazilijos lietuviai labiau susiję per bažnyčią. Man tai šiek tiek kelia sunkumų, bet tai tam tikras būdas išlaikyti visus kartu – juk tai trečia arba ketvirta lietuvių išeivių karta, taigi gana sunku tai padaryti. Mūsų bendruomenė sparčiai mažėja. Ypač nelengva sudominti paauglius. Per pastaruosius dešimt metų gana nemažai jaunimo buvo atvykę į vasaros stovyklas Lietuvoje mokytis lietuvių kalbos. Argentinoje yra labai įdomus lietuvių klubas, kuriame vyksta žaidimai, vakarėliai. Ta vieta labai įdomi ir man ji labai patinka. Priešingai nei Brazilijoje, Argentinoje yra daug vietų, kur galima būti kartu. Mes turime sąjungą, kurioje minime svarbiausias šventes, tokias kaip Motinos diena, svarbius jubiliejus. Argentinoje viskas vyksta kitaip, nes ten yra klubas, tu gali išeiti pasėdėti su savo šeima, ten sutikti lietuvių, žaisti futbolą.
Brazilijoje ir Argentinoje lietuviams didžiausia šventė yra Vasario 16-oji, Urugvajuje – Joninės. Neįsivaizduoju, kodėl būtent jos.“
Apie užkonservuotą kalbą ir lietuviškas naujienas
„Prisiekiu, aš bandžiau išmokti lietuvių kalbą, bet ji labai sunki (juokiasi). (Ieva kalba angliškai, bet kartkartėmis pavartoja vieną kitą lietuvišką žodį, ypač kalbėdama apie maistą ir šventes – aut. past.) Brazilijoje mažai ja kalbančių. Tiesą sakant, daugelis moka lietuviškus žodžius, kurie yra labai seni. Tai labai keista. Jei pažįsti ką nors, kas tiria kalbą, gali jiems apie mus papasakoti (juokiasi). Šiaip natūraliai kalba kinta visą laiką, atsiranda naujų žodžių, naujų struktūrų, bet ne išeivijoje. Mes užstrigę daugelyje dalykų. Lietuvių konsulatas bando organizuoti nedideles lietuvių kalbos pamokas, bet to per mažai. Bandžiau mokytis, tačiau kursai vyko vos vieną valandą kartą per savaitę, aš išmokau daug žodžių, bet taip ir nesugebu sujungti jų į vieną sakinį (juokiasi). Kai nuolat nekalbi ta kalba, sunku ją išsaugoti.
Gyvendama Brazilijoje bandau sekti, kas vyksta Lietuvoje. Skaitau naujienas socialiniame tinkle „Facebook“ – ten turime grupę, girdžiu ekonomines, politines ir kitas aktualias naujienas – tokias kaip popiežiaus vizitas, nauji prezidento rinkimai, pasikeitę įstatymai. Kita vertus, būdama Lietuvoje matau, kad ne viskas, ką ten girdime, yra tiesa. Kaip ir kiekviena šalis, Lietuva turi ir gerų, ir blogų dalykų.“
Apie Kražius, obuolius ir žiemą
„Mindaugas Kavaliauskas pasiūlė man fotografuoti Kražius. Iš pradžių nežinojau, kad prieš daugiau nei dešimtmetį jis išleido fotografijų knygą „Kražių portretas“. Man atrodo, kad tai nėra Mindaugo darbo tęsinys, nes aš esu visiškai kitas žmogus, gyvenu kitoje šalyje – negaliu matyti taip pat. Kražiai nėra tokie patys, kokie buvo anuomet, juose gyvena kiti žmonės. Mindaugas turėjo daugiau laiko fotografuoti, galėjo susikalbėti su vietiniais. Man sunku su jais bendrauti. Kas įdomu man, nėra įdomu jiems. Kita vertus, kražiečiai labai draugiški. Jie rūpinosi manimi – padėjo, kaip galėjo, daug ko išmokė. Šiemet Kražiuose pilni sodai obuolių, taigi vietiniai mane tiesiog jais apipildavo – aš dar kurį laiką nenorėsiu net žiūrėti į šiuos vaisius (juokiasi). Man, gyvenančiai Brazilijoje, buvo įdomu stebėti, kaip žmonės ruošiasi žiemai, nes mes ten tokios problemos neturime (juokiasi). Labai daug apie ją sužinojau – pasirodo, pasiruošti jai – labai daug darbo! Vaikai buvo nusiminę, nes atėjus žiemai jie negali būti lauke ir žaisti futbolo. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pamatyti realybę. Jūsų žiema yra tikra žiema, ne tokia kaip mūsų (juokiasi).“
Apie fotografiją, baimes ir trumpą inžinierės karjerą
„Fotografavau visą savo gyvenimą. Mėgstu sakyti, kad ne aš pasirinkau fotografiją, o ji pasirinko mane. Mano senelis turėjo labai daug nuotraukų iš Lietuvos, taip pat daug fotografavo Brazilijoje. Puikiai prisimenu, kad tos nuotraukos buvo labai gražios. Tačiau jis mirė, kai aš buvau vos ketverių.
Pirmąsias savo nuotraukas padariau būdama devynerių. Nešiojausi fotoaparatą visur. Bet aš labai bijojau būti fotografe, neturėti darbo, taigi baigusi mokyklą įstojau mokytis inžinerijos. Tikriausiai ta baimė atsirado todėl, kad turėjau tapytoją tetą, kuri visada neturėjo pinigų ir visi turėdavo jai padėti. Nors buvo tikrai labai talentinga, kaip ir daugelis menininkų, ji nemokėjo su tuo tvarkytis. Matydama tokį pavyzdį bijojau, kad ir man taip neatsitiktų. Taigi studijavau inžineriją dvejus metus, kol supratau, kad tai tikrai ne man. Galiausiai studijas mečiau ir 2010 m. pradėjau studijuoti fotografiją.“
Apie žmones, popiežiaus vizitą ir pomėgį stebėti
„Mėgstu fotografuoti žmones: mieste, gatvėse, keliaujančius į darbą arba į namus, ką nors švenčiančius. Man patinka stebėti žmones, kai jie būna savimi. Aš nenoriu su jais kalbėtis. Mėgstu įsivaizduoti, ką jie galvoja, kokius gyvenimus gyvena, ir noriu tai parodyti.
Fotografavau žmones popiežiaus vizito metu Kaune. Kai kurie pažįstami manęs prašė, kad padaryčiau popiežiaus nuotraukų. Sakiau jiems, kad to nedarysiu. Kiekvienas gali rasti popiežiaus nuotrauką gugle! Niekam nereikia dar vienos! (juokiasi). Man daug įdomesni žmonės, kurie atvyko su juo susitikti. Juk jie kėlėsi labai anksti, kad užsiimtų vietą minioje, stovėjo lauke siaučiant darganai. Buvo labai įdomu juos stebėti. Man tokie renginiai – kaip žaidimų aikštelė. Aš nekomunikuoju su žmonėmis, bet man patinka žiūrėti, kaip jie gyvena.“
Apie 2018-ųjų Lietuvą ir namų pojūtį
„Lietuva prieš vienuolika metų labai skyrėsi nuo dabartinės. Dabar viskas labai pasikeitę, sumodernėję. Aš praktiškai visur galiu susikalbėti. Aišku, ne Kražiuose (juokiasi). Bet paaugliai ir ten kalba angliškai. Jaučiu, kad į Lietuvą reikėtų atvykti dažniau. Labai keista, bet jaučiuosi čia kaip namuose.“
Apie įkvėpimus ir būsimus projektus
„Mėgstu žiūrėti filmus, tirti aplinką, lankyti parodas. Man patinka muzika, bet ji nėra įkvėpimo šaltinis, taip pat kaip ir knygos – mėgstu skaityti, bet mane įkvepia vaizdai. Dar man patinka lankytis bažnyčiose, bet ne todėl, kad esu tikinti, – man įdomu žiūrėti, kaip skiriasi stacijos. Nors Jėzaus istorija ta pati, bet vaizdiniai visiškai skiriasi. Kartais tai tapyba, kartais skulptūra, kartais – stiklas. Tai labai įdomu: skirtingais būdais parodomas tas pats dalykas. Daug įkvėpimo kyla mieste. Man patinka fotografijos, ypač dokumentinės. Peržiūriu daug nuotraukų, bet turiu prastą atmintį ir paprastai neprisimenu jų autorių vardų (juokiasi).
Grįžusi į Braziliją dalyvausiu atviruose konkursuose. Man patinka tas laukimas, kai išsiunti paraišką ir lauki atsakymo. Gyvenime žmogus visą laiką laukia, jis neturi pasirinkimo. Šiandien turiu daugybę idėjų, taigi sunku susikoncentruoti ties viena (juokiasi). Kai kurie draugai man sako, kad turėčiau susiimti ir pradėti. Bet žinau, kad man pavyks, nes šįkart aš labiau pasitikiu savimi.“
„Galbūt grįši gyventi į Lietuvą?“ – provokuoju Ievą pokalbio pabaigoje. „Ne“, – purto galvą ir juokiasi. „Man patinka Brazilija, man reikia saulės. Bet Lietuva – man ypatinga vieta ir planuoju grįžti kitąmet, kai bus pristatomos mano nuotraukos apie Kražius. Šįsyk norėčiau atvažiuoti ne viena – ketinu atsivežti savo mamą. Juk ji niekada čia nebuvo“, – šypteli.
Naujausi komentarai