Fotografija iš kitos pusės

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre veikia autorinė kauniečio fotografo Giedriaus Liago darbų paroda.

G.Liago pavardę fotografijos mėgėjai išgirdo dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. O dabar, bandant aptikti informaciją apie autorių, pasipila tokios citatos, kaip „...vienas kontroversiškiausiai vertinamų Kauno menininkų”, „...nauji estetiniai principai fotografijos mene”...

Bet pats autorius tik kukliai šypsosi išgirdęs šiuos epitetus ir sako: „Paprasčiausiai į fotografiją aš atėjau iš kitos pusės. Mane fotografuoti mokė dizaineris, todėl mums buvo svarbu „išspausti viską” iš bet kurio motyvo”.

Klaipėdoje veikianti negausi, bet vis dėlto retrospektyvinė šiemet 40-metį švęsiančio autoriaus ekspozicija žiūrovams suteikia puikią progą nuosekliai susipažinti su G.Liago kūryba. Apžvelgiant parodą į akis krinta poslinkis nuo vaizdo transformacijų mechaninėmis priemonėmis prie konceptualiai artikuliuoto ir išgryninto kadro paieškų.

Ankstyviausiame rodomame cikle „Įtikinėjimas” (1995), kurdamas fotografinį atspaudą, G.Liagas raiškiai taiko dailės principus. Čia ištrupėjusi senstelėjusio popieriaus (kuriam, beje, lygiai tiek pat metų kiek ir atspaudų autoriui) emulsija, laiko išmuštos gelsvos dėmės kreipia suvokimo procesus grynosios plastinės problematikos keliu, iš fotografinio atvaizdo palikdamos tik neapčiuopiamą šešėlių teatrą.

Vėliau sukurtuose atvaizduose ryškėja fotokamera užfiksuotų atvaizdų dominantė. O cikle „Šiapus anapus” (2006) jau susiduriame su tiesioginiu reginio atspaudu. Bet ir čia G.Liagas lieka ištikimas sau. Jis kasdienybės rutiną sugeba išvysti savaip. Autorius pačioje banaliausioje gatvės aplinkoje atranda galimybę fiksuoti ne tiesioginę nuobodulio monotoniją, bet jos savirefleksiją. Pastaruosiuose darbuose G.Liagas įtikinamai rodo, kaip galima nepasitelkiant nei mechaninio, nei skaitmeninio manipuliavimo priemonių pačioje pirminėje medžiagoje atrasti antrinio įprasminimo principą. Beje, ir šiuose naujausiuose darbuose autorius skleidžiasi kaip puikus plastikos meistras - tie banalūs ir žiovulį keliantys objektai pulsuoja intriguojančiomis grafinėmis ritmikomis šaltoje melsvoje aplinkoje. O riba, skirianti šią ir kitą pusę, nepastebimai ištirpsta.

Nors G.Liagas ir priskiriamas naujų estetinių principų fotografijos mene propoguotojų grupei, jis nuo kitų kolegų skiriasi ir savita plastine kalba, ir koloristiniais sprendimais, ir nuolat atsinaujinančiu žvilgsniu. Savitumas ir atsinaujinimas yra didžiausios jo kūrybos vertybės, o nuoseklūs kūrybiniai ieškojimai įtikinamai veikia parodos lankytojus.