Užkrečianti idėja

„Man patiko kažkur girdėtas patarimas, kad fotografuoti reikia tai, kas labiausiai patinka. Labai myliu gyvūnus, pati turiu katę. Sykį vaikščiodama miške pamačiau, kaip vienas vyras kalbino savo šunį. Jų veidų išraiškos buvo tokios panašios! Atrodė, kad abu be žodžių supranta vienas kitą“, – prisimena Eglė, nuo tada ėmusi mintyse fiksuoti ir daugiau panašumų.

„Pamatai žmogų rudu paltu, o tada pastebi, kad ir šuns kailis toks kaip jo šeimininko apranga. Įdomiausia, kad patys žmonės ne visada tai pastebi“, – juokiasi fotosesijos „Mes panašūs“ sumanytoja, kuriai šia idėja pavyko uždegti ir savo gyvenimo draugą fotomenininką Ainą Kazlauską.

Pirmuosius fotosesijos herojus Eglė su Ainu rado Panemunės šile. Pakvietė į studiją papozuoti. Pastebėjo, kad ne tik žmonėms, bet ir šuneliams tai patinka.

„Projektas sukėlė daug pozityvių emocijų. Galbūt šių dienų pasaulinių įvykių kontekste žmonės nori tiesiog atsipalaiduoti, papramogauti. Tai daryti jiems pasiūliau kartu su augintiniais“, – pasakoja Eglė, labai mylinti šunis, bet pripažįstanti, kad gyventi su kate kur kas lengviau, nes jos nereikia vedžioti į lauką. Be to, paprasčiau ja pasirūpinti Eglės artimiesiems, kai juodu su Ainu keliauja po pasaulį.

Neseniai abu fotografai grįžo iš Kubos, kur kalbino žmones įvairiomis temomis, o paskui drauge su jais fotografavosi naujam fotoprojektui „Draugai“.

Aromatai: Dorotėja ir Mėta mėgsta kvapus, tik šeimininkė – bazilikų, pačiulių, citrinžolių, o jos augintinė – vištienos. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Buvo smagu įsijausti

Kodėl šunys, o ne katės? Juk dažnai šios atrodo daug meilesnės, fotogeniškesnės pozuotojos nei šunys?

„Šunys geriau dresuoti, todėl sutarti prieš kamerą su jais lengviau. Bandžiau ne sykį fotografuoti savo katę – sunkiai pavyko, ypač su blykste, nes katės (nežinau, gal tik maniškė?) labai jos nemėgsta. Šunys pozuodami, jei dar savo šeimininkų giriami, skatinami skaniukais, jaučia didelį pasitenkinimą. Kad jūs matytumėte, kaip jie iš džiaugsmo vizgina uodegomis!“ – fotosesijų įspūdžiais dalijasi Eglė.

Fotomenininkė dar neapsisprendė, kaip pavadins savo parodą, kai ji bus baigta. Mat žmonės, pamatę feisbuke projekto nuotraukas, patys ją susiranda ir klausia, ar negalėtų ir jie nusifotografuoti su savo augintiniais. „Galbūt parodai tiktų pavadinimas „Draugai“, nes juk gyvūnai ir yra patys ištikimiausi mūsų draugai“, – svarsto ji.

Paprašyta pasidalyti, kaip vyksta tokia netradicinė fotosesija, Eglė prasitaria, kad nefotografuoja abiejų – šuns ir šeimininko – kartu. Iš pradžių modeliu tampa šunelis. Fiksuojamos jo mimikos, kūno kalba, bendravimas su šeimininku per kelių žingsnių atstumą. Tuomet nelengva užduotis tenka žmogui – parodyti išraiškas, kokias daro jo augintinis.

„Nepatikėsite, bet net kukliausi šeimininkai taip greitai įsijaučia į savo augintinio vaidmenį, kad vos spėju pleškinti fotoaparatu. Paskui belieka atrinkti panašiausias emocijas, išraiškas“, – rezultatais džiaugiasi E. Ščerbinskaitė-Elion.

Darbštuoliai: „Vipas, kaip ir aš, negali nustygti vienoje vietoje be darbo“, – prisipažįsta Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė R. Kvietkauskaitė. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Šeimai suteikė pilnatvės

E. Ščerbinskaitės-Elion bendravardė, taip pat fotografė Eglė Knygauskaitė-Liakienė augina aštuonių mėnesių žaislinę pudeliukę (Toy Poodle) Fibę. Vardą jai davė pagal mėgstamą savo heroję iš populiaraus TV serialo „Draugai“.

„Daug metų svajojau apie šios veislės šunį. Gal būtume įsigiję ir anksčiau, bet žaisliniai pudeliai be proto brangūs“, – aiškina jo šeimininkė, vaikystėje turėjusi karališką pudelę Faidą. Tad renkantis veislę abejonių nekilo.

Su abiem savo dukromis Eglė buvo sutarusi, kad visos paeiliui vedžios augintinę, tačiau galiausiai pati prisiėmė šią pareigą. Iš pradžių pati dresavo Fibę, o vasarą vedžiojo į dresavimo mokyklą. Šiuo metu išmoktas pamokas kartoja namuose. „Iš tiesų mokykloje dresavo mus, šeimininkus, kad žinotume, kaip elgtis su šunimi“, – juokiasi fotografė.

Šunys pozuodami, jei dar savo šeimininkų giriami, skatinami skaniukais, jaučia didelį pasitenkinimą.

Koks Fibės statusas Liakų šeimoje? Pasak Eglės, pudeliukė yra visų draugė: „Du vaikai, du tėvai ir šuo. Visas ratas. Pilnatvė. Taškas.“

Kadangi Fibė, Eglės žodžiais, didelė makalaika, – pati jos nefotografuoja. Sako, labiau užsiima progine fotografija. Pakviesta kolegės Eglės dalyvauti linksmoje fotosesijoje, iškart sutiko, juolab kad pritaria minčiai, jog gyvūnai su šeimininkais ilgainiui supanašėja.

„Kiekvienas nejučia (o gal tyčia) renkamės draugą pagal savo temperamentą. Niekada, kiek teko matyti, flegmatiškas žmogus nepasirinks lakstūno ir atvirkščiai – cholerikas lėtūno“, – dėsto savo požiūrį ji.

E. Knygauskaitei-Liakienei patiko, kad jos kolegė labiau fiksavo ne šuns ir šeimininko išorinį panašumą, bet jų emocijas. „Buvo keista, nes dresuodami iš šunų reikalaujame, kad jie darytų taip, kaip mes, o Eglė paprašė, kad aš daryčiau taip, kaip šuo daro. Todėl ir lekavau, ir lojau, ir kvailiojau – buvo smagu“, – juokiasi prisiminusi fotosesiją.

Paklausta, kaip reagavo pamačiusi nuotraukas, Fibės šeimininkė juokais atšauna: „Paprašiau dar vienos fotosesijos, nes iš tiesų esame kur kas panašesnės!“ Ir priduria, kad tąkart Fibė buvo apkirpta, o šeimininkė – nesusisukusi garbanų. Kai Fibė būna apaugusi gaurais, o Eglė – susigarbanojusi plaukus, praeiviai sako, kad jos panašios viena į kitą kaip du vandens lašai.

Vaikštūnės: E. Laurinaitienė ir Aira – ilgų pasivaikščiojimų bet kokiu oru draugės. / E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Visada geros nuotaikos

Rūta Kvietkauskaitė – Tarnybinės šunininkystės klubo instruktorė, dresuojanti šunis. „Gal daugiau teikiame rekomendacijų šeimininkams, parodome pratimus, duodame patarimų. Grįžę namo auginame ir dresuojame savo šunis“, – aiškina ji.

Rūta turi rusų spanielį Vipą ir juodąją škotų terjerę Meilą. Pirmąjį parsivežė iš Latvijos dėl tarnybos, o antrąjį pirko sūnui. Kadangi buvo alergiškas šuns plaukams, gydė jį imunoterapija. „Po imunoterapijos teko ilgai svarstyti, kokį šunį pirkti, nes prieš tai augintą turėjome atiduoti. Renkantis Meilą, kelis kartus važiavome į Klaipėdą testuotis – įsitikinti, ar ji nealergizuoja“, – pasakoja mama. Kai viskas pavyko puikiai, Rūta galėjo parsivežti į namus ir tarnybinį šunį. Taip jų namuose atsirado spanielis Vipas.

Iš pradžių Vipas buvo ruošiamas ieškoti narkotinių medžiagų. Kai Rūta išėjo į ankstyvą tarnybinę pensiją, pasiėmė ir šunį. Šiuo metu spanielis ruošiamas specifinių kvapų detekcijai – kitaip sakant, atpažinti ankstyvąsias vėžio stadijas. Vipas treniruojamas atpažinti tam tikrą kvapą. Mokymai vyksta žaidimo forma. Šuniui leidžiama susipažinti su žaislu, turinčiu specifinį kvapą, kuris nepasikartoja mus supančioje aplinkoje. Vėliau palaipsniui pereinama prie konkretaus kvapo. Mokymai vyksta pagal užsienio mokslininkų darbus, parašytus šia tema.

„Kartu su klubo vadovu planuojame bendradarbiauti su Nacionaliniu vėžio institutu. Pasaulyje tai – jokia naujiena, bet Lietuvoje tokie šunys yra tik du ir abu vis dar ruošiami“, – aiškina Vipo šeimininkė ir priduria, kad jos šuniui, mokytam atpažinti narkotines medžiagas, toks persikvalifikavimas nesunkus.

Šiuo metu Vipui dveji. Kai nesitreniruoja, važinėja po parodas, yra tapęs jaunimo čempionu Lietuvoje, taip pat Lietuvos, Latvijos čempionu.

Su fotografe E. Ščerbinskaite-Elion Rūta susipažino, kai vienai reklamos agentūrai Vipas dirbo modeliu – padėjo reklamuoti automobilinį krepšį, skirtą šunims.

„Aš stovėjau už kadro ir jam komandavau, o Eglė ir Ainas fotografavo. Tuomet Vipo paklusnumas jiems paliko didelį įspūdį. Taip ir atsidūrėme Eglės studijoje, – prisimena dresuotoja. – Man reikėjo pamėgdžioti Vipo mimikas, buvo be galo sunku. Užtai puikiai pavyko pavaizduoti besišypsantį šunį, nes Vipas yra būtent toks: visada geros nuotaikos. Taip pat – negalintis ilgai ištverti be darbo. Tas pats ir man. Negaliu sėdėti nieko neveikdama. Esu auginusi ne vieną šunį, bet tik su Vipu supratau, kad pagaliau atradau savąją veislę – be kita ko, ir labai intelektualią“, – džiaugiasi ji.

E. Ščerbinskaitės ir  A. Kazlausko nuotr.

Pozavo kaip tikras modelis

Edita Laurinaitienė dirba Kauno dramos teatro režisieriaus asistente. Tryliktus metus einanti Sibiro haskė Aira yra Editos kaimynų šuo: „Tai puikūs žmonės, tik labai užimti, todėl dalijamės Airos globa.“

Edita yra turėjusi katiną, o kai šio neteko, ėmė brandinti mintį, kad gal reikėtų pasiimti šunelį iš globos namų. Paskui susizgribo, kad jos darbo grafikas neleis tinkamai rūpintis augintiniu. „Mano požiūriu, šuo yra lygiavertis šeimos narys, todėl privalo gauti visavertę priežiūrą ir draugiją“, – dėsto E. Laurinaitienė.

Susipažinusi su kaimynų Aira, nusprendė pasiūlyti savo pagalbą. „Esu pagrindinė Airos vedžiotoja, – šypsosi. – Žiema ar vasara, lietus ar sniegas – mes su Aira valandų valandas vaikštome po Panemunės šilą. Per tą laiką, kiek mes su Aira draugaujame, Panemunės šile pažinau ir visus gyvus padarus – pradedant lapėmis ir baigiant stirnomis. Juk Aira – medžioklinis šuo.“

Iš pradžių Edita vedžiodavo Airą su pavadėliu. Ilgainiui atsirado abipusis pasitikėjimas, ryšys. Žmonės, kuriuos sutinka šile, stebisi, kaip ji nebijanti paleisti Airos vienos, nes medžiokliniai šunys linkę užsivyti čia sutiktus gyvūnus ir negrįžti.

„Aira visada grįžta, nors kartais tenka jos palūkuriuoti ir 10–15 minučių. Su ja vaikščioti tikrai nenuobodu: visada parodys, kur gyvena kurmis, straksi voverė, ganosi stirna“, – pasakoja Edita.

Kartą Aira rado miške pasiklydusį vokiečių aviganį. Moteris stebisi, kaip supratingai į jį reagavo augintinė. Nė per žingsnį nuo jo nesitraukė, kantriai laukė, kol Edita susiskambins su šeimininkais.

Pasivaikščiojimų metu E. Laurinaitienė mėgsta stebėti ir kitus šunis vedžiojančius žmones. „Tos poros labai panašios tiek išore, tiek elgsena. O koks panašus šuns ir jo šeimininko žvilgsnis“, – stebisi Edita.

Netoli Eglės gyvenanti Edita mielai priėmė kvietimą nusifotografuoti su Aira. Ar daug fotodublių reikėjo? Pasak Editos, Aira – tikras fotomodelis. Dirbo profesionaliai, nors niekada nebuvo to dariusi.

„Truputis skaniukų ją įkvėpė, – šypsosi E. Laurinaitienė. – Paskui man teko įsijausti į Airos vaidmenį, o Eglė vis ragino: įsivaizduok, kaip Aira žiūrėtų, kaip Aira džiaugtųsi, kaip liūdėtų.“

Kuo juodvi panašios? „Visų pirma, abipuse savo meile, – tikina Edita. – Dar – noru padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Abi labai mėgstame vaikščioti po mišką bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku.“