„Vilko pupos“ – tai šeši patyrę folkloro atlikėjai, daug metų dainuojantys ir grojantys lietuvių liaudies muziką, gaminantys muzikos instrumentus, organizuojantys kamerinius folkloro renginius. 2015 m. susibūrusi grupė kuria savitas lietuvių liaudies dainų ir sutartinių interpretacijas, paįvairindama jas tradiciniais ir neįprastais instrumentiniais akordais.

Pokalbis su G. Kovėra – apie pažintį su tikruoju folkloru, liaudies muzikoje užkoduotą protėvių išmintį ir senųjų tradicijų išsaugojimo svarbą.

– Esate operatorius ir profesionalus fotografas, tačiau didžiulę jūsų gyvenimo dalį užima folkloro muzika. Grojate įvairiais instrumentais ir dalyvaujate grupės „Vilko pupos”, kurią subūrėte prieš devynerius metus, veikloje. Kaip gimė meilė folklorui ir noras skleisti jo grožį?

– Pirmą kartą tikrą folkloro muziką išgirdau 1986-aisiais, kai man buvo šešiolika. Tuo metu keliavau kartu su Vilniaus universiteto studentais žygeiviais, kurie tris dienas dainavo folklorines dainas. Man tai buvo tiesiog kultūrinis šokas, negalėjau patikėti, kad liaudies muzika gali būti tokia graži. Iki tol visai kitaip įsivaizdavau folklorą. Augau kaime Kėdainių rajone, į jį dažnai atvažiuodavo koncertuoti ansamblis „Lietuva“. Merginos su ilgomis prisegtomis kasomis šokdavo „Kepurinę“ ir dainuodavo, o aš baisėdavausi: na, kodėl mūsų paveldas toks neestetiškas? Nenoriu nieko įžeisti, bet tiesa, kad sovietiniais laikais mūsų folkloras buvo bjauriai modifikuotas ir pritaikytas propagandos reikmėms. Sovietiniai metai iš žmonių apskritai atėmė skonį – ne tik muzikos, bet ir stiliaus, drabužių, gyvenamosios aplinkos.

Šešiolikos metų susipažinęs su tikruoju, neperdirbtu, folkloru, supratau, kad jis yra visai kitoks, nei iki tol girdėdavau. Baigęs mokyklą įstojau į Žemės ūkio akademiją Kaune, kur pats prisijungiau prie folkloro ansamblio. Nuo tada su liaudies muzika nebesiskyriau. Iš tiesų folkloras man labai palengvino gyvenimą, nes jame atradau tikrą grožį, paguodą ir atsakymus į sau svarbius egzistencinius klausimus. Liaudies dainose yra apdainuotos visos universalios temos – gimimas, šeimos sukūrimas, mirtis, skausmas ir džiaugsmas. Tai pagrindiniai dalykai, liaudies muzikoje mums užkoduoti senolių.

– Grojate įvairiais instrumentais: dūdmaišiu, okarina, dūduku, manikarka, ryla. Ar jais groti išmokote savarankiškai? Kuris iš šių instrumentų jums pats artimiausias?

– Pradėjau nuo lūpinės armonikėlės. Studijų laikais per šokius tris valandas ja pragrodavau, visiems būdavo labai juokinga ir linksma. Vėliau įsigijau vokiškos „stumk trauk“ sistemos armoniką ir pramokau muzikuoti ja. Galiausiai mane pakvietė į kolektyvą „Keisto folkloro grupė“, daug metų kartu grojome Kaune. Būdamas šios grupės nariu, įvaldžiau įvairius instrumentus – lumzdelį, kankles, dūdmaišį, rylą, manikarką, okariną. Groti jais išmokau pats, iš natų nemoku skaityti iki šių dienų. Vienas mano širdžiai artimiausių instrumentų yra dūdmaišis. Viskas prasidėjo nuo to, kad susipažinau su vienu dūdmaišių meistru iš Baltarusijos Todaru Kažkurevičiumi, su kuriuo tapome gerais draugais. Visa širdimi pamilau šį instrumentą, tad kas antrus metus rengiu festivalį „Lietuvos dūdmaišininkų susipūtimas“. Beje, kitais metais jis vyks jau dešimtą kartą. Labai patinka ir kanklės, organizuoju senųjų kanklininkų šventes. Širdžiai mieli ir ryla, ir gana keistas armėniškas instrumentas dūdukas. Man labai patinka groti ir dainuoti, muziką vadinu pačia geriausia svaiginimosi priemone. Kadangi nevartoju alkoholio, muzikavimas yra pats geriausias būdas apsvaigti (šypsosi).

Subtilumai: savitai atlikdami folkloro kūrinius grupės „Vilko pupos“ nariai stengiasi išlaikyti senąsias tradicijas, kad nepasikeistų jų nuotaika. / G. Kovėros asmeninio archyvo nuotr.

– Grupė „Vilko pupos“ kuria savitas lietuvių liaudies dainų ir sutartinių interpretacijas, paįvairina jas tradiciniais ir kitų tautų instrumentais. Papasakokite apie savo muziką – kaip pasirenkate dainas, kurias atliksite? Ar jos turi tam tikrą jungiantį motyvą?

– Ne, vieno motyvo nėra. Grojame tai, kas mums tuo metu patinka ir tinka pagal mūsų nuotaiką ir emocinę būseną. Net sunku paaiškinti, kaip mūsų repertuare tų dainų atsiranda. Kadangi nemoku skaityti iš natų, dainas būtinai turiu išgirsti. Kartais širdį suvirpinančią liaudies muziką išgirstu atliekamą kitų grupių, kartais ją randu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto garso archyvuose. Tada atrastą dainą pasiūlau kitiems kolektyvo nariams ir visi kartu pamėginame ją atlikti. Dažniausiai renkamės lėtesnes dainas, bet mūsų repertuare atsirado ir greitesnių kūrinių. Metams bėgant keičiamės, tad natūraliai keičiasi ir mūsų atliekamos dainos, kurios tampa vis gilesnės, rimtesnės, atliepiančios pačias giliausias žmogaus būsenas.

– Papasakokite apie „Vilko pupų“ sudėtį – ar visi esate užkietėję folkloro mėgėjai?

– Taip, visi grupės nariai jau ne vieną dešimtmetį groja folklorą, beveik visi esame seni pažįstami. Kartu su vilniečiais Vytu ir Rita Linkevičiais dalyvavome „Keisto folkloro grupės“ veikloje. Vėliau, pasitraukus kolektyvo vadovui, persivardijome į „Vilko pupas“ ir toliau muzikuojame. Prie grupės prisijungė Albertas ir Lina Bartašiai, gyvenantys netoli Valakėlių, Pasvalio rajone. Naujausia mūsų grupės narė – kanklininkė Aušra Trapulionytė-Butkauskienė iš Biržų. Esame įvairių specialybių atstovai, savo gretose turime operatorių, IT specialistą, Geologijos ir geografijos instituto darbuotoją, instrumentų meistrą, bet visus mus jungia meilė folklorui. Dažniausiai repetuojame Valakėlių kultūros namuose, esančiuose 170 km nuo Kauno. Čia susirenkame kartą ar du per mėnesį, visą dieną repetuojame, o vakare grįžtame namo.

– Kokią programą pristatysite festivalyje „Suklegos“? Kuo ji bus įdomi?

– Klausytojai išgirs naują programą iš naujai ruošiamo albumo. Žinoma, nepamiršime ir „Vilko pupų“ skiriamojo ženklo – moterų atliekamų sutartinių, akompanuojamų įvairiais instrumentais. Mūsų muzika šiuo atžvilgiu yra kiek netradiciška, nes įprastai lietuviai dainavimui instrumentais nepritardavo, nebent kanklėmis. Likus savaitei iki „Suklegų“, mūsų laukia dar vienas svarbus įvykis. Pasirodysime 2024 m. Europos kultūros sostinėje Tartu. Esame pakviesti groti pagrindinėje miesto aikštėje, tuo labai džiaugiamės, nes tai bus pirmasis mūsų pasirodymas užsienyje. Džiugu, kad Tartu savo kultūrinėje programoje skiria dėmesio folklorui. Deja, 2022 m. Europos kultūros sostine tapus Kaunui, tokio dėmesio pasigedome, folkloras buvo ignoruojamas.

Folkloras man labai palengvino gyvenimą, nes jame atradau tikrą grožį, paguodą ir atsakymus į sau svarbius egzistencinius klausimus.

– „Vilko pupos“ liaudies muziką interpretuoja savitai. Ką manote apie folkloro modernizavimą, siekiant jį labiau priartinti prie šiuolaikinio žmogaus? Galbūt tai galėtų paskatinti labiau domėtis mūsų krašto tradicijomis? O gal, modernizuodami, galime prarasti visą folkloro esmę?

– Kokybiška interpretacija liaudies muzikai suteikia žavesio. Tačiau per didelis jos modernizavimas, kai iš folkloro dainos lieka tik lietuviški žodžiai, man nemielas. Mūsų grupė labai stengiasi išlaikyti senąsias tradicijas, kad nepasikeistų dainos nuotaika. Folkloro kūriniai yra labai jautrūs pokyčiams, tad lengvai galima sugriauti visą jų dvasią. Mano nuomone, norėdamas interpretuoti, visų pirma, turi labai gerai išmanyti tradiciją. Kaip ir su amatu – kai jau esi jį įvaldęs, gali pradėti improvizuoti. Tačiau kol amato dar neišmanai, reikia daug ir ilgai mokytis, o ne iškart pulti laužyti taisykles. Dėl šios priežasties man nepatinka šiuolaikinės folkloro modifikacijos, kai liaudies dainų tradicijos dar nemokantis jaunimas jau iškart jas modernizuoja. Neretai lieka tik dainos žodžiai, o melodija būna visiškai iškraipoma ir pakeičiama greitu ritmu. Tada išeina toks labai keistas kratinys, kurio nebegalima vadinti folkloru.

– Festivalis „Suklegos“ sugrįžta po kelerių metų pertraukos. Ar laukėte šio sugrįžimo? Kuo jums atrodo svarbūs tokie renginiai?

– Išties buvau pasiilgęs šio festivalio, jungiančio įvairaus amžiaus folkloro gerbėjus. Man patinka, kad čia pasirodyti kviečiamos tiek daug patirties turinčios grupės, tiek jauni, savo pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje neseniai žengę atlikėjai. Pastebėjau, kad po pandemijos žmonės apskritai rečiau eina į koncertus ir festivalius, dažniau laiką leidžia namie, užsidarę savyje. Labai tikiuosi, kad ilgainiui viskas stos į savo vėžes, po pertraukos sugrįš ir daugiau renginių, o lankytojai ir vėl į juos sugužės. „Suklegos“ – tikrai reikalingas festivalis, tik jo organizatoriams siūlyčiau kuo labiau koncentruotis į muziką, o ne šou.

Kol liaudies muzika bus nustumta į paribius, nereikėtų tikėtis, kad visuomenė ja labai domėsis.

– Tačiau kaip be trupinėlio jūsų paminėto šou folkloru sudominti šiuolaikinį žmogų?

– Labai abejoju, kad tai iš tikrųjų padeda sudominti žmones, kurie nesidomi liaudies muzika. Šia tema ne kartą esu kalbėjęs su „Suklegų“ sumanytoja, folkloro dainininke Veronika Povilioniene. Jos nuomone, modernesnis liaudies dainų pateikimas pritrauks daugiau klausytojų. Tačiau aš įsitikinęs, kad dar niekas neatsivertė į folklorą, išgirdęs kaip V. Povilionienė liaudies dainas atlieka su grupe ŽAS (juokiasi). Manau, problema ta, kad folkloras mūsų viešajame gyvenime ignoruojamas, jo neišgirsime nei per televiziją, radiją, net ir nacionalinio transliuotojo eteryje. Kol liaudies muzika bus nustumta į paribius, nereikėtų tikėtis, kad visuomenė ja labai domėsis.

Kita vertus, nenoriu per daug dejuoti, nes folkloras bet kokiu atveju išliks, jo taip lengvai neužgesinsi. Tai yra didžiulis, gilus ir stiprus mūsų tautos dvasinis ir kultūrinis paveldas. Tad, kaip ir upės tekėjimo, jo neužtvenksi. Folklorą palyginčiau su tyru šaltiniu, kuris yra nedidelis, tačiau visi iš jo semiasi geriamojo vandens.

Kas? Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“. Grupių „Vilko pupos“ ir „Vołosi“ koncertas.

Kur? Kauno kultūros centro Didžiojoje salėje.

Kada? Rugsėjo 28 d. 18 val.