Susitikimas naktiniame klube
Šį savaitgalį šalies knygynus pasiekusi knyga "Kriminalinė Agurkinių odisėja" paremta tikrais faktais, šimtais valandų pokalbių su žiauriausio narkokartelio dalyviais, jų mokytojais, vaikystę menančiais draugais, buvusiais asmens sargybiniais ar verslo partneriais ir įtakingiausiais šalies pareigūnais, kurie savo akimis negalėjo patikėti tokiais narkomafijos veiklos mastais, perkopusiais 1,499 mlrd. JAV dolerių.
Pirmą ir vienintelį kartą akis į akį su S.Velečka, jam būnant laisvėje, visiškai atsitiktinai susitikau 2012-ųjų šiltą gegužės vakarą anuomet Kauno centre veikusiame itin populiariame naktiniame klube "Macao".
Pamatęs mane Agurkas visiškai nesutriko ir draugiškai bendravo. Nors kiti gaujos nariai ir jų antrosios pusės kreivai bei pašaipiai nužvelgė mane ir jį: kaipgi jis sau leidžia bendrauti su "visokiais mentais ir žurnalistais" viešoje vietoje. Tačiau smagiai nusiteikęs S.Velečka persimetė keliomis frazėmis su manimi, o galiausiai pareiškė: "Įsivesk mano numerį į savo mobilųjį. Užsirašyk – Agurkas! Jei šį vakarą kabinėsis kokie nors chuliganai, iškart skambink."
Apsilankymas Lukiškėse
Vėliau, po plačiai nuskambėjusio Agurkinių gaujos lyderių arešto, S.Velečką sutikau Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Ir tai nutiko 2014-ųjų rudenį, kai po ilgai trukusių vidinių svarstymų ir diskusijų teisėsaugos kuluaruose aukšti to meto teisėsaugininkai vis dėlto suteikė leidimą susitikti su S.Velečka.
Kai S.Velečką aplankiau Lukiškėse, jis atrodė savimi pasitikintis, patenkintas ir pernelyg nesuko galvos dėl savo tolesnės ateities. Teismo procesas Klaipėdos apygardos teisme dar net nebuvo prasidėjęs.
Per vieną iš vizitų Lukiškių kalėjime ypač nustebino, kad prie viduje esančių grotuotų įėjimo vartų į šią įkalinimo įstaigą kabojo keletas kalinčių vyrų fotografijų su tam tikrais prierašais. Miniatiūrinė, asmens dokumentams skirta S.Velečkos nuotrauka kabojo pati pirmoji su užrašu "linkęs pabėgti". Kaip vėliau paaiškėjo, Lukiškėse buvo kilęs nemenkas aliarmas, kai kažkuris iš prižiūrėtojų tarp Agurko asmeninių daiktų aptiko pluoštą euro banknotų.
2015–2016 m. dar kelis kartus su juo susitikau tose pačiose Lukiškėse. Beje, šitų pasimatymų metu pastebėdavau, kaip keičiasi žmogaus psichologinė būklė gyvenant už grotų. Buvo pastebimos nuotaikų kaitos, apatija, o kai kada ir didelis energijos pliūpsnis bei ateities planų rezgimo manija. Per tuos susitikimus S.Velečka domėdavosi, kaip dabar žmonės gyvena Kaune, kokie procesai vyksta Kauno kriminaliniame pasaulyje. Jis atrodė labai liūdnas, kai pasirodžiau praėjus kelioms savaitėms po jo bičiulio Deimanto Bugavičiaus–Deimos nužudymo Šilainiuose. Beje, D.Bugavičius buvo vienintelis liudininkas iš gausaus būrio pažįstamų 2015-ųjų rugpjūtį Lukiškių kalėjime vykusioje S.Velečkos ir Marinos Bui santuokos ceremonijoje. Tai buvo antroji santuoka ir Sauliui, ir Marinai.
Po kelių mėnesių Deima buvo nužudytas "Mercedes-Benz" automobilyje, kuriuo kadaise naudojosi Agurkinius įskundęs ir paskui paslaptingai pradingęs Algimantas Ringaila, pravarde Čikis.
"Ar Deimos nužudymas galėjo būti savotiška žinutė Sauliui? Kol kas sunku pasakyti. Kiek atsimenu, R.Morkevičių tikrai esu matęs bendrose nuotraukose su Čikiu ir kitais grupuotės nariais", – knygoje svarsto vienas iš aktyviausiai su agurkiniais kovojusių Vilniaus kriminalistų Marekas Gulbinovičius.
Santykiai su bušido žvaigžde
Ir vėl Šilainiuose, tiktai 4 km nuo Deimos žūties vietos nutolusiame Baltų prospekte, 31-ojo daugiabučio namo kieme, 2016 m. gruodžio 21-osios vakarą buvo nušautas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bušido kovotojas Remigijus Morkevičius. Jo žudikai nesurasti iki šiol.
"Taip, R.Morkevičius palaikė draugiškus ryšius su agurkiniais, bet kad jie vykdė bendrą nusikalstamą veiklą – mažai tikėtina, – kalbėjo Kriminalinės policijos biuro senbuvis Artūras Garla. – Kiek žinoma, agurkiniai jį paimdavo slidinėti į kalnus. Kadaise vienoje bendroje Tailando bokso stovykloje R.Morkevičius buvo kartu su Čikiu. Tačiau R.Morkevičius ir Deima gyveno skirtinguose pasauliuose. Pirminė versija, dėl ko galėjo būti nužudytas Deima, tai ankstesni jo konfliktai dėl įtakos ir valdžios Pravieniškių pataisos namuose. Žvelgdamas į žudiko pasirinktą R.Morkevičiaus likvidavimo vietą, nesakyčiau, kad veikta itin profesionalaus asmens. Bet kuriuo atveju tai netektys, bet R.Morkevičius ir Deima nebuvo kažkokios išskirtinės nusikaltėlių pasaulio žvaigždės ir nepriklausė aukščiausio kalibro asmenims."
Šarvuotas BMW
Kadaise S.Velečką ir jo armiją esu pastebėjęs Vilniaus pramogų ir laisvalaikio centro "Forum Palace" prieigose. Čia kauniečiai nusikaltėliai mėgo rengti susitikimus su įvairiausio plauko vilniečiais, kai tik atvažiuodavo į sostinę. Pasipuošę krokodilų odos striukėmis ir rankose suspaudę įmantrių raštų rankines S.Velečka ir artimiausi jo vyrai iš pažiūros jautėsi gana kietai ir nė trupučio nekreipė dėmesio į bailiai juos stebinčius restorano klientus, atėjusius papietauti iš greta esančių verslo centrų. Šalia pramogų centro būdavo išrikiuoti bent du tamsios spalvos "Mercedes-Benz 500 S" automobiliai ir juos lydėjusių apsaugininkų kortežas – du įmantrios modifikacijos "Mercedes-Benz" arba "BMW X5" visureigiai.
Prieš patekdamas už grotų, keletą pastarųjų metų S.Velečka-Agurkas nuolat keliaudavo itin prabangiu ir šarvuotu "BMW 760" limuzinu. Toks išskirtinis automobilis buvo vienintelis Baltijos šalyse.
"Negalėčiau pasakyti, ar mūsų šalies Prezidentė važinėja tokiu limuzinu, bet Agurko šarvuotasis BMW buvo išties kosminis ir tokio antro Lietuvoje niekas neturėjo, – knygos puslapiuose pasakoja ne vienus metus Agurką saugojęs asmens sargybinis Rytis. – Ši legendinė mašina kritiniu gaisro atveju ne tik pati užsigesina, bet ir paduoda deguonies viduje sėdintiems keleiviams. Ji atlaiko visus puolimus ugnimi, didžiausius smūgius ir net pavojingiausių dujų atakas. Palyginti su Daškės šarvuočiu, šis BMW buvo tikras monstras."
Negalėčiau pasakyti, ar mūsų šalies Prezidentė važinėja tokiu limuzinu, bet Agurko šarvuotasis BMW buvo išties kosminis ir tokio antro Lietuvoje niekas neturėjo.
"Šį automobilį S.Velečka įsigijo prieš kelerius metus iki sulaikymo. Jis surado mašiną per Maskvoje gyvenantį pažįstamą Nabi. Automobilio pardavėjo nežinau, bet S.Velečka lyg tai pasakojo, kad pardavėjas – kažkoks pulkininkas iš Abchazijos ar Kazachstano. Draugams yra minėjęs, kad už šį automobilį sumokėjo ne mažiau kaip 80 tūkst. eurų", – taip garsiojo Agurko limuzino atsiradimo istoriją kriminalistams per vieną apklausų yra atskleidęs buvęs grupuotės narys A.Ringaila-Čikis. Jaunystėje jis gyveno tiktai per kelis kvartalus nuo Agurko vaikystės namų adreso – toje pačioje Kauno Partizanų gatvėje.
Kriminalistams suteikęs išties nemažai vertingos informacijos ir išleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į laisvę, 2014 metų birželį Čikis tiesiog pradingo be pėdsakų. Vienu iš Agurkinių gaujos lyderių laikytas vyras šiuo metu yra bene ieškomiausias lietuvis Europos nusikaltėlių sąraše, kurį paskelbė Europolas.
Kaune plačiai kalbama, kad, prieš pasitraukdamas iš gimtinės, Čikis apvažiavo visų savo draugų giminaičius, žmonas, sugyventines ir iš jų apgaulės būdu išviliojo apie 0,5 mln. eurų (kai kurių šaltinių teigimu, suma galėjo viršyti ir 1,5 ar net 2 mln. eurų).
Pasakiški uždarbiai
Apie iš tarptautinės narkotikų kontrabandos Agurkinių uždirbtus pinigus ir už juos įgytus turtus viešoje erdvėje sklandė pačios fantastiškiausios istorijos.
"Apie mastus liudija, kad kartelis veikė nuo 2003 m., per tą laiką jis pagamino 135 tonas pirmtako (BMK). Tai iš esmės yra beveik baigtas gaminti amfetaminas – po nedidelio perdirbimo jis tampa stipriai veikiančiu narkotiku. Iš tokio kiekio medžiagos galima pagaminti apie 100 tonų narkotinės medžiagos. Tai 0,5 mlrd. dozių", – 2013-ųjų lapkritį lankydamasis Policijos departamente Vilniuje, žurnalistams pareiškė tuomet veikusios Rusijos narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktorius Viktoras Ivanovas.
Jo teigimu, Lietuvos nusikaltėliai iš šio verslo galėjo uždirbti įspūdingą sumą – apie 1,5 mlrd. JAV dolerių. Tai yra apie 3,8 mlrd. tuomečių litų!
"Atliekant Agurkinių tyrimą buvo nustatyta Permėje veikusi gamykla, kuria naudojosi daugelis nusikalstamų grupuočių atstovų, – patikslino A.Garla. – Tuomet iš Rusijos atvykęs aukštas to meto teisėsaugos pareigūnas buvo paskaičiavęs tokius šioje gamykloje pagamintų kvaišalų kiekius ir iš jų uždirbtas sumas. Bet, mūsų žiniomis, už tokią sumą Agurkiniai negalėjo pervežti narkotikų."
"Kad tuo metu jie turėjo nemažai pinigų, bene geriausiai patvirtina faktai, kad pirko laikrodžius, vertinamus daugiau nei 20 tūkst. eurų. Žmonoms būdavo dovanojamos rankinės, kurių vertė siekė ir 16 tūkst. eurų. Bet tai nereiškia, kad jie turėjo sukaupę milijonus. Netgi sėdę už grotų jie sulaukia neblogos finansinės paramos iš draugų, svarbių Latvijos ir Rusijos nusikaltėlių sluoksniuose. Kalbėta, kad šie vienu metu reguliariai kai kurių kauniečių veikėjų artimiesiems kas mėnesį perduodavo po kelis ir daugiau tūkstančių dolerių ar eurų", – prisiminė kitas anuomet Agurkinius akylai stebėjęs buvęs kriminalistas Teisutis Vėbra.
Augo Partizanų gatvėje
Kai 2017-ųjų birželį eilinį kartą po daugybės anksčiau vykusių vizitų ir susitikimų apsilankiau Šiaulių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, į kurį Agurkas buvo perkeltas iš Lukiškių, jis mielai sutiko pasidalyti savo ankstyvojo gyvenimo periodo istorijomis.
S.Velečka pasakojo, kad jo tėvas Vytautas Velečka daugybę metų dirbo "Inkaro" gamykloje. "Jis buvo vyriausiasis operatorius. Kaip dabar prisimenu, būdamas mažas, pas tėvą atvažiuoju į darbą, o jis sėdi prie tokio didelio pulto stalo, kuriame žybsi vien tiktai įvairiausių spalvų lemputės, – pasakojo S.Velečka. – Jis reguliuodavo viską tame fabrike. Be to, kiek anksčiau jis vesdavo ir jaunimo šokių vakarus "Inkaro" gamyklos šokių salėje."
Agurko motina Jadvyga Velečkienė dirbo greta namų, Partizanų gatvėje veikusios "Paparčio" parduotuvės daržovių skyriuje. Pasiteiravus, kas jam prilipdė garsią, nuostabą ar šypseną keliančią pravardę, Saulius neslėpdamas atsakė, kad ji atsirado dar ankstyvoje vaikystėje.
"Niekada apie tai rimtai nesvarsčiau, bet man atrodo, kad ši pravardė atsirado dėl to, kad mano mama dirbo toje daržovių parduotuvėje, – sakė nuo mažumės Agurku pravardžiuojamas kaunietis. – Man buvo gal devyneri metai, kai kiti kiemo vaikai ėmė pravardžiuoti Agurku. Pamenu, tada dar labai pykdavau. Tiesiog vaikų išgalvota pravardė."
S.Velečka turi septyneriais metais vyresnį brolį Remigijų. Juos sieja tik mama. Jie niekada kartu negyveno po vienu stogu.
Ilgus metus apie Agurko brolį Remigijų Šablevičių viešoje erdvėje išvis nebuvo nieko girdėti, tačiau pernai kovą jo vardas itin ryškiai sušmėžavo, kai paaiškėjo, kad jis Kaune, bėgdamas nuo kriminalistų, vairavo "Mercedes Benz 550" . Galiausiai tik po veiksmo filmų scenas primenančių gaudynių R.Šablevičius buvo prispaustas ir antrankiais surakintas. Tada jo mersedese kriminalistai aptiko beveik kilogramą kokaino. Vėliau pareigūnai prie įkalčių pridėjo ir R.Šablevičiaus bute surastą kaukę, svarstykles bei plastikinius maišelius, kurie greičiausiai buvo skirti narkotikams fasuoti. Beje, šią savaitę Agurko brolis išgirdo Kauno apygardos teismo verdiktą – jam skirta dešimties metų nelaisvės bausmė
Motina bandė apsaugoti
S.Velečka mokėsi tuometėje Kauno 34-ojoje (dabar – Dainavos) vidurinėje mokykloje. Praeityje ją yra baigęs ne vienas gerai žinomas krepšininkas, tarp jų – ir skandalingai pagarsėjęs Gintaras Einikis.
"Aš tikrai gerai mokiausi. Bet, būdavo, nusivažiuodavau, nes buvau linkęs ne su visai gerais draugais susidėti. O paskui vėl gaudavau geresnius pažymius. Pamenu, klasėje būdavo eilės – penketukininkai, trejetukininkai ir dvejetukininkai. Pasitaikydavo, kad ir tarp penketukininkų esu sėdėjęs, – atsiminė Agurkas. – Besimokant gal septintoje klasėje, kažkaip nutiko, kad susimušėme su darbų ar fizinio parengimo mokytoju. Po šio įvykio pas mano tėvus ėjo ne tik mokytojai su direktoriumi, bet ir visa mano klasė. Bendraklasiai siekė mane palaikyti ir parodyti, kad aš nekaltas. Kita vertus, nieko ten rimto neįvyko, mes tiesiog apsistumdėme."
Nors Agurkas mokėsi neblogais pažymiais ir buvo imlus mokslams, jis vis dėlto nusprendė nuo devintos klasės mokytis kitur. "Nors visi mokytojai primygtinai prašė, kad pasilikčiau, bet po aštuonių klasių kažkodėl sumąsčiau išeiti iš mokyklos, – šiandien prisimena S.Velečka. – Aišku, kvailai pasielgiau, bet jau prasidėjo tie laikai, kai mergos mums, bernams, rūpėjo, norėjau užkalti vieną kitą rublį, todėl išėjau į mūrininkų profkę (tiksliau, profesinę technikos mokyklą Nr. 36)."
Bet tenai Saulius irgi pernelyg ilgai neužsibuvo. "Šioje mokykloje irgi apsistumdžiau su meistru ir paskui jie mane išmetė, – šypsodamasis pareiškė S.Velečka. – Bet vėliau baigiau vakarinę mokyklą. Galiausiai – ir Klaipėdos universitetą. Važinėjau į paskaitas, vykdavo tęstinės studijos. Iš viso ketverius metus atpyliau. Studijavau andragogiką arba, kitaip tariant, suaugusiųjų mokymo metodiką. Dabar jau rimtai galvoju apie andragogikos magistro studijų užbaigimą čia, Šiauliuose, arba vėliau lageryje."
Paklaustas, kas paskatino pasirinkti gatvės gyvenimą, S.Velečka nesileido į gilesnes filofosijas, pasakydamas daugeliui jau neblogai žinomą frazę: "Kaip sakoma, pasakyk, kas tavo draugai, ir pasakysiu, kas tu. Jaunystėje pasitaikydavo pačių įvairiausių žmonių tarp mano draugų. Kartais susimąstau, kad jei būčiau susidėjęs su moksliukais, būčiau nuėjęs kitu keliu. Kas žino, gal net būčiau tapęs Seimo pirmininku ar kitu valdininku." (Šypsosi).
Mokykloje praleistus metus S.Velečka prisiminė kaip labiausiai pašėlusius savo nerūpestingos paauglystės metais. Kaunietis įsiveldavo į pačius įvairiausius nuotykius. "Neslėpsiu, pasitaikydavo, kad praleidi pamokas, kažkur išvažiuoji. Kai man buvo septyniolika, aš išvažiuodavau su draugais į Palangą, Nidą ar Pervalką. Ir tose kelionėse sulaukdavau iš paskos atskubančios motinos. Ji tikrai išvargo su manimi tais nerūpestingais ir kvailiojimams skirtais jaunystės metais", – prisiminė senus laikus Agurkas.
Ne kartą motina paskui S. Velečką skubėdavo net tada, kai jis dėl nenoro nusileisti ar kažkam pataikauti tiesiog įsiveldavo į muštynes. "Kaip dabar atsimenu, su kažkuo kieme susimušu, ir milicija išsiveža iš namų. Buvo ne vienas atvejis, kai manęs dar nespėdavo pristatyti į komisariatą, o vos tik pravėręs duris jau matydavau, kaip motina sėdi milicijoje", – seną praeitį prisiminė S.Velečka.
Buvo ne vienas atvejis, kai manęs dar nespėdavo pristatyti į komisariatą, o vos tik pravėręs duris jau matydavau, kaip motina sėdi milicijoje.
Išgirdo nuosprendį
2017 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos apygardos teisme S.Velečkai-Agurkui teismas dėl inkriminuotų Agurkinių gaujos nusikaltimų skyrė 14,6 metų laisvės atėmimo bausmę. Beje, čia įskaitytas ir sulaikymo laikas nuo 2013-ųjų sausio.
Klaipėdos teismas S.Velečką pripažino kaltu dėl 2005–2013 m. veikusio ginkluoto Agurkinių nusikalstamo susivienijimo organizavimo ir vadovavimo jam. Agurko gaujos įvykdyti nusikaltimai susiję su disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, jų platinimu ir gabenimu per sieną, taip pat disponavimu psichotropinių medžiagų pirmtaku (BMK), šios medžiagos gabenimu. Veika buvo iš anksto kruopščiai suplanuota.
S.Velečka-Agurkas atsikratė sunkiausio kaltinimo – nesurinkus svarių įrodymų buvo išteisintas dėl kauniečio Vidmanto Sadausko nužudymo.
Teismo sprendimu, Agurkinių grupuotės vyrams priklausantis turtas buvo įgytas darant nusikaltimus, tad turi būti konfiskuojami pinigai iš jau areštuotų sąskaitų, taip pat automobiliai, žemės sklypai.
Išgarsino knyga apie Daktarus
Žurnalistas ir rašytojas D.Dargis išgarsėjo savo 2010 m. kriminalinės dokumentikos knyga "Tikroji Daktarų istorija", kuri buvo parduota 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Vėliau į perkamiausiųjų dešimtukus jis pateko su tokiais kūriniais kaip "Kruvinasis mafijos maršrutas" (2011 m.), "Vilniaus bomberio išpažintis" (2013 m.), "Mafijos kronikos" (2014 m.), "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" (2015 m.), "Juodosios mafijos našlės" (2016 m.).
Naujausios D.Dargio knygos "Kriminalinė Agurkinių odisėja" oficialus pristatymas vyks vasario 22 d. 19 val. Kauno "Akropolio" "Pegase".
Naujausi komentarai