Diktuoja kūrybos planus

Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) įsteigti „Aukso vainiko“ apdovanojimai – svarbiausias šalies tautodailininkų įvertinimas. Renginys sumanytas siekiant palaikyti tradicinių liaudies dailės šakų gyvybingumą, skatina domėtis liaudies amatais, gaivinti užmirštas technikas ir technologijas, pritaikyti jas šiandienos poreikiams.

Kaip pastebi „Aukso vainiko“ iniciatoriai, per kone du dešimtmečius liaudies meno paroda įgavo pagreitį, daug kas vyksta lyg ir savaime – dar nesibaigus vienam konkursui, meistrai jau ruošiasi kitam.

Kasmečiu trijų pakopų (rajoninės, apskričių ir respublikinės) parodų ciklu siekiama atskleisti ir pagerbti talentingiausius meistrus, kurie, remdamiesi tradicijomis, sukūrė iškilių liaudies dailės kūrinių.

Kiekvienas, kurio galvą puošia aukso vainikas, įsipareigoja nenuklysti nuo šaknų, tęsti vietines liaudies meno ir amatų tradicijas, puoselėti meistriškumą, būti pavyzdžiu kitiems kūrėjams, siekiantiems prisidėti prie lietuvių liaudies dailės gyvybingumo.

Konkursas – paskata palaikyti liaudies meno tradicijas, ugdant naują kūrėjų kartą užtikrinti jų tęstinumą. Žvelgiant į finalinės parodos katalogą, kuriame pristatytų menininkų dauguma – vyresnės kartos atstovai, o 30-ies neturinčių kūrėjų – vos viena, kol kas akivaizdu, kad šia prasme projektas dar turi erdvės augti. Šia prasme itin svarbus ir jaunuosius liaudies menininkus suburiantis konkursas „Sidabro vainikėlis“.

2021-ųjų tendencijos

Regioninės konkurso parodos 2021-aisiais pasižymėjo liaudies meno sričių įvairove, kurią siekta perteikti ir finalinėje parodoje. Utenos regionas komisiją nustebino originaliu ir įdomiu pasirinkimu konkurso dirbinius integruoti į nuolatinę muziejaus ekspoziciją.

„Tautodailė neatitrūkusi nuo tradicijos ir šalia muziejinių eksponatų dera lyg čia buvusi, nes meistrai stengiasi išlaikyti savo kraštui būdingas tradicijas“, – šiųmečio konkurso kataloge rašo LNKC Etninės kultūros skyriaus tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė.

Už eksponavimą komisija pagyrų negailėjo ir Alytaus bei Telšių apskričių regioninių parodų rengėjams. Marijampolėje vyravo suvalkietiškais, Telšiuose – žemaitiškais raštais marginti audiniai. Pamario kraštas rodė savitumą išlaikiusius delmonus, nors ir neiškopusius į nacionalinę parodą, taip pat niekur kitur Lietuvoje nesutinkamas vėtrunges.

Molėtų krašto muziejuje eksponuojamoje nacionalinėje parodoje didesnės medžio skulptūros ir kalviškų saulučių kolekcijos, tačiau apstu ir kitų dirbinių. Įdomu tai, kad šiemet pristatomos pirštinės per visus septyniolika metų tik antrą kartą puikuojasi nacionalinėje parodoje, taip pat – molinės švilpynės.

Žvelgiant į nacionalinę parodą matyti, kad Lietuvoje stipriausia tebelieka medžio apdirbimo tradicija.

Ypatinga medžio trauka

Organizatorius džiugina nauji meistrai, pirmą kartą dalyvaujantys regioninėse parodose ir jau iškopę į finalą. Tai esą rodo atsakingą požiūrį į konkursą ir aukštą pasirengimo lygį.

Žvelgiant į nacionalinę parodą matyti, kad Lietuvoje stipriausia tebelieka medžio apdirbimo tradicija. Tiek finalinėje, tiek regioninėse parodose gausu skulptūros, taip pat taikomojo medžio dirbinių – rankšluostinių, indų, žaislų.

Konkursui įtakos turi įrašymas į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą ir Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. 2017 m. į konkursą įtraukus kryždirbystę, šios šakos meistrai ėmė aktyviai dalyvauti parodose. Vis dėlto, kaip pastebi A.Valiukevičienė, pastaruoju metu jų sumažėjo. Kai kuriuose regionuose kryždirbiai nė neturi su kuo varžytis dėl konkursinių vietų.

„Šiaudiniai sodai bene kiekviename regione sulaukia ilgų komisijos diskusijų, nes iš gausių kolekcijų sudėtinga išrinkti geriausius. Šiais metais sodai nepateko į finalinę parodą, tačiau daug jų rišėjų apdovanota antros ir trečios vietos diplomais“, – rašo A.Valiukevičienė.

Šiemetėje parodoje Kauno apskričiai atstovauja daugkartinis konkurso laureatas, išskirtinių kryždirbystės kūrinių autorius Adolfas Teresius, įspūdingai išraižytas rankšluostines pristato Edmundas Akulauskas. Kalvio Ričardo Grekavičiaus geležinės saulutės – iš tradicijų ir ypatingos meistrystės atsiradę linijų lengvumu grafikos piešiniui nenusileidžiantys kaltos geležies kūriniai.

Kauno regioniniame ture antrą vietą užėmė tapytoja Elvyra Butkienė, juostas konkurse pristačiusi Jolanta Levinskienė, kryždirbys Tomas Stambrauskas. Trečia vieta skirta tapytojoms Rasai Triukienei, Reginai Juodžbalienei, keramikui Sauliui Bobinui ir skaras pristačiusiai Ritai Budrevičienei.