Nuo kruvinos Lietuvos pokario istorijos iki šiandieninių socialinių problemų, muzikinių filmų ir lengvų komedijų. Toks Antrojo tarptautinio Kauno kino festivalio tematinis kaleidoskopas. Gero kino traukinys, savaitę stovėjęs Kaune ir siūlęs pažintis su neholivudinio kino grandų ir dar neatrastų režisierių kūryba, vakar vakare išvyko į Vilnių. 45 filmus šešiose programose siūlęs festivalis vienose kino salėse paliko abejingą svetimoms problemoms publiką, kitur – pasipiktinusią matytais vaizdais.

Piktinosi filmo herojais

Didžiausios publikos reakcijos sulaukė dokumentinė juosta "Smogikai". Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohmanas savo filme gilinasi į skaudų mūsų šalies pokario laikotarpį. Filmo herojai – sovietinių slaptųjų specialiųjų grupių agentai-smogikai.

Tai daugiausia buvę partizanai, užverbuoti sovietų saugumo ir išdavę buvusius bendražygius. Dabar jau žilagalviai ir kartais keliantys užuojautą, buvę agentai aiškina slaptųjų grupių darbo metodus, vykdytas operacijas ir prisimena, kaip patys perėjo iš vienos barikadų pusės į kitą. Po filmo premjeros Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje kilo diskusijų audra.

Žmonės piktinosi, kad kai kurie agentai partizanus vis dar vadina banditais, kad vienas agentų savo "žygdarbius" prisimena su šypsena. "Kokį įspūdį apie Lietuvą susidarys užsieniečiai, kai filme rodomi tik šie perėjūnai? Kad Lietuva – išdavikų kraštas. Iš filmo neaišku, kad išdavikų tarp partizanų buvo labai mažai, daugelis į sovietų rankas gyvi nepasidavė", – pastebėjo garbaus amžiaus žiūrovė. J.Ohmanas žadėjo atkreipti dėmesį į išsakytas pastabas, kai tęs pokario temą.

"Apie pokarį ir išdavystes reikia kalbėti – tai skaudi mūsų istorijos dalis. Tačiau reikia ir įvertinti: matėme žemiausio lygio tautos atplaišas", – po filmo peržiūros pastebėjo Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas.

"Aš nenoriu vertinti, kas geras ir kas blogas. Aš tiesiog noriu parodyti, kaip buvo. Norėjau atskleisti sovietų naudotus metodus, kaip jie kankinimais ar apgaulės būdu išgaudavo informaciją apie partizanus, kaip infiltruodavo saviškius į partizanų gretas", – kalbėjo režisierius.

Tai, kad buvę slaptųjų grupių agentai, kurių ne vienam už nusikaltimus yra iškelta byla, išsikalbėjo – nors ir bandydami sušvelninti savo "nuopelnus", filmo režisierius vertina kaip nusidėjėlių norą išsikalbėti. "Kaip buvęs pastorius, galiu pasakyti, kad išsikalbėjus kaltės našta palengvėja", – pripažino J.Ohmanas ir pastebėjo, kad išdavystės tema aktuali visais laikais.

Tolimos ir artimos problemos

Kita festivalio neholivudinė produkcija žiūrovus sujaudino mažiau. Nors, demonstruojant dokumentinę airio Perrio Ogdeno dramą "Keliautoja", kurioje per dešimtmetę mergaitę pateikiama skurdžios klajoklių genties, neraštingų visuomenės pakraščio gyventojų šiuolaikinėje Airijoje, istorija, "Forum Cinemas" kino salė buvo apypilnė, tačiau mažai kam rūpėjo į Lietuvą specialiai atvykusio režisieriaus paaiškinimai ir atsakymai į negausius publikos klausimus.

Tuo tarpu Airijoje filmas sukėlė diskusijų bangą ir P.Ogdenas tikisi, kad filmas padės spręsti klajoklių – airiško romų atitikmens – integracijos problemas. "Antra vertus, visuomenėje galioja dvigubi standartai. Airiai mieliau padeda skurstantiems Afrikos gyventojams nei čia pat gyvenantiems klajokliams", – pripažino režisierius. "Keliautoja" – vienas iš atskira programa pristatyto Lietuvoje mažai žinomo naujojo Airijos kino.

Bene didžiausio žiūrovų antplūdžio sulaukė patogiu laiku – savaitgalį – demonstruota pripažintų Belgijos režisierių brolių Jeano-Pierre ir Luco Dardenne'ų juosta "Lornos tylėjimas". Filme paaiškėja, kad kai kuriuos žmogiškus jausmus paminantys įsitvirtinimo svetimame krašte siekiantys imigrantai vis dėlto ryžtasi ne viskam. Tačiau emocijos būdingos moteriai, vyrai ir nusikaltimo akivaizdoje išlieka šaltakraujiški.

Gera muzika ir maestro

Geros muzikos kine mylėtojams ir visiems, kuriems rūpi užkulisinis dainininkų blizgesys ir juodas darbas, nekasdienių susitikimų siūlė programa "Muzika, keičianti pasaulį". Filmas "Bananaz" atskleidė tikruosius virtualios grupės "Gorillaz" narių veidus, o Martino Scorsese "Šviesk" tiesiog įmetė į "Rolling Stones" koncertą, kuriame neblėstančią legendinės roko grupės narių charizmą galėjai stebėti iš labai labai arti.

Su muzika susijusi ir kita festivalio programa. Nemažai kino filmų, kuriuose matome Vytautą Kernagį arba girdime jo dainas, jo balsu kalbančius kitus herojus, rodyta "Šimto pavasarių" programoje, skirtoje maestro atminimui. Deja, vakarui, kuris turėjo tapti šios programos akcentu, festivalio organizatoriai parinko ne pačius reprezentatyviausius filmus – juostoje apie Steponą Darių ir Stasį Girėną "Lituanikos sparnai" skambėjo dvi V.Kernagio atliekamos dainos, o 1977 m. filme apie dainų šventę "Sveika, jaunyste", persmelktame tarybinės tautų draugystės dvasia ir simbolika, jis tik kur ne kur šmėkštelėjai kaip Palangos Juzės personažas. Žadėtoji kino kritikės Izoldos Keidošiūtės vieša paskaita tapo trumpučiu Vytauto kinematografinių darbų perbėgimu, o į filmų peržiūrą atvykę legendinio lietuvių atlikėjo artimieji taip ir nebuvo pristatyti negausiai publikai.

Meilė – mistiškai ir linksmai

Jaukiai nuteikė festivalį pradėjusi juosta – jauno serbų režisieriaus Stefano Arsenjevičiaus komiška drama "Meilė ir kiti nusikaltimai", filmuota aptriušusioje ir puikiai atpažįstamoje miesto daugiabučių kvartalo aplinkoje. "Džiaugiuosi, kad žiūrovai mano juostoje įžvelgė ne tik meilės istoriją, bet ir mistiškąjį, būties sluoksnius", – po filmo premjeros Lietuvoje atvirai kalbėjo S.Arsenjevičius, filme perbėgęs vieną dieną moters, kuri rengiasi emigruoti su vogtais pinigais ir iš paskutiniųjų siekia atsispirti beužsimezgantiems šiltiems jausmams.

Kalbant ne apie dokumentinio žanro filmus, vis dėlto ryškiausia festivalio premjera – Woody Alleno "Viki, Kristina, Barselona". Pastarajame mieste filmuota juosta persmelkta dekoratyviosios Antonio Gaudi architektūros detalių ir subtiliu V.Aleno humoru, traukiant per dantį tautietes – savo identiteto ieškančias amerikietes turistes autentiškoje ir daugiaprasmiškai karštoje Ispanijoje.