„Dabar nebėra tokio poreikio kovoti už moterų teises kaip anksčiau“, – įsitikinusi režisierė iš Suomijos Saara Cantell.

Itin moterišką filmą į Kauną atvežusi kino menininkė paneigia feministės suomės įvaizdį. Elegantiška moteris ilga kasa, pakviesta fotografuotis, žvilgtelėja į veidrodėlį ir pasidažo. Savo gyvenimu ji taip pat nedeklaruoja laisvės ir nepriklausomybės. Kūrybines valandas derina su šeima – vyru ir trimis sūnumis.

Kaune rodyto, Vilniuje spalio 13 d. demonstruojamo jos filmo „Širdies dūžiai“ herojės – septynios moterys. Vaizduodama jausmingas herojes, S.Cantell nepamiršta universalesnių temų: abejingumo artimiesiems, vaikų nepriežiūros, imigrantų ir netoleruotino elgesio su jais.

„Ačiū, kad atvežėte šį filmą į Kauną. Labai seniai mačiau ką nors panašiai paveikaus“, – po filmo peržiūros režisierei dėkojo aktorė Olita Dautartaitė. Taip asmeniškai aktorė įvertino filmą, Tarptautiniame kino festivalyje „Festroia“ Portugalijoje įvertintą specialiuoju žiuri prizu.

– Kodėl sukūrėte filmą apie moteris?

– Visi to klausia. Bet juk filme yra ir veikėjų vyrų. Tiesa, tai – antro plano vaidmenys. Kai pagrindiniai veikėjai filme yra vyrai – o tokių filmų nemažai – niekas neklausia kodėl. Tiesiog galvojama, kad tai yra filmas apie žmones. Aš pati – moteris, todėl man įdomios istorijos apie moteris. Šis filmas kelia klausimą, kokius sprendimus mes priimame gyvenimiškose situacijose. Tai bendra tiek vyrams, tiek moterims.

– Ar tai – ne lyčių problema, kad žmonės klausia, kodėl statomi filmai apie moteris?

– Taip, tai rodo, kad mes dar nesame iš tiesų lygūs. Bet tai po truputį keičiasi. Atsiranda vis daugiau moterų režisierių, ir tai leidžia tikėtis, kad kine bus papasakota daugiau istorijų apie moteris. Tiesa, ir vyrai režisieriai kartais sukuria apie jas įspūdingų filmų. Pavyzdžiui, švedų režisierius Ingmaras Bergmanas savo filmuose nuolat rodydavo moteris – stiprias herojes.

– Galbūt moterys, kaip literatūros ir kino objektas, yra įdomesnės nei vyrai?

– Gali būti – jos jautresnės, atrodo labiau pažeidžiamos. Mano filmas – apie pasirinkimus, kuriuos daryti moterims paprastai nėra lengva. O tai – įdomu tiek literatūroje, tiek kine.

– Esate ir scenarijaus autorė. Užsiminėte, kad filme rodomų istorijų pagrindą skolinotės iš savo aplinkos.

– Dvi filmo personažės – imigrantės. Turiu draugų imigrantų iš Afrikos. Matau, kaip jie, nors ir įgiję aukštąjį išsilavinimą Suomijoje, sunkiai gauna darbo. Tai problema.

– Lietuviai suomes moteris suvokia kaip feministes. Tačiau jūs tiek savo asmeniu, tiek filmu paneigiate šį stereotipą. Ar suomės iš tiesų feministės?

– Kai kurios – taip. Jaučiuosi dėkinga, kad už mane vyresnės kartos moterys kovojo dėl teisės dirbti, dėl to, kad būtų įsteigti valstybės apmokami vaikų darželiai, mokyklos. Jaunesnės kartos moterys tai priima kaip natūralų dalyką. Be to, ir vyrai dabar dažnai normaliai dalyvauja šeimos gyvenime – dalijasi vaikų auginimo rūpesčiais, sukasi virtuvėje. Taigi dabar jau nebėra tokio poreikio kovoti už moterų teises kaip anksčiau. Bet ir dabar Suomijoje, dirbdami tą patį darbą, vyrai dažnai uždirba daugiau nei moterys.

– Jei ne kova už moterų teises, kokios temos dabar yra karščiausiai aptarinėjamos Suomijos visuomenėje, atspindimos kine?

– Manau, jos panašios kaip visoje Europoje: imigracija, netoleruotinas, kartais – ekstremalus elgesys, nukreiptas prieš imigrantus, ir panašios problemos. Imigracijos istorija Suomijoje nėra ilga – pirmieji pabėgėliai iš Somalio pas mus apsigyveno gal prieš 20 metų. Dėl šios priežasties žmonės su imigrantais kartais elgiasi tiesiog kvailai.

Yra viena tema, kuri kine nėra pakankamai atspindėta, bet turėtų būti: Suomijos visuomenėje atsiranda vis daugiau nelygybės. Skirtumai tarp skirtingų visuomenės sluoksnių darosi vis ryškesni: turtingieji tampa dar turtingesni, o skurstantieji dar labiau skursta. Tai liūdna – mes prarandame tam tikrą socialinę lygybę, kuri Skandinavijos šalyse visada buvo taip akcentuojama.

– Galbūt tai – tema jūsų naujam filmui?

– Ši tema dėkingesnė dokumentinio kino kūrėjams. Nors gali būti, kad vėliau ir pati imsiuosi šios temos. Dabar planuoju kurti filmą apie šeimos istoriją, kurios gyvenime atsispindėtų 1940, 1970 m. ir dabartis. Tai būtų pasakojimas apie skirtingas kartas.

– Esate sukūrusi ir keletą TV serialų vaikams. Kuo specifinis darbas su vaikais, vaikams?

– Man patinka dirbti su vaikais. Dažnai sakoma, kad dirbti su vaidinančiais vaikais sudėtinga. Nesutinku – tiesiog per atrankas reikia pasirinkti vaikus, kurie tinka tam tikriems vaidmenims atlikti.

– Esate trijų sūnų mama. Tikriausiai jau vien bendraudama su savo atžalomis galite suprasti, kokios temos domina šiuolaikinius vaikus?

– Ne viską galiu patikrinti pagal savo vaikus, nes jie – jau dideli: 15, 12 ir 8 metų. Tačiau pastebiu, kad šiuolaikinių vaikų sąmonę vis labiau užvaldo Holivudo standartai: jie nori veiksmo, įtampą keliančių žaidimų. Ir tai yra viena priežasčių, kodėl aš ėmiausi režisuoti TV serialą vaikams. Norėjau sukurti istoriją be įtempto veiksmo ir ne tokią, kurioje visi herojai būtų aiškiai suskirstyti į teigiamus ir neigiamus. Juk žmonės realiame gyvenime taip pat nėra vien teigiami ir neigiami – jie yra visokie. Vaikai turi suprasti, kas yra gera ir kas yra bloga, bet ne skirstydami žmones į gerus ir blogus. Tai ne taip paprasta.

– Kaip jūs Suomijoje kontroliuojate tai, ką vaikai mato per televiziją, randa internete?

– Aš stengiuosi žiūrėti televizorių su savo vaikais – kad galėtume pasikalbėti apie tai, ką jie mato. Seku, kad vaikai nežiūrėtų ne jų amžiaus kategorijai skirtų filmų ir kitos TV produkcijos. Tiesa, nelengva sukontroliuoti to, ką jie randa internete.

– Jūsų akimis, Suomijos kinas yra labiau unikalus ar jam būdingi Europos kino bruožai?

– Sunku pasakyti, koks yra šių dienų Suomijos kinas – turime daug režisierių, jie kuria skirtingai. Kuriamos ir trumpo, ir pilno metro juostos, veiksmo filmai. Manau, mums nėra ko varžytis su Holivudo filmais. Pirmiausia, mes neturime tiek pinigų. Antra, esame maža šalis. Daug svarbiau yra pasakoti savas originalias istorijas, nei siekti nukopijuoti kažką iš šalies.

– Ko reikia geram filmui sukurti?

– Laimei, geram filmui sukurti nereikia daug pinigų. Gera istorija, ja tikintys aktoriai ir geras operatorius režisieriui yra svarbiausia.

– Kaip manote, kodėl šiais laikais, kai turbūt visi turi televizorius, daugelis – namų kino sistemas, žmonės vis dar eina į kiną?

– Kai kuriuos filmus tiesiog geriau žiūrėti didžiajame ekrane. Be to, kinas – kolektyvinis reiškinys. Žmonėms malonu dalytis išgyventomis emocijomis, įspūdžiais. Tai, kad salėje esi su kitais žmonėmis, yra kino magijos dalis. Kinas yra kolektyviniai sapnai, svajonės, kuriomis mes dalijamės atmerktomis akimis.

S.Cantell juosta "Širdies dūžiai" bus rodoma festivalio programoje Vilniuje spalio 13 d. 19:15 val., kino teatre "Skalvija".