"Baigiau bakalaurą ir magistrą archyvinio kino srityje. Kinas patiko nuo vaikystės, planavau stoti į kino studijas, vasaromis dirbdavau prie kino projektų Lietuvos kino industrijoje, bet man tas nepatiko. Tačiau aš supratau, kad vis tiek kinas traukia, bet ne jo gamyba, ne industrija. Mano kino studijų bakalauro darbas buvo susietas su režisieriaus Peterio Delpeuto kinu. Jis sukūrė "rastos medžiagos" (found footage) filmų, aš pasirinkau jį bakalauro darbui ir jį rašydamas sužinojau labai daug apie kino archyvistiką bei labai tuo susidomėjau. Bakalaurą baigiau Reikjavike, o magistrą Amsterdame", – "Santakai" pasakojo A.Gilaitis.
– Prie kokių filmų prisiliečiate kaip archyvaras?
– Koncentruojuosi į konservaciją ir gendančių juostų saugojimą. Gavęs juostą ieškau joje pavojaus, tai gali būti bet kokio žanro filmas, tuo metu aš į juos žiūriu kaip į medžiagą, objektą, artefaktą, kurį noriu išsaugoti kiek įmanoma ilgiau. Įvertindamas parašau, kokį laikotarpį jai duodu, archyvams patariu, ką daryti su juosta, pavyzdžiui, pagal jos būklę rinktis, ar skenuoti, ar mesti, kad neužkrėstų kitų juostų. Visų juostų gedimo procesai yra užkrečiami. Jei procesai pažengę, o tai svarbi juosta, tenka skubiai spręsti, ką su ja daryti, arba naikinti.
– Ar dažnai tenka pasirašyti tokį nuosprendį?
– Esu sunaikinęs ne vieną, dešimtis kilometrų juostų. Dažnai gaunu tokių, kurių dekompozicija labai smarkiai pažengusi, jų būklė matoma net neišvyniojus, tada arba naikiname, arba...
Su kiekvienu žiūrėjimu artėji prie šitos konkrečios juostos gyvenimo galo. Tai tarsi gyvas procesas.
– Arba atiduodame Bilui Morrisonui? (režisierius Billui Morrisonas naudoja dekompozicijos paveiktas archyvines kino juostas, jo filmą "Dosonas: sustingęs laikas" Kaune rodė "Pirmoji banga").
– Galima sakyti, taip. Nors B.Morrisonas dirba su B kategorijos dekompozicija, kuri dar nėra tokia stipri, pažeisti kadrai, bet juosta dar išvyniojama. Pavyzdžiui, "Dosono" atveju, juostos paveiktos vandens, rastos sename baseine, bet po vandeniu dar gana gera konservacija.
– Nuolatos lankotės įvairiuose archyvinio kino festivaliuose, ne tik "Il Cinema Ritrovato" Bolonijoje, bet ir kituose, mažiau žinomuose. Kiek tiesiogiai paveikia "Pirmosios bangos" programos sudarymą lankymasis tokiuose renginiuose?
– Šiais metais buvau Bolonijoje, tai yra centrinė vieta, kur susitinki daugiausia žmonių iš tos sferos, šiemet jau derėjausi dėl kitų metų programos. Tokiuose kino festivaliuose pasisemiu idėjų, visada medžioju tuos filmus, archyvinio kino festivalių mados ten aiškiai diktuojamos. Jei tais metais atsiranda kokia nauja restauracija, ar kažkas svarbaus įvyko, pavyzdžiui, šimtmetis ar dar kažkas, ten pamatai, ką paskutiniu metu padarė archyvai ar laboratorijos. Bet yra filmų, kuriuos jau ne pirmus metus planuojame parodyti, tačiau negalime dėl kokių techninių ar distribucinių kliūčių, tarkim, dėl A.Genina filmo "Vidurnakčio meilužiai" derėjausi dvejus metus. Archyvinių filmų paieška skirtinga nuo šiuolaikinių, kitokia distribucija.
– Tad ne tik archyvaro, bet ir rodytojo darbas kartais primena detektyvo?
– Taip, ir rodytojo, bet tai tarsi misija: kaip ją matai, taip ir darai. Nežinau, kiek tai pasiteisina, bet kai ateina nors šiek tiek žmonių pažiūrėti tokio kino – misija įvykdyta.
– Šiemetinė naujovė – muzikantai gros duetais?
– Iš patirties žinau, kad nebyliajam kinui akompanuoja ne vien pianinas. Ir nors keliems muzikantams yra sunkiau pasiruošti nei vienam, bet grojant yra lengviau būti komandoje, grupėje. Šiemet sudarinėjant programas neramino filmų trukmė, pavyzdžiui, Kaune uždarymo filmo "Nusikaltėlis ir jo žmona" trukmė beveik dvi valandos, tokį laiką išgroti vienam yra daug sunkiau negu dviese. Žinau užsienio taperius ir suprantu, kad tokiu atveju kokybė geresnė, kai groja dviese.
– Kaip atrandate, atrenkate taperius (muzikantus) šiam festivaliui?
– Ieškoti muzikantų ir juos atrinkti yra ilgas procesas, labai norėčiau, kad jie išsiugdytų norą tapti profesionalais toje srityje, nes pas mus, Rytų Europoje, tai yra labai retas dalykas. Orientuojuosi į džiazo improvizacijos pianistus, pasiruošimas užtrunka, neabejoju, kad paveikia pirminis garso takelis, ankstesnės aranžuotės, bet kiekvienu atveju daug improvizuojama. Ypač jei tai duetas – negali vienas muzikantas visiškai užimti visos erdvės ir nepalikti vietos kitam. Pavyzdžiui, 1918 m. Victoro Sjöströmo filmo restauracija niekada nebuvo išleista jokiu formatu, vadinasi, niekur negali pažiūrėti, kaip šitą filmą reikia akompanuoti, turi pradėti visiškai nuo nulio.
– Gal ir ateityje matysime, girdėsime kažką naujo, pavyzdžiui, elektroninės muzikos akompanimentą nebyliam kinui? Koks tavo požiūris į netradicinį įgarsinimą?
– Ne visiems filmams tinka klasikinis akompanimentas ir ne visiems – modernus. Bet per daug metų, kiek mačiau, supratau, kad taperis – geriausias variantas. Tai visai kitas pasaulis ir tai istoriniu atžvilgiu autentiškiau. Išlaikant archyvinio kino ir archyvinio kino festivalio standartus reikėtų krypti orkestro, o ne "Metallicos" link. Lietuvoje taperių kažkada buvo labai daug, tai buvo paplitusi profesija, o atsiradus garsiniam kinui jie greitai neteko darbų, išėjo į gatves.
– Ar kiekvienas "plika akimi" gali pajausti skirtumus tarp juostinės ir skaitmeninės kino projekcijos?
– Galbūt ne kiekvienas iš karto, bet net ir neįgudęs žiūrovas vis tiek pastebėtų gylio skirtumą, taip pat skiriasi pats projekcijos principas. Visai kitoks yra šviesos paleidimas per matricą ir per juostą. Bet jeigu kalbėtume apie tam tikrus juostos projekcijos standartus, žiūrovas turėtų būti nors kažkiek susipažinęs su pačiu faktu, kas yra juostos projekcija, koks yra juostos gyvenimo laikotarpis, kaip ji keičiasi, kaip mes turėtume vertinti kiekvieną projekciją kaip atskirą dalyką, ir kad su kiekvienu žiūrėjimu artėji prie šitos konkrečios juostos gyvenimo galo. Tai tarsi gyvas procesas, nors ir skaitmeninis yra "mirštantis", bet jis miršta per kopijavimą, o ne per projekciją.
Eidamas į dailės galeriją, žinai, kiek jėgų ir priežiūros reikia paveikslui restauruoti, kad jis bent iš dalies liktų toks, koks buvo. Kadangi kino menas yra jaunas, nespėjo pagauti kitų meno šakų artefaktų paveldo standartų. Bet kino juostos originalas visada yra daug geriau už jos kopiją, o kad žiūrovas tai įvertintų, reikia įdėti nemažai darbo.
– Galima sakyti, kad jūsų festivalis turi tokią misiją – skatinti kultūrą, domėjimąsi, sąmoningumą?
– Taip, mes norime parodyti, kad ankstyvasis kinas nėra nuobodus, kad tai nėra stereotipiškai neįdomu, jis tinka bet kokiai publikai. Visuomet yra filmas, kuris paveiks, lygiai kaip dabar iš dešimt 2018 m. filmų vienas paveikia žiūrovą, taip ir iš 1920 m. kurtų dešimt filmų kuri nors padarys įtaką – statistika bus ta pati. Temos tos pačios, žmonės nesikeičia ir kinas yra nesenstantis.
Naujausi komentarai