Neseniai pristatyta Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus išleista Kristinos Budrytės-Genevičės knyga "Elena Jakutytė (1911–1999). Grafikos pasaulio suvokimas ir darna".

Intensyvaus darbo metas

Prieš kelerius metus Kaune surengta Elenos Jakutytės (1911–1999) jubiliejinė 100-mečio grafikos paroda nepaliko abejingų žiūrovų. Jos švelnių atspalvių, gausybės tonų ir linijų kompozicijos tarytum nukėlė stebėtoją į kitą pasaulį – užburtą erdvę, į kurią galima įeiti tik palengva suvokiant mįslingos pasakos, dainos ar poezijos vingius.

Net buvę Elenos mokiniai, dabar garsūs menininkai, ne kartą stebėję savo mokytojos kūrybos procesus, prisipažino maloniai nustebę, kai pamatė vienoje erdvėje grafikės viso gyvenimo kūrybinį palikimą – iki šiol niekas nebuvo surengęs dailininkės retrospektyvinės parodos, ilgą laiką nebuvo netgi galimybės viešai pamatyti bent keletą jos darbų.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkė labai sirgo, bet sugebėjo išsaugoti savo pagrindinius darbus mažame kambarėlyje, vėliau – senelių pensionate. Prieš pat mirtį Elena padovanojo savo grafikos darbus Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui ir Lietuvos dailės muziejui.

Elenos pagrindiniai kūrybiniai etapai apima du dešimtmečius (1950–1970 m.), tuo metu ji susikaupusi subtiliai derino viešą, daug jėgų reikalaujantį pedagogės darbą (dirbo Kauno vidurinėje dailės mokykloje) su kūrybiniais ieškojimais grafikoje.

Be to, 1952 m. įstojusi į Dailininkų sąjungą, privalėjo dalyvauti kasmetėse grafikos parodose. Reikėjo kuo daugiau ir kuo greičiau grafikos darbų, už kūrybinę tylą galėjai susilaukti aršios kritikos. Tačiau Elena jau po kelerių metų turėjo ką pasiūlyti parodos salėms.

Idėjos ir stilistika

Pradėjusi nuo kamerinių darbų: interjero natiurmortų, vaikiškų knygų iliustracijų ar ekslibrisų eksponavimo – ilgainiui ėmėsi didesnio formato grafikos kompozicijų.

Pirmieji darbai neišsiskiria ypatinga dailininkės maniera ar savitais spalvų deriniais, bet kai kurie jų įdomūs savo idėjomis (siejasi su vėlesniais šv.Jurgio komponavimais centre, dideliais pavidalais, diagonalėmis) ir stilingomis kompozicijomis.

Pirmoji įdomi Elenos tema buvo portretinės kaukės (pradėjusi jas kurti 1956 m., tęsė ciklą visą savo gyvenimą). Dabar jau nebeatseksime jos susidomėjimo kaukėmis pradžios ir nesurasime pirmųjų pavyzdžių, tačiau viena aišku – šią temą dailininkė retkarčiais aptarinėdavo su broliu (Vladas Jakutis buvo pasitraukęs su šeima į Australiją, susirašinėjo su seserimi maždaug 40 metų) ir net sulaukdavo iš jo ne tik ilgų komentarų dėl jos atsiųstų kaukių atspaudų, bet ir kitokių pavyzdžių – įvairių žemynų ir tautų kaukių atvaizdų iškarpų.

Ypatinga šiose kaukėse tai, kad Elena sugebėjo susieti lietuviškus veido bruožų prototipus, pvz., išryškėjančius švenčiant Užgavėnes, su pasaulinių tautų mitologija.

Ji ir pati apie tai, atsakydama broliui, buvo užsiminusi: "Kaukė, galvoju, nebūtinai turi būti su išraiška, jos užduotis – ir paslėpti. Čia mane domino vien formų įvairumas. Bandžiau jas daryti į lietuvių liaudies medžio dirbinius (prieverpstes, rankšluostines ir kt.) nusižiūrėjus. Yra tokių atseit lietuviškų ("medinės", "medžiaginės"), kiek jos lietuviškos, sunku pasakyti, turbūt labai mažai."

Vieniša tarp savų

Septintasis dešimtmetis Elenos kūryboje buvo ypač produktyvus ir turtingas temų ir idėjų. Grafikė kūrė "Šv. Jurgio" kompozicijas ir iš atvirukų projektų išplėtojo skirtingų liaudies dainų motyvus – savarankiškus grafikos lakštus (1967–1969 m. ciklas).

Šios temos – šv. Jurgis, lietuvių liaudies motyvai ir kaukių ciklas – buvo tie pagrindiniai grafikės taškai, dėl ko ji prisimenama ne tik kaip pedagogė, bet ir kaip išskirtinė menininkė, sukūrusi savo kaip moters kūrėjos pasaulėžiūrą, kurios centre gyvuoja tiek pasakos, tiek išgyventos patirties, realaus gyvenimo klodai.

Iš tikrųjų Elenos darbai ir negalėjo būti kitokie – ji jau ankstyvose (1949–1952 m.) iliustracijose išbandė realizmo privalumus ir trūkumus, todėl grafikos atspauduose nebegrįžo prie to, o rėmėsi vakarietišku kontekstu.

Nuo senų laikų pamėgusi modernizmą, ji nevengė dekoratyvių planų, laužytų geometrinių formų su apibrėžtais kontūrais ar, atvirkščiai, abstrakčių ir susiliejančių pavidalų. Tiek šv. Jurgio, tiek dainų siužetų figūros nepasižymi tikslia anatomija ar romantizuotu grakštumu, o veikiau yra keistai elegantiškos savo grubia, net primityvia ir iškalbinga linija, kuri jungia plačias ir siauras juostas, kelia figūros galvą ar užlieja žole kojas/galūnes.

Elenos grafika – vieniša žiūrint į Lietuvos XX a. grafikos tradicijas. Ji mokėsi visą gyvenimą ir galbūt daugiau išmoko studijuodama Vakarų literatūrą, kartu dirbdama su mokiniais nei studijuodama.

Naujų galimybių keliais

Vėlesniais dešimtmečiais naujų ciklų Elena nebepradėjo – jos sveikata prastėjo. Net išvažiuodama į kūrybinę kelionę ji pasiteiraudavo, ar nereikės pasirašyti sutarties dėl darbų ir pan. Nebenorėjo įsipareigoti ir paklusti dirbtinėms taisyklėms, nes ir charakteris tapo griežtesnis.

Mokinys Vidmandas Miliūnas prisimena: "Mokytoja iki paskutinių dienų išliko labai savarankiška ir per didelis lankančiųjų rūpestingumas uždarydavo jiems duris..."

Elenai magėjo išbandyti visas grafikos technikas, pradėjusi nuo studijų laikų iliustracijų, plakatų, ji sukūrė ir ofortų, monotipijų, linoraižinių ir medžio raižinių, kūrė įvairios technikos ciklus, mėgo daryti studijinius piešinius grafitu, sangvinu ar anglimi. Iš brolio laiškų matyti, kad jis seseriai siųsdavo įvairias piešimo priemones – nuo aliejinių kreidelių iki japoniško popieriaus. O ir prisiklausiusi, prisiskaičiusi vakarietiškos literatūros nenorėjo užsidaryti viename primestame stiliuje, buvo smalsi asmenybė ir bandė daugybę galimybių.

Daugiausia yra išlikę jos mišria technika atliktų spalvotų grafikos lakštų iš šeštojo dešimtmečio pabaigos–septintojo dešimtmečio. Tuo metu Elena atsakingai dirbo ir su savo mokiniais: matė jų bręstančios kūrybos perspektyvas, dažnai kviesdavosi į svečius, skolino, dovanodavo brolio siųstus meno albumus ir turbūt nujautė, kad jie ją tikrai dar ilgai prisimins.