Formos, spalvos, faktūros, šriftas, kompozicijos – plastinės kalbos dinamika suintriguoja žiūrėti ilgiau, pagauti menininkės žvilgsnį, kuris kartais nostalgiškas, kartais tiesmukas ar ironiškas, kartais aistringas, kartais nuolankus. O visų svarbiausia – atviras, laužantis taisykles.

Su grafike R.Rekevičiūte kalbame apie po ilgo laiko sukurtą autoportretą, pirmą kartą eksponuotą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre Baltijos šalių menininkus sujungusioje parodoje – projekte "3Free". Autoportretas, užbaigdamas vieną kūrinių ciklą, tapo kito pradžia.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tiesiog noriu pasilinksminti. Nei prezentuoju, nei reprezentuoju, o, žiūrėdama į save, šmaikštauju, pokštauju.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– Paskutinį autoportretą kūriau dar mokydamasi mokykloje, todėl po ilgos pertraukos, kurdama atspaudų ciklą apie socialinį tinklą "Facebook", pagalvojau: kaip gi "Facebook" be autoportreto. Šį darbą galime pavadinti asmenuke, tik atlikta ji ne mobiliuoju telefonu, o grafikos technika.

Kūrinyje save šaržuoju. Greta manęs stovi taurė ir vyno butelis su užrašu "best contemporary art". Noriu pasakyti, kad aš ir esu tas geriausias šiuolaikinis menas. Ne tik geriausias, bet ir sujungiantis žmones. Braškės simbolis mano plaukuose – tarsi inkliuzas, linksmumo suteikiantis aksesuaras.

– Kuo žvilgsnis į save, tokią, kokią parodote socialiniuose tinkluose, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Socialiniai tinklai komunikacijos, informacijos viešinimo, savęs prezentacijos tikslais yra labai puiki priemonė ir svarbi socialinio gyvenimo dalis. Neturiu asmeninės priklausomybės nuo naršymo tinkle. Žinoma, kai į savo paskyrą įkeliu kažką apie save – pasižiūriu dažniau, tačiau tai nėra nuolatinis naujienų, įrašų sekimas.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Atsiskleidžia humoro jausmas.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Esu grafikė, todėl man priimtiniausias būdas per šią techniką kalbėti apie save.

– Kurdama autoportretą esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Perteikiau dvasinį panašumą. Buvo svarbu, kad išliktų atpažįstamumas, tačiau svarbiau – pažiūrėti į save su humoru. Nebuvau atkreipusi į save dėmesio ilgą laiką, todėl ateityje ketinu kurti autoportretų ciklą. Pasilinksminsiu su savimi, nes kiekvienas sau esame tas žmogus, į kurį galime pažvelgti jo neįžeidžiant.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Nuotrauka, kuri man patiko, kurią galėjau panaudoti kaip inspiraciją atspaudui sukurti. Ją keičiau, todėl dabar fotografija ir šis darbas mažai kuo siejasi.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Tai feisbuko formatą kompiuterio ekrane atkartojantis kūrinys, todėl fonas svarbus tiek, kiek jis svarbus ir žvelgiant į ekraną.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą?

– Tai spalvotas linoraižinys, pareikalavęs daug ir kruopštaus darbo, kuriam skyriau apie tris mėnesius.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Jis siekia atsakyti į klausimą, kas yra tikrasis šiuolaikinis menas; kas JIS yra; kas TAI yra – aš esu geriausias šiuolaikinis menas.

– Kokios reakcijos tikitės iš kūrinį mačiusių žiūrovų? Ne visi gali sutikti su jūsų nuomone.

– Šis darbas yra provokacija. Norėčiau padiskutuoti.

– Tikriausiai jau įkėlėte autoportretą į savo paskirą "Facebook"? Ar sulaukėte atsiliepimų?

– Lietuviai šykštūs atsiliepimais. Gal pasisakys po penkerių metų. "Facebook" komentarai buvo labai paviršutiniški, kad "plaukai per mažai raudoni", "lūpos ne tokios ryškios" ir pan.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Kaip geriausią šiuolaikinį kūrinį.

– Ar siejate save tik su menu?

– Aš save taip matau.