Gvidas Latakas: vėl tenka mokytis gyventi dūžtančiose formose

Su laureatu kalbamės ne tik apie šį įvertinimą, bet ir apie kūrybos laisvę, kasdienybę ir jo vietą skaitytojų pasaulyje.

– Tapote, kuriate papuošalus, rašote poeziją. Kuris iš šių menų ir kaip Jūsų gyvenime atsirado pirmiausia?

– Juvelyrika buvo mano pirmoji specialybė, įgyta Telšiuose, o koks dailininkas, jei netapo paveikslų? Taip, jau gyvenant Kaune, atėjo mano gyveniman ir tapyba, menų motina. Svajonės turi savybę išsipildyti, tik nebūtinai iš karto. Eilėraščiai, ar tiesiog tekstai, atėjo drauge su menais, nes juk reikia kaupti idėjas, galvoje visko neišlaikysi. Studijuojant atsirado įprotis konspektuotis, pasižymėti įdomesnius žodžius, sąskambius, nusipiešti ką nors. Manau, kiekvienas dailininkas turėtų nešiotis su savimi bloknotą. Taip drauge su menais atslinko ir tekstai, eilėraščiai.

– Įdomu sužinoti apie tapybos ir mažosios plastikos sintezę. Kas veikia labiau – žodis vaizdą ar atvirkščiai? Ar šios kūrybinės veiklos viena kitą tik papildo, o gal kartais trukdo?

– Gal ir toks žmogus esu, kuriam reikia įvairovės. Vieną vagą varydamas gal ir daugiau pasiektum, bet kad nusibosta. Meti viską šalin, griebiesi ko kito, pamiršti, užverti tuos lapus, regis, galbūt ir neberašysi, ir nebetapysi, o paskui grįžta, vėl kaip nauja. Blogas amatininkas būčiau, jei reikėtų diena iš dienos tą patį per tą patį blizginti.

– Galima sakyti, kad kūryboje svarbiau laisvė nei struktūra ir tvarka?

– Tas ir yra, kad ne struktūra ir ne tvarka. Labai jau nelengva save įsprausti į visokius griežtumus, kostiumus, futliarus...

– Ar daug redaguojate, šlifuojate savo eilėraščius tarsi juvelyrinį dirbinį? Esate priekabus?

– Ach, ta juvelyrika, mano meilė ir mano kančia (ar yra tokie malonybiniai žodžiai: kantytė, kančytė, kančiutė?). Taip ir netapau tikru juvelyru, kuris šlifuoja deimantus ir blizgina aukso žiedlapius. Neturėjau užsispyrimo ir susitelkimo į vieną daiktą, iš manęs išėjo tik miniatiūristas, paveikslėlių emalyje ar medalyje skrebentojas. O gal akys buvo per prastos auksui... Emalis – tai tapyba, medalis – maža skulptūra.

Ar daug šlifuoju savo eilėraščius? Turėjau reiklų mokytoją Vytautą Stulpiną, jis duodavo man labai gerų pamokų, išmokė būti reikliam sau sau ir įsiklausyti į žodį. Pasidariau gal kiek reiklokas ne tik sau, bet ir kitiems (tekstams, ne žmonėms). Ar esu priekabus? Ir priekabus, ir bambeklis.

– Ar yra kokių naujų meno formų ar eksperimentų, kurių dar nebandėte, bet norėtumėte?

– Aha, turbūt yra, oi, yra. Tačiau nesakysiu.

– Naujausioje knygoje „Gavendos“, už kurią Jums skyrė Vieno lito literatūrinę premiją, šalia eilėraščių publikuojamos ir Jūsų iliustracijos. Jos gimė kartu su eilėraščiais ar vėliau?

– Ak, visaip tos iliustracijos gimsta. Šįkart kurpiau jas po eilėraščių, nes sumaniau, kad kiekvienam eilėraščiui reikia nupiešti po titulinę raidę. Kad būtų kaip senovėje.

Sutapimas: G. Latakui skirta 27-oji Lito premija – tiek metų iš telšių kilęs menininkas gyvena Kaune. / A. Barkausko nuotr.

– Minėtą Vieno lito literatūrinę premiją skiria kauniečiai rašytojai. Ką Jums reiškia toks kolegų įvertinimas?

– Labai džiugina. Esu įvertintas Telšių, Šiaulių, Šilalės, Ukmergės, Utenos, Druskininkų, Veliuonos literatūrinėmis premijomis, o kauniškių įvertinimo kaip ir nebuvo, jei neskaičiuosime smulkių atžymėjimų, taigi Litą labai vertinu (manyčiau, geriau skambėtų tiesiog Lito premija, kam dar tas vienetas čia prikibęs?). Labai vertinu kolegas rašytojus, vietinę mažą rašytojų bendriją, tai panašu į pypkininkų klubą, česnakėlių uostytojų gildiją, trikampių pašto ženklų kolekcininkų ratelį. Patinka ir numizmatai.

27-oji Lito premija, kaip tik tiek metų išgyvenau Kaune, gražus sutapimas.

– Galima manyti, kad menininkui mažesnė rinka nėra labai palanki, tačiau Jūsų kūryba niekada nebuvo skirta masėms, turite savo auditoriją. Kaip pats į tai žvelgiate?

– Na, būti skirtam masėms būtų negerai, labai negerai. Masėms tiktai alus ir „Žalgirio“ pergalės. Ar aš panašus į „Žalgirį“? O į alų? Geriau nebūsiu panašus į „Žalgirį“, „Kalnapilį“, „Volfą Engelman“...

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją?

– Mano skaitytojas panašus į knygų žiurkėną, jis sėdi susisupęs į languotą pledą, niūkso supamame krėsle, nenustatau, vyras tai ar moteris. Kažkoks knygius. Toks tas mano skaitytojas.

– Esate kilęs iš Žemaitijos, žemaitiškumas juntamas ir Jūsų tekstuose. Pastaruoju metu jis ryškėja ir viešojoje erdvėje, net rinkimų žemėlapyje. Kaip pats tai vertinate – ar žemaičiai iš tiesų kuo nors išsiskiria ir ar šią tapatybę sąmoningai puoselėjate?

– O ką, negi žemaičiai labiau balsavo už žemaitaitininkus? Kartais man sako, kad jūs, žemaitukai, kieti, o aš jiems atsakau: čia apie arklių veislę kalbate? Gyvenime specialiai niekuo būti nesistengiu, koks esu, toks esu. Esame kilę iš aukštaičių, žemaičių, dzūkų, prūsų, kuršių, jotvingių genčių. Kiek kuriame šaknų likę, tiek ir laimingi, turbūt.

– Kaip atrodo Jūsų kultūrinė rutina Kaune, kai pats nekuriate? Lankotės teatruose, koncertuose, parodose? Kas Jums artima?

– Lankausi ir teatruose, ir parodose, kartais ir kokian koncertan nukėblinu. Pasaulis visa ko pilnas ir gražus. Štai atpasakosiu labiau įsiminusį filmą, pasakojimas iš kirpėjo lūpų, tad, susimildami, būkite kantrūs antrinei tikrovei:

... Prarabas Vilniaus lenkelis tuteišis Kazimiežas ir Kvazimodas vienam asmeny, taigis, po darbo, tik nuskambėjus gongui, nusisegdavo statybinį šalmą ir motorolerio bordačiokan dėdavo prieš tai ištraukęs kitą šalmelį – kaip pridera – motociklininko – pagriebęs ir garbanas savo slėpdavo po šiuo plastmasės kevalu, ir apžergdavo savo tą niekingąjį plerpalą, ir birbdavo kuo greičiausiai namo, nes buvo savojo laiko fanatas ir rutininis žmogus. Ir šitaip kasdien, ne tik kad išbirbdavo minutė minutėn lygiai tuo pat metu iš statybų aikštelės, bet ir sankryžon sostinės itin judrion lygiai tuo pat metu atsidurdavo. Ir ką jūs manot – visuomet degdavo raudona it kruvini skudurai prieš buliaus akis šviesoforo lempaitė, ir tas mano klientas, nesakau pacientas, kaskart rizikuodavo pranert per taip vadinamą mirtiną pauzę tarp gatvių degant abiem geltoniems signalaičiams, oranžinėms lempoms žybsenant, kai šoferiai nenulaiko kojų ant stabdžių ir jau ant gazo pedalų perkelia. Būtent tasai momentas buvo labai jau svarbus mūsų stiprių pojūčių mėgėjui prarabiukui, tam niektauzai darbe ir pilkam šeimos tėvui po darbo. Būtent šituo momentu šviesoforo ans būdavo savo paties pranokėju – iūbermenšu, kaip pavadintų Nyčė, tas filosofų poetas ir antžmogio teoretikas, užkrėtęs mūsų jaunuomenės protus pagaviom, bet nuodingom bacilom. Bet ne apie jį ši daina, o apie eismo įvykį, kuris tykojo mūs rizikingojo prievaizdo. Ir jau lekia, ir jau skrenda mūsiškis meškino brolis, nuo balno išmuštas priešpriešiais lėkusio šūdvežio su pilna cisterna to humuso. Stabžiai tik sukaukia, bet kas iš to, negi jau viskas? – mano kliento galvoj tik mintis, ir visa taip lėtai vyksta. Mato jis visa ką sielos akim, nejaučia kūno skraidinamo skausmo. Prasuka ainiolas filmą bereikšmio gyvenimo jo prieš akis, dar vis negali jo siela priimti fakto, kad viskas jau, amen, kaput ir aleliuja. Kur angelai jo žiūrėjo? Ir ko paskubėjo taip šūdvežys? Nesulaukė žalios. Prarabas sulaukė kaip sykis žalios pievelės. Amžinuosiuose soduose, amžinuosiuose plotuose medžioklės galėsiąs dabar lakstyti kiek jam širdis geis. Paskui drugelius. Ten – kitoje realybėje – teismas, labiau panašus į pokalbį ne itin reikšmingą, laukiant spektaklio. Kai uždanga tuoj tuoj pakils nuskambėjus trečiam gongui. Ten jam pasakė, kad jau pritampęs pono Likimo ūsus ir taip, kad jau seniai laikas buvęs išsemtas. O šis ėmė verkšlenti, kad nieko taip ir nespėjęs gyvenime, nors prausėsi šaltu vandeniu ir mankštinosi, valgė brokolius, kurių nekentė, ir apskritai tik žadėjo pradėti gyventi...

Mano skaitytojas panašus į knygų žiurkėną, jis sėdi susisupęs į languotą pledą, niūkso supamame krėsle, nenustatau, vyras tai ar moteris. Kažkoks knygius.

– Kaip šiandien matote kultūros situaciją – ar juntate didėjantį susiskaldymą, o gal pastebite kitokių tendencijų?

– Jaučiuosi kaip Vytauto Mačernio trapiais laikais. Jis ragino išmokti gyventi ir dūžtančiose formose, statytis namus Vezuvijaus papėdėje.

Iš laudacijos Vieno lito premijos laureatui

A. Barkausko nuotr.

„...Naujausia, jau penktoji, poeto, dailininko Gvido Latako knyga „Gavendos“ iš kitų, praėjusiais metais išleistų kauniečių rašytojų rinkinių išsiskyrė sodriais daugybės veikėjų, atkeliavusių iš senųjų pasakų, mitų, legendų, charakteriais, permąstytais ir groteskiškai perkurtais siužetais.

Ironiškas žvilgsnis į sustabarėjusias tradicijas, stebuklinių pasakų, legendų perdirbiniai, žaismingumas ir paradoksalios, netikėtos pabaigos – visa tai sudaro kruopščiai suvinkliotą poetiškai-prozišką audinį. Kurdamas savo fantastinius veikėjus, poetas drąsiai laužo girdėtus, žinomus stereotipus, išvengia banalybių.

Atidus skaitytojas bemat įtraukiamas į fantasmagorišką, nerealų pasaulį, kuriame apstu daugiasluoksnių realybių-mistifikacijų, susapnuotų ar tikrųjų aliuzijų, ekskursų į praeitį, pramanų, improvizacijų žinomais ar girdėtais pasakų, mitų siužetais, jų perdirbinių, citatų, hipertekstų.

G. Latako „Gavendos“ – daugeliu atvejų išėjimas, išsikraustymas iš sveiko proto ir realybės, pateikiamas kaip žaidimas, su saviironija, su pakrizenimu. Gvidas, be abejo, ne tradicionalistas, jis sumaniai naudoja postmoderno priemones, tačiau išvengia pagundų šokiruoti ir priblokšti.

Be abejo, kai kuriuos ne tokius kantrius skaitytojus gali varginti įvairių aliuzijų, intertekstų, istorijų istorijėlių ir pramanų – fantazmų gausa, netikėti paradoksalūs šokinėjimai nuo nūdienos iki viduramžių, nuo šiuolaikinių degradų iki pūzrų šlėktų.

Taip, „Gavendos“ tikrai reikalauja tam tikrų proto ir intelekto pastangų, o jeigu protas miega... „Miegantis protas pagimdo pabaisas“, – sakė Francisco’as de Goya, tad reikia tik džiaugtis, kad G. Latakas verčia būdrauti ir užsiimti intelektualinėmis pratybomis, tikrinant savo žinias ir apsiskaitymą.

Taigi, kas gi tos „Gavendos“? Pasak paties autoriaus, tai „ilgi pasakojimai su nukrypimais, su užsimiršimais, su prifantazavimais“. Jau ko, bet tų prifantazavimų su kaupu, jie pilasi kaip iš gausybės rago. Patys pasakojimai – vadinčiau juos istorijomis – sakmėmis, pagyvinamos tarmybėmis, žemaitizmais, drąsiai nutraukiančios siužetą ir pereinančios į nūdieną arba visai kitą, netikėtą epochą. [...]“

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus laudacija, perskaityta Vieno lito literatūrinės premijos įteikimo iškilmingoje popietėje kovo 21 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje.