Kelianti aistras tema

Pasak istoriko Arūno Bubnio, susipažinusio su dienoraščio turiniu, getų policijos tema pasaulinėje ir Lietuvos istoriografijoje labai mažai tyrinėta. Mat šios temos tyrimą stabdo ne tik objektyvios (archyvinių šaltinių stoka), bet ir subjektyvios moralinio-psichologinio pobūdžio priežastys (žydų policijos kolaboravimo su naciais problema, būtinybė diferencijuotai vertinti atskirų geto gyventojų sluoksnių padėtį ir elgesį).

Metamorfozė: tarpukario advokatas Š.Zilberkveistas vokiečių okupacijos metais gete dirbo žydų policijoje raštininku. Nuotr. iš Judelio Beileso knygos „Judkė“

Tai, kad ši tema kebli ir skaudi, parodė nesena audringa reakcija į prof. Valdo Rakučio pastabas apie žydų bendradarbiavimą su nacių ir sovietų režimais. Tad gal Kauno žydų gete iki 1944 m. policijoje dirbusio Šabselio Zilberkveito dienoraštis, netrukus pasirodysiantis knygos „Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis“ pavidalu, prigesins aistras dėl kritiško požiūrio į žydų bendradarbiavimą su nacių režimu ir tokio kolaboravimo priežastis?

Nemaža dalis žydų policininkų, kiek galėdami, stengėsi įvairiais būdais padėti kenčiantiems tautiečiams, o kai kurie netgi tapo aktyviais antifašistinio pogrindžio nariais.

Pasak A. Bubnio, holokaustą išgyvenusiems žydams ir jų giminaičiams sunku suvokti ir kalbėti apie žydų policijos veiklą nacių okupacijos metais. Mat ši tema prieštarauja nusistovėjusiam holokausto įvaizdžiui. Tačiau tarp holokausto vykdytojų vis dėlto buvo ir pačių žydų, ypač getų savivaldos struktūrose.

Nustatė autoriaus pavardę

Kalbant apie žydų policininkų kolaboravimą su naciais, būtina suvokti minėto bendradarbiavimo priežastis. Būtent jas ar bent dalį jų atskleidžia minėto Š. Zilberkveito dienoraštis. Bet kodėl knyga-dienoraštis pasirodys tik dabar, praėjus beveik 70 metų po dienoraščio autoriaus žūties? Į tai atsakė vienas iš šios knygos sudarytojų prof. Aleksandras Vitkus, parengęs ar parašęs su bendraautoriais ne vieną knygą holokausto tematika.

„Antisemitizmo tyrinėtojas, kraštotyrininkas Valdas Valiūnas aptiko gido ir holokausto tyrėjo Chaimo Bargmano verstus iš jidiš kalbos Š. Zilberkveito dienoraščio puslapius. V. Valiūnas kreipėsi į mane dėl to dienoraščio parengimo ir leidybos. Aš tam pritariau ir mes ėmėmės darbo. Beje, tas dienoraštis 2014 m. jau buvo išleistas Niujorke, remiantis iš Lietuvos atvežta rankraščio kopija. Svarbi detalė – angliškajame dienoraščio variante nėra jo autoriaus pavardės, o V. Valiūnas ją nustatė! Tai padaryti padėjo Lietuvoje žinomas Izraelyje tebegyvenantis Judelis Beilesas“, – aiškino prof. A. Vitkus.

Kildavo daugybė konfliktų

Ką fiksavo savo dienoraštyje Š. Zilberkveitas? Į šį klausimą, anot prof. A. Vitkaus, sunku atsakyti trumpai. Visų pirma reikėtų pažymėti, kad žydai patys įkūrė geto Žydų tarybą, o ši paragino tvarkai palaikyti gete organizuoti policiją iš savanorių. Žydų policija pradėjo veikti tą pačią dieną, kaip ir getas. Tačiau geto gyventojai nebuvo psichologiškai pasirengę vykdyti savų policininkų įsakymus ir jiems dažnai priešindavosi.

Kai policininkai nepajėgdavo suvaldyti, pavyzdžiui, geto daržuose kylančios netvarkos, kai žydai dėl maisto produktų stokos skubėdavo kasti dar neužaugusių bulvių arba stumdydavosi eilėse prie parduotuvių, nesirikiuodavo rytais į kolonas dirbti mieste, žydų policininkai kviesdavosi į pagalbą pastiprinimą. Tekdavo panaudoti ir jėgą prieš savo tautiečius, o tai sukeldavo jų pasipiktinimą.

„Kovojant su prekyba per geto aptvarą, pas žydus prekiautojus rastus maisto produktus policininkai konfiskuodavo ir atgabendavo į žydų policijos nuovadas gete. Dalis produktų buvo išsiunčiama į geto Maisto centrą ligoninei ir vargšams, o kita dalis produktų atitekdavo policininkams. Prekiautojai prie geto aptvaro dėl to siuto. Sklido gandas, kad policininkai plėšikauja prie geto aptvaro, išsidalija produktus tarpusavyje“, – rašė dienoraščio autorius.

Kova dėl egzistencijos

Š. Zilberkveitas aprašo ir Ypatingąjį policijos dalinį – sargybą prie geto vartų. Sargybiniai turėjo suvaldyti, pavyzdžiui, rytais tūkstantinį geto gyventojų, einančių į darbus mieste, srautą. Tvarkai palaikyti policininkai naudojo jiems įprastus bananus, tvodami jais per tautiečių galvas ir nugaras, nes geto gyventojai nepaisė to, ko buvo iš jų reikalaujama, – tvarkos.

Pasak dienoraščio autoriaus, tokių drastiškų priemonių griebdavosi ne visi policininkai, tačiau dėl minėto žiauraus elgesio geto gyventojai nekentė savų policininkų.

Tokie geto gyventojų santykiai su savais policininkais, kaip ir su kitomis žydų savivaldos tarnybomis, susiformavo pirmaisiais ir kartu baisiausiais mėnesiais gete. Bet po Didžiosios akcijos tarpusavio santykiai tapo normalesni, nors geto gyventojų kova dėl egzistencijos, nekreipiant dėmesio į silpniausius savo bendruomenės narius, vis stiprėjo – ir tai, kaip pastebėjo Š. Zilberkveitas, gete tapo žmogaus su žmogumi, tarnybos su tarnyba santykių vėliava.

Getą sukrėtęs įvykis

1942 m. lapkričio 15-ąją, sekmadienį, 27 ar 28 metų laikrodininkas, anksčiau prekiavęs auksu ir briliantais, Noachas Mekas, mėgindamas išsprukti pavakarę iš geto į miestą, pralindo pro tvorą. Tačiau jį pastebėjo vokiečių komendantas ir mėgino sulaikyti, bet bėglys šovė į vokietį iš turėto revolverio. Geto laimei, pasak Š. Zilberkveito, komendantas liko gyvas, o N. Mekas buvo nuvestas į geto apsaugos būstinę.

Suprantama, gete kilo didžiulė panika – visi žinojo, kad vien, pavyzdžiui, už nepasisveikinimą su vokiečiu, laiku nenusiimtą kepurę galėjai būti nušautas. Tuoj pat iš miesto į getą atvyko gestapininkai – buvo suimta ir išvežta į miestą visa geto Seniūnų taryba. Geto gatves apgaubė mirtina tyla. Netrukus geto žydų policija gavo įsakymą per pusvalandį pristatyti 20 žydų sušaudymui.

Pasak dienoraščio autoriaus, policininkai nutarė ieškoti egzekucijai tokių žydų, kuriems ir taip buvo lemta mirti, – įvairių sunkių ligonių iš geto ligoninės ir beprotnamio (buvo ir tokia įstaiga), 90 metų perkopusių ir gulinčių lovose senolių bei pan. Juos visus žydų policininkai išvežė vežimais į geto kalėjimą. Kitą dieną vokiečiai liepė žydų policijai viešai gete pakarti N. Meką ir paskelbti, kad visi geto gyventojai turi atiduoti turimus ginklus.

Geto policijai kartu buvo pavesta patikrinti, kaip vykdomas pastarasis įsakymas, t.y. daryti kratas žydų šeimose. Beje, policininkai turėjo budėti visą parą prie kybojusio kartuvėse N. Meko. Po to vokiečiai išvežė ir sušaudė N. Meko motiną ir seserį.

Netikėta: „Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis“ turėtų prigesinti aistras dėl žydų policijos koloboravimo su naciais. / Leidyklos nuotr.

Istoriko žvilgsniu 

Getų policija, pasak A. Bubnio, buvo naujas ir neturintis analogo žydų istorijos reiškinys. Būtent žydų policija buvo svarbiausia Lietuvos getuose sukurtos unikalios teisinės sistemos (teismai, prokuratūra, kalėjimas) dalis.

„Geto policija turėjo palaikyti viešąją tvarką, kovoti su nusikalstamumu ir darbo prievolės sabotažu, vykdyti okupacinės valdžios ir žydų tarybų įsakymus. Getų policija dažniausiai buvo steigiama okupacinės valdžios nurodymu, tačiau steigimą spartino ir ekstremalios žydų gyvenimo sąlygos: būtinybė palaikyti viešąją tvarką, garantuoti bent minimalų geto gyventojų poreikių patenkinimą, organizuoti nacių valdžios įsakymų vykdymą ir t.t.“, – rašė A. Bubnys savo straipsnyje „Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944)“.

Anot istoriko, žydų policija Kaune buvo suorganizuota netrukus po žydų tarybų įsteigimo. Žydų policininkų gausą lėmė geto gyventojų skaičius, nacių valdžios keliamų užduočių mastai ir geto vidaus poreikiai. Geto policijos struktūra ir policininkų skaičius Vilniaus ir Kauno getuose buvo panašus. Svarbiausi policijos elementai buvo vadovybė, nuovados (komisariatai), kriminalinė policija ir vartų sargyba.

Geto privilegijuotieji

Pasak A. Bubnio, dienoraštyje daugiausia vietos skirta geto policijai, jos sukūrimui, struktūrai, funkcijoms, pertvarkai. Š. Zilberkveitas pateikia statistinius duomenis apie policijos sudėtį, vadų charakteristikas, nusikaltimų ir bausmių statistiką, atskleidžia geto gyventojų požiūrį į žydų policiją.

Verta pažymėti, kad tiek Vilniaus, tiek Kauno getų policijoje vyravo dešiniųjų sionistinių žydų partijų ir organizacijų aktyvistai, tačiau santykiai tarp žydų tarybų ir geto policijos minėtuose getuose buvo skirtingi. Anot A. Bubnio, Kauno gete žydų policija juridiškai ir faktiškai išlaikė subordinaciją su geto Žydų taryba.

Kaip žinome, dauguma geto gyventojų neigiamai vertino savo policiją kaip okupacinės valdžios įsakymus vykdantį baudžiamąjį organą. Geto policijos nepopuliarumą dar labiau didino išsikerojusi korupcija, kyšininkavimas, protekcionizmas, žiaurus ir amoralus elgesys su geto gyventojais. Maža to, geto policija, pasak A. Bubnio, iš esmės buvo privilegijuotas geto gyventojų sluoksnis. Policininkų šeimos turėjo didesnių galimybių užsitikrinti geresnes materialines gyvenimo sąlygas ir laikinai išvengti masinių žudynių akcijų.

Policininkų buvo visokių

Dėl savo veiklos funkcijų geto policija, suprantama, turėjo kolaboruoti su nacių valdžia. Tačiau kolaboravimo mastas Kauno gete, anot A.Bubnio, buvo mažesnis nei, pavyzdžiui, Vilniaus, kur policija dažniau dalyvaudavo geto gyventojų gaudymo ir išdavimo naciams akcijose. Žinoma, panašių akcijų neišvengė ir Kauno geto policija, kur, beje, gestapas turėjo savo agentų, kurie pranešdavo apie geto gyventojų nuotaikas ir antifašistinio pogrindžio veiklą.

„Tačiau geto policijos negalima laikyti vien tik nacių nusikalstamos politikos įrankiu. Nemaža dalis žydų policininkų, kiek galėdami, stengėsi įvairiais būdais padėti kenčiantiems tautiečiams, o kai kurie netgi tapo aktyviais antifašistinio pogrindžio nariais ir partizanais. Kelios dešimtys Kauno geto policininkų kartu su vadais 1944 m. kovo mėnesį buvo sušaudyti IX forte“, – rašė A. Bubnys. Šio likimo neišvengė ir unikalaus dienoraščio autorius Š. Zilberkveitas – vokiečiai jį nušovė, kai 1944 m. mėgino pabėgti vežamas į IX fortą.

Parengusieji publikuoti Kauno geto policininko dienoraštį atliko didelį ir reikalingą istorinei tiesai darbą. Š. Zilberkveito dienoraštis – labai vertingas šaltinis Kauno geto istorijos, holokausto tyrimams.

Geto istorijos autorius

* Š. Zilberkveitas, anot knygos sudarytojų, buvo Vytauto Didžiojo universitetą baigęs advokatas, išsilavinęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Lietuvos žydų karių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Kadangi gete jis vienas pirmųjų įstojo į policiją ir dirbo jos raštinėje, svarbiausius geto įvykius aprašė matydamas juos savo akimis.

* Lietuvos centriniame valstybės archyve knygos sudarytojai surado Kauno geto policininkų sąrašą, kuris patvirtino, kad Š. Zilberkveitas tikrai dirbo geto policijoje raštininku.

* Dienoraščio autoriaus pavardę knygos sudarytojams pavyko pagrįstai nustatyta 2019 m., remiantis buvusios kaunietės Elenos Strockienės liudijimu apie karo metais į jos butą Puodžių g. 4 (anuomet Gardino g. 27) užėjusį buvusį jos kaimyną žydų policininką, kuris paprašė saugoti jo atneštus svarbius istorijai spausdinimo mašinėle prirašytus lapus.

* Minėtame E. Strockienės liudijime parašyta, kad Š. Zilberkveitas tarpukariu buvo advokatas. Įkūrus getą, užeidavo pas E. Strockienę nešinas drabužiais – prašydavo iškeisti juos į maisto produktus. Kartais drauge su Strockiais pietaudavo. Kartais išsimaudydavo pas buvusius kaimynus.

* Kartą Š. Zilberkveitas atvedė į lietuviuką panašų berniuką, kuris kalbėjo lietuviškai be jokio akcento. Tai buvo J. Beilesas, kurį Š. Zilberkveitas pristatė kaip įvaikintą žmonos giminaitį. J. Beilesas ilgainiui tapo maisto į getą tiekėju ir ryšininku.

* Kartą Š. Zilberkveitas pasakė E. Strockienei, kad parašė geto istoriją ir, paprašęs ją saugoti, patarė įdėti tą rankraštį į skardinę ir užkasti ją namo rūsyje. Pasibaigus karui, Š. Zilberkveitas su J. Beilesu nepasirodė, o rankraštis, likęs užkastas rūsyje, po 1946 m. didžiulio potvynio pavirto, anot E. Strockienės, pliurze.

* Tik 2002 m. iš straipsnio „Kauno dienoje“ E. Strockienė sužinojo, kad J. Beilesas, išgelbėjęs iš geto daug vaikų, liko gyvas. Gidas Chaimas Bargmanas padėjo E. Strockienei susitikti su J. Beilesu, sužinoti, kad yra išlikęs Š. Zilberkveito dienoraščio dublikatas. Susitikimo metu E. Strockienė perdavė J. Beilesui jo įtėvio anglų kalbos žodyną su asmeniniu advokato antspaudu ir telefono numeriu.