Šiemet minint Paprūsės metus ir Kudirkos Naumiesčio – Mažosios kultūros sostinės – statusą, Vinco Kudirkos muziejus kviečia prisiminti ir tamsesnius pasienio gyvenimo atspalvius. Šis Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinys (Kudirkos Naumiestis, V. Kudirkos g. 29) kiekvieną vasaros sekmadienį 13 val. organizuoja ekskursijas po Kudirkos Naumiestį „Mažoji sostinė su didelėmis istorijomis“. Pasienio miesteliai šimtmečius buvo kultūrų sankirta ir mūsų krašto istorijos dalis. Šios vietos pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie tai, kas mus jungia šiandien.

Apie tai, kaip Širvintos ir Naumiesčio apylinkėse kontrabanda tapo kasdienybe, pasakoja LNM Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis.

– Kai girdime žodį „kontrabanda“, iškart įsivaizduojame slapstymąsi, pasieniečius, švilpukus. Kiek giliai kontrabanda buvo įaugusi į kasdienį žmonių gyvenimą Paprūsėje?

– Nemažai pasienio gyventojų daliai tai buvo gyvenimo būdas. Kontrabanda čia veikė kaip savotiška šešėlinė ekonomika. Per sieną ėjo viskas: iš Lietuvos į Rytprūsius nešė linus, mėsą, grūdus, o iš ten – spiritą, degtukus, sachariną, pramones prekes. Viskas, ko trūko ar buvo pigiau ten. Įdomu, kad per sieną slapta judėdavo ne tik daiktai, bet ir žmonės. XIX a. pab.–XX a. pr. pasienio žemdirbiai ar miesteliuose gyvenę žydai užsiimdavo vadinamųjų amerikantų – emigrantų be tinkamų pasų ar leidimų – gabenimu per sieną.

Tiek Lietuvos, tiek Vokietijos pusėje veikė agentai, už nemenką atlygį emigrantus aprūpindavę tikrais ar suklastotais kelionės dokumentais. Tikslas – pasiekti JAV per Vokietijos,Nyderlandų ar Belgijos uostus. Prekių ir žmonių gabenimas dažniausiai vyko naktimis ar blogu oru. Prekės būdavo pervežamos per brastas, dažnai su vietinių gyventojų pagalba, o kartais net ir su pasieniečių ar muitininkų žinia.

Kontrabandinės prekės Naumiesčio muitinėje. 1933 m. / LNM nuotr.

– Kariškiai į tai žiūrėjo pro pirštus?

– Taip, pasitaikydavo retų atvejų, kai kareiviai tyčia būdavo atitraukiami nuo sienos, kad galėtų pereiti kontrabandininkai. Buvęs pasienietis Balys Baltrūnas pasakojo, kad tarpukariu naktį girdėdavo, kaip arkliais būdavo vežami linai į Vokietiją, nors siena turėjo būti saugoma. Dieną tie patys pasieniečiai laisvu laiku nueidavo į Širvintą – vokiečių miestelį anapus upės, o vokiečių pasieniečiai ateidavo į Naumiestį. Tai buvo tikrai judri siena.

– Ar vietiniai gyventojai padėdavo kontrabandininkams?

– Padėdavo. Tiesą sakant, be jų viskas nelabai ir būtų veikę. Tiek XIX, tiek ir XX a. buvo sukurta net tam tikra signalų sistema: brūkštelėjimas degtuku ar švilptelėjimas paukščio balsu, kartais – pamirksėjimas elektros lempute ar pamojavimas per langą. Tikra pasienio šnipinėjimo mokykla.

– Šaltiniuose aptinkama ir labai spalvingų veikėjų. Tarp jų minima ponia iš Širvintos – kas ji?

– Tai Marija Ebertienė, ištekėjusi už vokiečio lietuvninkė. Ji nešiodavo arbatžoles savo, kaip minima, labai erdviuose veltiniuose batuose. Apie ją rašė ne vienas, vadino „vokietėle, panašia į raganą“, nes turėjo išsikišusį smakrą. Svarbiausia – ji turėjo pasą ir kasdien vaikščiojo į Naumiestį, o sušilti užsukdavo į virtuvę pas Kazį Grinių, kuris tuo metu ten gyveno. Tada pasitiesdavo seną gazietą, iškratydavo batus, ir štai – arbata. M. Ebertienė buvo ir viena pagrindinių slaptos korespondencijos nešiotojų tarp Širvintos ir Naumiesčio, nes XIX a. pabaigoje Naumiestyje gyveno net trys svarbūs tautinio atgimimo veikėjai: Juozas Bagdonas, Kazys Grinius ir Vincas Kudirka. Daugiausia jos vardu adresuoti laiškai ir laikraščiai būdavo pergabenami į Naumiestį. Kai muitininkai klausdavo, ką neša, sakydavo: „Papieris – špekei (kumpiui) suvynioti.“ Ir gyveno iš to; nors menkai, bet užteko. Tiesa, keletą kartą buvo sugauta, tačiau išteisinta.

Pasienio policijos Šakių baro pareigūnų susitikimas su Vokietijos pasienio pareigūnais. Sudargas. 1932 m. / LNM nuotr.

– Ar daug būdavo sučiuptų? Kuo skyrėsi knygnešių ir prekių kontrabandininkų bausmės?

– Buvo rizika, bet ją dažniausiai kompensuodavo kyšiai. Pasieniečius kartais pavykdavo papirkti. Jei vis dėlto kas nors būdavo sučiuptas, o pasienietis nesukalbamas, bausmės galėjo būti griežtos. Už kiekvieną naują pakliuvimą pasieniečiams bausta vis griežčiau. Jei knygnešys neprisipažindavo, o įrodymų užtekdavo, – bausmė vienu laipsniu būdavo aukštesnė. Pavyzdžiui, ketvirtą kartą pasienyje sugautas knygnešys jau galėjo būti siunčiamas į Sibirą. Taigi, paprastiems kontrabandininkams pavykdavo lengviau išsisukti.

– Minėjote, kad kontrabanda dažnai buvo toleruojama. Tačiau juk valdžia turėjo savo kontrolės mechanizmus? Kaip ji bandė kovoti su šešėliniu pasauliu?

– Taip, carinė valdžia ne tik stebėjo, bet ir vis stiprino pasienio kontrolę. Žandarų skaičius Naumiestyje per dešimtmetį padvigubėjo, o 1896 m. „Ūkininkas“ rašė, kad tarp Naumiesčio ir Jurbarko net nutiesta telefono linija. Tai buvo inovatyvi priemonė operatyviau gaudyti kontrabandininkus. Be to, XIX a. pabaigoje žandarams buvo uždrausta nešioti pentinus, kad jų barškėjimas neįspėtų kontrabandininkų apie artėjantį pavojų. Taip pat taikyta pasieniečių rotacija, siekiant išvengti pasieniečių papirkinėjimo. Tačiau ji būdavo veiksmingesnė paprastiems kontrabandininkams nei knygnešiams. Knygnešiai džiaugdavosi, kai pasikeisdavo pasieniečiai, – juk iš kitur atvykę sargybiniai dar nežinodavo lietuvių naudotų gudrybių nešant spaudą.

Širvintą ir Naumiestį, nors ir atskirtus upe ir valstybine siena, jungė žmonių santykiai, prekių srautas.

– Ar be žandarų buvo ir kitų struktūrų? Minimi šmekeriai – kas jie tokie?

– Šmekeriai buvo pasienio žandarai, dažnai veikiantys savivališkai. Jie ne tik gaudydavo nelegalius vežėjus, bet dažnai ir patys juos išnaudodavo, nes būdavo lengvai paperkami. Jie nebūdavo draugiški ir vietiniams pasienio gyventojams, dažnai naudodavosi savo galios pozicija ir atiminėdavo ūkininkų vežimus ar arklius savo reikmėms. Be pasienio žandarų, dar būdavo ir skundikų, šnipų.

– Kaip veikė skundimo mechanizmai?

– Skundikais žandarai samdydavo įvairius žmones, dažniausiai buvusius visuomenės paraštėse. Pasamdyti skundikai už menką atlygį per daug negalvodami vykdydavo raudonsiūliais vadinamų pasienio žandarų nurodymus. Kartais kontrabandininkai išsiaiškindavo patys arba būdavo kitų įspėti, kad jų kompanijoje yra skundikas, kuris už atlygį įskundžia.

Kartais skundimas buvo ir asmeniškas keršto aktas. Žinoma, kad 1902 m. Naumiestyje siuvėjas Endriukaitis apskundė du jaunuolius ir vieną davatkėlę, kad šie turį „prūsiškų daiktų“. Šmekeriai juos sučiupo ties Meištais, rado kontrabandos ir visiems trims skyrė po 20 rublių baudos. Tai buvo dideli pinigai – maždaug vidutinis darbininko mėnesio atlyginimas. Toks įskundimas galėjo griauti ne tik žmonių reputaciją ar santykius, bet ir gyvenimus.

Rusijos ir Vokietijos siena. Širvintos muitinė. Apie 1910 m. Atvirukas. Leidėjas D. Ziegleris, Karaliaučius. / LNM nuotr.

– Ką valdžia darydavo su knygnešiais? Ar jiems galiojo tie patys principai kaip ir kontrabandininkams?

– Knygnešių padėtis buvo dar rizikingesnė. Pagavus pirmą kartą – bauda, antrą kartą – kalėjimas iki aštuonių mėnesių, trečią – priverstiniai darbai iki pusantrų metų, ketvirtą – tremtis į Sibirą. Jei žmogus neprisipažindavo ir būdamas nuteistas – bausmė būdavo skiriama  laipsniu griežtesnė. Įdomi detalė iš spaudos: Suvalkų gubernijoje raiti pasieniečiai galėdavo vytis knygnešius iki 7 varstų (7,5 km) nuo sienos; jeigu juos sučiupdavo toliau, bausmė sumažėdavo.

– Kuo Paprūsės pasienis skyrėsi nuo kitų Lietuvos pasienio ruožų?

– Paprūsė Lietuvos istorijoje turėjo didelę reikšmę pirmiausia dėl lietuviškos spaudos gabenimo. Knygnešystė – neginkluotas pasipriešinimas prieš imperines Rusijos ambicijas ir kova už lietuvių kultūros ir kalbos išlikimą. Paprūsė buvo pirmasis ruožas, kuriame tam tikra prasme buvo sprendžiamas tolesnis lietuvių kultūros likimas. Čia gyvenę žmonės aktyviai prisidėjo prie lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo, sukūrė visą Lietuvą apimančius slaptus spaudos platinimo tinklus. Tiek geografinis, kultūrinis artumas su lietuvninkais ir lietuvybės klausimu draugiškais vokiečiais, tiek lietuvių knygnešių drąsa, gudrumas ir pasiaukojimas sudarė sąlygas knygnešystei sėkmingai klestėti.

Galima paminėti ir netiesioginę Rytprūsių įtaką šiam regionui. Varpininkų tekstuose matoma, kad Rytprūsių lietuvninko ar vokiečio ūkininko pavyzdžiu lietuviai yra mokomi pažangiai ūkininkauti, prekiauti. Nepaisant kilnių švietėjiškų pastangų, atrodo, kad Paprūsės lietuviai nebuvo linkę greitai perimti šio pavyzdžio tiek dėl prastesnės ekonominės padėties, tiek dėl įpročių.

Įdomi ir pasienio gyventojų kasdienybė, jų tarpusavio ryšiai. Gyvenimas prie Naumiesčio ir Širvintos miestelių vyko ne prie sienos, o per sieną. Širvintą ir Naumiestį, nors ir atskirtus upe ir valstybine siena, jungė žmonių santykiai, prekių srautas. Siena čia tapo judria linija, kurią šimtai bendruomenės narių peržengdavo kasdien. Iš atsiminimų galima matyti, kad XIX a. antrojoje pusėje ir iš dalies tarpukariu Širvintoje lietuviškai suprato beveik visi, net ir nekalbantys lietuviškai. Apie lietuvių ir lietuvninkų santykius išlikę iškalbingi K. Griniaus atsiminimai – apie vieną jo pacientą, kuris negyveno kartu su savo žmona dėl to, kad nesutapo tikėjimas, nes jis buvo katalikas, o ji – lietuvninkė. Vadinasi, nepaisant, kad buvo kalbama ta pačia kalba ir kultūrinis fonas panašus, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tikėjimo klausimas dar buvo esminis tapatybės elementas daugeliui.