Birželio 29-ąją Vinco Kudirkos muziejuje (V. Kudirkos g. 29, Kudirkos Naumiestis, Šakių r.) atsidarysiančios Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Tautiška ir moderniška: modernizmo apraiškos Kudirkos Naumiestyje“ kuratorius Aurimas Kanapkis pasidalijo įdomiomis ir netgi kurioziškomis istorijomis, vykusiomis prieš 90 metų.

– Pastaruoju metu nauji paminklai sulaukia daug dėmesio, tačiau nebūtinai vien teigiamo. Kokios buvo to meto visuomenės nuotaikos paminklo V. Kudirkai atžvilgiu?

– Šio paminklo atidengimas tapo didele švente ir naumiestiečiams, ir visai Lietuvai, bet tai tikriausiai nulėmė to meto kontekstas. Net ir antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje gyventojus reikėjo įkvėpti ir ugdyti lietuviškumo dvasia, taip reikalinga jaunai valstybei. Ne veltui įvairiose šalies vietose ėmė rastis ženklų iškiliems XIX a. tautinio atgimimo veikėjams atminti. Naumiestis (dabar Kudirkos Naumiestis) taip pat neatsiliko. Čia ypač stipriai reiškėsi lietuvių inteligentų iniciatyva, kai, pasitelkiant modernias architektūros formas, buvo konstruojamas tautinis pasakojimas, vyko tautiško stiliaus paieškos. Kartu per modernybės prizmę buvo žvelgiama į čia gyvenusio V. Kudirkos asmenybę. Visa tai vainikuojantis momentas ir buvo paminklo didžiajam varpininkui statyba.

Šventėje 1934 m. birželio 10 d. sriubą verdantys šauliai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar žinome, kaip ta šventė atrodė?

– Oficialus paminklo atidengimas surengtas 1934 m. birželio 10 d. Į iškilmes atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona, buvęs prezidentas ir varpininkas, V. Kudirkos bendražygis K. Grinius, tautinio atgimimo veikėjas Jonas Šliūpas, dalyvavo ir paminklo autorius skulptorius V. Grybas. Į Naumiestį atvyko apie 1 300 Šakių apskrities šaulių, nes jie kaip tik minėjo savo organizacijos 15-ąsias metines. Pats paminklas svečius pasitiko intriga – buvo uždengtas didžiule Lietuvos valstybės vėliava. Amžininkų liudijimu, į šventę buvo susirinkę apie 10 tūkst. žmonių, nors toks didelis skaičius gal ir perdėtas.

Iškilmės buvo ne tik transliuojamos per radiją, kuris skyrė net šešias valandas tiesioginio eterio, bet ir filmuojamos, kaip tuo metu įvardyta, garsine filma.

– Miesteliui, kuriame gyveno ne daugiau kaip 3 tūkst. žmonių, toks svečių skaičius turėjo tapti nemenku iššūkiu?

– Tikrai taip, nes žmonės į Naumiestį pradėjo rinktis jau nuo pat ryto. Akivaizdu, kad ir pasiruošimas turėjo užtrukti – tą dieną visas miestelis buvo sutvarkytas ir skendo gėlėse, gatvės buvo išblizgintos. Naujai suformuotas skveras, kuriame ir buvo pastatytas paminklas, buvo apsodintas gėlėmis, jo pakraščius puošė didžiulės žydinčių gėlių vazos. Atvykusius svečius reikėjo ir pamaitinti. Šauliams maistas buvo verdamas netoli tilto, kur buvo įkurtos keturios lauko virtuvės. Garbiems svečiams po atidengimo surengta didelė šventė Klebonijos sode.

– Kaip žinia apie paminklo atidengimą taip plačiai pasklido?

– Daugiausia svečių buvo iš Kauno ir tuomet bene turtingiausio regiono – Suvalkijos. Jiems atvykti buvo lengviausia – kas ėjo pėsti, kas atvyko su vežimais, automobiliais. Teko skaityti Onos Kudirkienės, gyvenusios netoli Šakių, atsiminimus apie iškilmių dieną ir iš anksto pasklidusią žinią apie paminklo atidengimą:

„Buvo kaip dabar – pati birželio pradžia. Saulė šutinte šutino, bet juodvi su mamute dviese išsiruošė į bažnyčią. [...] Prie bažnyčios didžiausias sujudimas, [...] ragina po šv. Mišių į Naumiestį važiuot, ten paminklą atidengs. O ir nebrangu, – ar jis koks lupikas, – už tris litus ir nuveš, ir parveš. Mamutė užsirašė: važiuos juodvi abi. Dievulėliau! Ji niekada jokia mašina nėra važiavusi. Ir paminklo jokio nematė. [...] O koks tas paminklas, kad kelių parapijų žmonės atidengti renkasi? ...Mišių beveik negirdėjo, maldelę puse lūpų sukalbėjo, bet per skelbimus išgirdo, kad ir kunigas ragina į Naumiestį važiuoti, ten ir Prezidentas būsiąs, ir net keli vyskupai... [...]“

V. Grybo daryti paminklo ir skvero brėžiniai. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Šiandien turbūt nustebintų ir žiniasklaidos tuomet skirtas dėmesys?

– Paminklo atidengimo iškilmės buvo ne tik transliuojamos per radiją, kuris skyrė net šešias valandas tiesioginio eterio, bet ir filmuojamos, kaip tuo metu įvardyta, garsine filma, – ji turėjo būti išgabenta rodyti JAV gyvenusiems lietuviams. Šiam įvykiui buvo išleistas ir specialus dvylikos puslapių „Lietuvos aido“ numeris. Visą šią medžiagą stengėmės surinkti parodai, – kai ką lankytojai tikrai išvys.

– Visai Lietuvai švenčiant, dviem žmonėms nebuvo linksma. Paminklo atidengimas tapo K. Griniaus ir A. Smetonos, kuriems teko išbūti kartu visą dieną, neišvengiama akistata. Ar seni konfliktai buvo pastumti į šalį bent jau ceremonijos metu?

– Situacija tikrai buvo neeilinė. Prie varpininko V. Kudirkos paminklo susitiko du konkurentai – A. Smetona, tuo metu buvęs prezidentu, ir K. Grinius, spaudos draudimo metais kurį laiką pats dirbęs Naumiestyje ir kartu su V. Kudirka organizavęs „Varpo“ leidybą. Taigi jų abiejų dalyvavimas buvo neišvengiamas.

Šventėje nebuvo galima nepastebėti ir kiek komiškos situacijos. Juk A. Smetona birželio 7 d. buvo patyręs karinio perversmo bandymą, tačiau išlikęs valdžioje. Po trijų dienų iškilmėse jam teko susitikti jo paties nuo valdžios per karinį perversmą 1926 m. pašalintą buvusį prezidentą K. Grinių. Įtampa buvo aiškiai justi, kai A. Smetona ištiesė K. Griniui ranką pasisveikinti, bet šis tik linktelėjo praeidamas ir netarė nė žodžio, – dar aiškiai laikydamas nuoskaudą už sugadintą gimtadienį. Šių dviejų asmenybių ideologinius skirtumus galima pajausti ir jų pasakytose kalbose.

Autorius prie paminklo, pergyvenusio okupacijas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Paminklą nemokamai sukūrė garsus skulptorius V. Grybas, tačiau šis idėjinis projektas jam gerokai apkarto? Kokia čia istorija?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad prie statomos miestelio pradinės mokyklos planuota pastatyti V. Grybo sukurtą V. Kudirkos biustą. Tiksliai nežinoma, bet tikėtina, kad V. Grybas biustą sukūrė, o vėliau sudaužė, nes jam atrodė, jog tokiam didžiam žmogui kaip V. Kudirka netinka statyti tik biustą. Taigi tada jis pradėjo projektuoti V. Kudirkos statulą su postamentu, o iš idėjinių paskatų neėmė honoraro, prašė tik sumokėti už medžiagas. Bendruomenė rinko lėšas, Felicija Bortkevičienė iš Amerikos lietuvių surinko 2 tūkst. litų. Tačiau visos reikiamos lėšų sumos surinkti nepavyko. V. Grybas ėmėsi gretutinių projektų, kad galėtų pats finansuoti ir pačią statybą, – taip įklimpo į skolas. Tai dar ne viskas.

Nepaisant, kad, nepaisydamas savo gerovės, skulptorius aukojo ir jėgas, ir pinigus, šventės programoje jam tarti žodį neatsirado vietos ir laiko... Antrojo pasaulinio karo metais naciai nužudė V. Grybą. Iki šios dienos taip ir nesumokėta už paminklo statybą nei skulptoriui, nei jo šeimai.