Išaušta metas premjerai – ir ateina metas atsisveikinti. Gruodžio 6 ir 7 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje paskutinį kartą rodomas režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis "Hamletas", sukurtas pagal anglų klasiko Williamo Shakespeare’o tragediją.

Šis E.Nekrošiaus spektaklis buvo vaidinamas 16 metų. Sunku išvardyti šalis, festivalius, kur jis buvo rodomas, prizus, kuriais jį kūrusi teatro menininkų komanda buvo apdovanota.

Ką apie spektaklį, ilgą jo kelią mano režisierius E.Nekrošius ir 16 metų Danijos princą Hamletą vaidinęs žinomas muzikantas ir aktorius Andrius Mamontovas?

E.Nekrošius: "Kas dirbo prie šio spektaklio, visi yra puikūs"

– Gerbiamas Eimuntai, ar sunku atsisveikinti su spektakliu, kuris turėjo tokį didelį pasisekimą tarp žiūrovų?

– Tai – labai natūralus dalykas. Kada nors reikia atsisveikinti.

– Spektaklis dar vaidinamas aukšta gaida, tad galėtų būti ir toliau rodomas?

– Gal jau užteks. Kas dirbo prie šio spektaklio, visi yra puikūs.

– Ar "uždaryti" "Hamletą" buvo vieno jūsų sprendimas, ar visos trupės?

– Gal visos.

– Ką jums pačiam reiškia šitas spektaklis, kuriuo pradėjote šekspyriškąjį kūrybos etapą, – vėliau pastatėte "Makbetą", "Otelą"?

– Kad aš negalvoju apie tokius dalykus – ar čia prasideda, ar čia baigiasi. Kalbu be aukštų žodžių. Normalus spektaklis, ką čia girti.

– Kurie "Hamleto" spektakliai buvo ypač įsidėmėtini?

– Tie, kai jis buvo parodytas įdomiose vietose – "Globe" teatre Londone, Elsinoro pilyje Danijoje, kur daugiau vargu ar būsi. Šios dvi vietos su ta pjese labiausiai susijusios. "Globe" teatre dirbo ir jam pjeses rašė W.Shakespeare’as, o Elsinore vyksta "Hamleto" veiksmas.

A.Mamontovas: "Su "Hamletu" esu apskridęs aplink pasaulį"

– Šeštadienį paskutinį kartą scenoje tarsite mistinę Hamleto frazę "Būt ar nebūt – štai kur mįslė". Kokios mintys sukasi galvoje prieš atsisveikinant su didelį pasisekimą jums atnešusiu vaidmeniu?

– Tai – šviesus liūdesys. Baigiasi labai didelis mano gyvenimo etapas, kuris labiausiai buvo susijęs su teatru. Prieš tai buvo etapas su grupe "Foje", o pastarieji 17 metų – su režisieriumi E.Nekrošiumi ir spektakliu "Hamletas".

Labai daug gavau per šitą laikotarpį, labai daug pasaulio apkeliavau su šituo spektakliu, patyriau, pamačiau įvairių ir įdomių dalykų, sutikau puikių žmonių. Suprantu, kad atėjo riba, kai tai baigiasi. Ir, aišku, visada reikia pabaigti laiku – kol spektaklis gyvas. Nesinorėtų, kad jis numirtų žiūrovų akyse.

Tiesą sakant, aš E.Nekrošiaus prieš kelerius metus klausiau, ar ne laikas būtų pabaigti. Jis atsakė, kad dar ne. Tačiau pernai vasarą, kai suvaidinome "Hamletą" "Globe" teatre Londone, buvo aišku, kad tai – aukščiausias spektaklio pakilimo taškas.

Atsisveikinti su "Hamletu" buvo režisieriaus sprendimas, nors man jis sakė, esą, kai aš nuspręsiu, kad jau viskas, tai ir bus viskas. Bet aš pasakiau, kad negaliu prisiimti tokios atsakomybės, nes spektaklis – jo kūrinys.

Šiemet turėjome gastroles Kaliningrade, keli spektakliai buvo parodyti Lietuvoje. Aišku, jis jau nėra taip aktyviai rodomas, bet visada salės būna pilnos.

– Kaip manote, kur užkoduota "Hamleto" sėkmė?

– Visų pirma, W.Shakespeare’o pjesėje. Kaip ir filme, knygoje, taip ir pjesėje svarbiausia – pati istorija. Ji užkabina, kiekvienas atranda save tuose herojuose. "Hamlete" susipina visų žanrų elementai – nuo detektyvo iki meilės istorijos, filosofijos. Pjesėje galima įžvelgti ir politikos, ir žmogiškosios dramos, ir melodramos. "Hamlete" yra ir meilė, ir išdavystė, ir apgaulė, ir žmogžudystė. Yra visi elementai, kurie būtini meno kūriniui. Ir tai sudėta į istoriją, kurioje tie elementai organiškai dera. Tai – kultinė pjesė, visuomet teatre sulaukianti dėmesio.

Antra, E.Nekrošiaus režisūra, nestandartiniai jo sprendimai. Jis surado kitą raktą, kitą būdą, kaip papasakoti tą istoriją. Ir tai sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje, kur tik vaidinome. Visuose festivaliuose, kuriuose tik dalyvavome, "Hamletas" būdavo garbingiausioje pozicijoje – juo festivalius arba atidarydavome, arba uždarydavome. "Hamletą" parodėme daugiau kaip 40-yje pasaulio šalių – su juo esu apskridęs aplink pasaulį.

Be puikios pjesės ir puikios režisūros, manau, E.Nekrošiui pavyko surinkti ir puikų aktorių kolektyvą, kuriame – labai gera atmosfera, draugiški tarpusavio santykiai. Tai irgi turi labai didelės įtakos spektakliui, tai irgi nulėmė jo ilgaamžiškumą.

– Ar daug fizinių ir psichinių jėgų pareikalavo Hamleto vaidmuo?

– Be jokios abejonės. Visų pirma, repetavome jį devynis mėnesius. Jis buvo repetuojamas labai nuosekliai, įdedant labai daug darbo, laiko. Tai buvo įtemptas laikotarpis. Pirmi treji ar ketveri metai buvo intensyvūs dėl gastrolių. Per mėnesį būdavo dvi trys kelionės su "Hamletu" į kurią nors užsienio šalį.

– Kokių netikėčiausių atsiliepimų girdėjote apie spektaklį, savo vaidmenį?

– Ypač E.Nekrošių ir šį jo spektaklį liaupsina Italijos teatro kritikai. Turbūt ne veltui į tą šalį labai daug kartų keliavome su "Hamletu". Kartais pagalvoju, kad Italijos turbūt esu matęs daugiau negu vidutinis italas. Vienintelė vieta, kur spektaklį visiškai sudirbo, atrodė, jog net tyčia, buvo Toronto teatro festivalis. Ten "Hamletas" buvo įvertintas priešingai nei likusiame pasaulyje.

– Neseniai per Lietuvą nuvilnijo jūsų muzikinės veiklos 30-mečiui skirtas koncertas, kuriame drauge grojote su buvusios grupės "Foje" muzikantais. Šį savaitgalį baigiasi "Hamletas". Ar neatrodo, kad tarsi uždarote vieno savo gyvenimo etapo duris? Į kur atversite kitas, kas už jų laukia?

– Tai mane labiausiai intriguoja. Neturiu nė mažiausio supratimo, ką darysiu toliau. Bet aš laukiu, kada su buvusiais "Foje" nariais sugrosim dar vieną koncertą Londone. Ten grosim gruodžio 15 d., bilietų jau seniai nebėra. Labai norėjau su senais draugais dar kartą užlipti į sceną. Kas bus po to, nežinau.