Visada vyro kūrybai itin atidi buvusi medikė I. Dabulskienė surengė netradicines jubiliejines iškilmes – dainų jo tekstais (jų sukurta per šimtą!) vakarą. Tiesa, žodis „vakaras“ I. Dabulskienei nelipo – tvirtai laikėsi nuostatos balandžio 10-ąją, Alekso gimimo dieną, sukviesti į atminimo pavakarį-koncertą.

– Kodėl svarbu buvo būtent taip pavadinti A. Dabulskio jubiliejinį paminėjimą? Žinau, kad rengiant kvietimą, renginio programą buvote raginama rinktis tradicinį „vakaras“.

– Aleksas buvo žodžio meistras, daug dėmesio skyręs tiksliai žodžio vartosenai, mėgęs prikelti primirštus žodžius. Kartą, mudviem vaikštant penktą valandą ar kiek vėliau, pasidžiaugiau gražiu vakaru. O Aleksas sako: „Koks čia vakaras? Dar tik pavakarys! Vakaras – kai tamsu, o dabar, saulei leidžiantis, – tokia ypatinga šviesa“. Tai man išliko atmintyje.

Ir kai pernai vasarą, tokį pavakarį, sėdėdami pajūryje su anūkais Karoliu, Gabriele ir Greta įsišnekome apie tai, kaip paminėti artėjantį senelio jubiliejų, prisiminiau tą žodį. Nusprendėme, kad bus kaip senelis norėjo, – pavakarys. Ir ne šiaip prisiminimų pavakarys, o dainų jo eilėmis koncertas

Ypatingai: „Tai buvo ne įprastas paskaitymų, prisiminimų vakaras. Tai buvo reta ir Aleksui gyvam esant staigmena – kalbėjome ne tik apie garsųjį poetą, lyriką ir satyriką, bet ir klausėmės jo posmais sukurtų iki šiol populiarių dainų“, – sakė šiltai ir emocingai renginiui dirigavęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Palikimas: aktorius Petras Venslovas skaitė A. Dabulskio eilėraščius iš knygos „Tiek to linksmumo“. Šią rinktinę A. Dabulskio mirties metinėms sudarė I. Dabulskienė, išleido Romualdo Norkaus „Santaros“ leidykla. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Kolegiškai: ilgametė „Kauno dienos“ vyriausioji redaktorė Teklė Mačiulienė žavėjosi kalbos redaktoriumi dienraštyje dirbusio A. Dabulskio pagarba žodžiui ir kolegoms, jo ypatingu gebėjimu dirbti su jaunaisiais literatais. Redaktorė priminė altruistišką Alekso poelgį – jo parengtą ir išleistą talentingo poeto Antano Cibulskio rinktinę. R. Guigos nuotr.

– A. Dabulskis vadino save ironiku, primindamas, kad humoristų paskirtis – kutenti, o satyrikų – žnaibytis. Nepamirštamas jo „Šaipokų“ klubas, į kurį buvo subūręs rašytojus satyrikus. Gyvam esant dažniausiai ir kalbėta apie jo, kaip satyros meistro, kūrybą. Bet paminėti jo 90-metį vėlgi nutarėte netradiciškai – lyrinėmis dainomis.

– Išties Aleksas buvo priimamas kaip poetas satyrikas, itin vertinama jo humoristinė kūryba – parodijos, epigramos, satyriniai tekstai ir humoristinės eilės. Tačiau jis yra parašęs ir daugiau nei 100 tekstų dainoms. Visas Alekso gyvenimas išrašytas eilėmis. Jo eilėraščių, tapusių dainų tekstais, leitmotyvai – gimtinė, liepa, berželiai, gandralizdis, troba. O svarbiausia – motina: motinos širdis, motinos gerumas, motinos akys. Kai pirmąkart su Aleksu nuvažiavome į jo tėviškę, mane nustebino, kad pasisveikindamas jis išbučiavo motinai rankas. Visą laiką taip darydavo – supratau, kad tai iš didelės meilės ir pagarbos mamai. Tai atsispindi ir ankstyvosiose, ir vėlesnėse dainose.

Pažinau Aleksą kaip jausmingą, jautrų, pažeidžiamą žmogų, kaip lyrinių eilėraščių autorius jis man priimtinesnis. Gal kažkas tikėjosi, kad Alekso 90-mečio paminėjimas bus labiau akademinis, su daugiau kalbų ir prisiminimų, tačiau aš manau, kad tokie susitikimai neturėtų virsti šabloniniais. Žmonėms reikia paprastumo, šilumos. Ir šio susibūrimo norėjosi šviesesnio, linksmesnio, rūpėjo prisiliesti prie kitų dalykų.

– Puikiai pavyko – Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė buvo sausakimša. Iš viso muziejaus suneštos papildomos kėdės, sienos nuramstytos stovinčiųjų. Susirinkusieji netilpo net ir koridoriuje, o kai kurie stebėjo renginį pro langus iš kiemo. Gera buvo patirti tokį pagarbų žmonių ilgesį A. Dabulskiui?

– Žinoma, gera, kad susirinko tiek daug, bet labai nesmagu prieš tuos žmones, kurie netilpo į renginį. Vadinasi, nenumačiau, nepaskaičiavau. Daug kas renginio metu sakė, kad reikėjo eiti į didesnes sales, tačiau kas galėjo nuspėti, kad taip bus. Paprastai panašiuose renginiuose ši salytė puspilnė ar vos artipilnė, o dabar – šitokia gausybė! Nežinau, ar tai iš pagarbos Aleksui, ar iš pasiilgimo renginių, kuriuose skambėtų dainos ir jaustųsi tas pavakario lengvumas, ar dėl kitų dalykų... Esu labai dėkinga visiems, kurie pabuvo drauge.

Legenda: daina „Lituanica skrenda“ – Lietuvos estrados primadonos N. Tallat-Kelpšaitės vizitinė kortelė, lietuvių estrados aukso fondas. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

Improvizacija: kaip gi dainuojant „Kauno tango“ (muz. B. Gorbulskio) nesušokti?! Scenos veteranas V. Daugintis įrodė esąs tikras džentelmenas. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

– Tas bendrystės lengvumas, iki graudulio sužadinti šilti jausmai kiekvieną palietė, tačiau iki žiūrovų patirto lengvumo buvo sunkus jūsų kelias – parengti dviejų kartų koncertą. Užduotis – ne iš lengvųjų?

– Turėjau stiprią savo šeimos muzikų paramą. Kai tik apsisprendžiau dėl koncerto, paprašiau marčios Giedrės (kompozitorė Giedrė Pauliukevičiūtė-Dabulskienė, – aut. past.), kad patalkintų man tuose muzikiniuose reikaluose. Ir anūkas Karolis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos klasės studentas, padėjo. Pritarė ir sūnaus Manto šeima.

Melodijas Alekso tekstais kūrė kompozitoriai Mikalojus Novikas, Benjaminas Gorbulskis, Mindaugas Tamošiūnas, Konstancija Brundzaitė, Rimantas Giedraitis, Gintautas Strimaitis, Julius Siurbis ir daugelis kitų. Jas atliko visas dainininkų žvaigždynas: Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė, Svetlana Bagdonaitė, Lina Urnikytė, Džilda Mažeikaitė, Vladas Daugintis, Vytautas Petrušonis, Leonidas Šumskas, kt. Net Virgilijui Noreikai buvo specialiai sukurta daina „Motinos akių šviesa“ (muz. B. Gorbulskio), kurią dabar atlieka Merūnas Vitulskis.

Kreipiausi į N. Tallat-Kelpšaitę, S. Bagdonaitę, V. Daugintį, Egidijų Sipavičių, kurie mielai sutiko dalyvauti. Laimė, jie turėjo išsaugoję įrašus. Aš ir pati turiu nemažą jų kolekciją – padėjo šviesaus atminimo ilgametis Kauno televizijos vadovas Petras Garnys, suradęs ir parengęs kopijas. Tačiau skaudu, kad kai kurių dainų įrašų, pvz., Džildos Mažeikaitės dainuotos „Rudens pasakos“ (muz. M. Tamošiūno), nepavyko išsaugoti.

Dėl jaunimo padėjo marti Giedrė ir anūkas Karolis. Giedrė patarė kreiptis į VDU Muzikos akademijos docentę Ritą Novikaitę. Šios ypatingo talento solistės (mecosoprano) vedamų meistriškumo kursų studentams patiko tos dainos. Gaunu atsakymą – taip, ruoškite natas. Štai su natomis ir buvo sunkiausia. Kompozitorių sąjungoje pažadėjo paieškoti archyvuose, netesėjo. Autorių teisių saugotojai sakė, kad išvis jokio archyvo neturi. Teliko eiti per bibliotekas, rankiotis iš senų leidinių, knygų.

Karolis pats aranžavo K. Brunzaitės chorinę dainą „Girių mergelė“, kad ją galėtų atlikti bendramokslė iš akademijos Monika Siaurusaitytė. Prie VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros studentų Karinos Ivanickytės, Agnės Lasytės, Taurintos Klesevičiūtės, Viktorijos Michailovos, Neringos Venckutės, Kristupo Šalnos, akompaniatoriaus Dainiaus Kepežinsko prisijungė ir studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – Liepa Ribokaitė, M. Siaurusaitytė, K. Dabulskis, akompaniatorius Dovydas Baltrimavičius, Visiems jiems esu be galo dėkinga už tai, kad su tokia meile prikėlė klasika tapusias dainas.

– Čia kaip mamos klausti, kuris vaikas mylimiausias, bet gal vis dėlto išskirtumėte kelias jums ypatingesnes dainas?

– Oi, daug jų! Tik vienos istorija ypatingesnė. Vykdami į Alekso tėviškę Pilsūdus pravažiuodavome Vytogalą, atminimo akmenį, žymintį Stasio Girėno gimtinę, vis paminėdavome legendinius mūsų lakūnus ir jų skrydį „Lituanica“.

Ir štai kartą kompozitorius Algimantas Bražinskas užsiprašė Alekso sukurti tekstą dainai apie istorinį skrydį. Eilėraštį „Lituanica skrenda (Žuvusi paukštė)“ Aleksas parašė 1972-aisiais, Algimanto natų neteko regėti. Tekstas buvo nepriimtinas, antitarybinis. Jo nelaimino tuo metu veikusi meno taryba.

Eilėraštis pragulėjo stalčiuje iki politinio atšilimo laikotarpio, kol galiausiai N. Tallat-Kelpšaitės vyras Algis Antanas Ignatavičius paragino R. Giedraitį sukurti melodiją jam. Taip gimė į Lietuvos estrados aukso fondą patekusi daina, kurią sudainavusi N. Tallat-Kelpšaitė yra prisipažinusi, kad tai jos širdžiai mieliausia daina.

Kai dar mūsų pažinties su Aleksu pradžioje girdėdavau dainuojant „Jūreivių keliai“ (muz. M. Tamošiūno), galvodavau, kokia ypatinga turi būti vyro širdis, iš kurios išplaukia tokie žodžiai: „Ir patys talpiausi pasaulyje triumai jūreiviško ilgesio būna pilni...“

– Ir toji širdis pakerėjo jus visam gyvenimui?

– Taip, tik Aleksui teko gerokai pasistengti (juokiasi). Aš ir iš Kauno, atsisakiusi paskyrimo, bėgau į Druskininkus, kad tik būčiau kuo toliau nuo jo. Ir mano mama, ir draugai buvo sunerimę: dvejos vyro skyrybos tais laikais buvo lagaminėlis, kurio nesinorėjo atverti. Ir aš sau pasakiau: na jau ne, su tokiu vyru niekada nebendrausiu!

Tik likimas savaip perskaito tuos mūsų „niekada“. Viena draugė nusistebėjo: „Na ir drąsi tu!“ – kai tekėjau už Alekso. O mes 50 gražių metų drauge nukeliavome. Man taip trūksta jo išminties, palaikymo, mūsų pokalbių, rankų šilumos.

Iššūkis: prikelti klasika tapusias dainas A. Dabulskio žodžiais puikiai pavyko jauniesiems talentams – VDU Muzikos akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr. 

– Ko gero, ypač brangi kompozitoriaus J. Siurbio renginio metu jums įteikta dovana: kompaktinė plokštelė su paties Alekso įskaitytais 72 eilėraščiais?

– Kokia tai buvo staigmena! Manau, kad ir pats Aleksas buvo pamiršęs, kad kadaise studijoje įskaitė tuos eilėraščius. Jis niekada to įrašo nepasigedo, net kalbos nebuvo, kad toks yra. Dabar sėdžiu ir klausausi – tarsi Aleksas namo būtų grįžęs. Esu nepaprastai dėkinga Juliui, kad išsaugojo tą įrašą.

– Simboliška, kad vakaras vyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje, dabar čia saugomas A. Dabulskio kūrybinis archyvas. Viską perdavėte?

– Surinkau viską, ką Aleksas laikė namie, surūšiavau pagal metus ir atidaviau muziejui. Jie vis dar tvarko tą medžiagą – archyvas išties nemažas. Neperdaviau tik asmeninių laiškų, Alekso rašytų man, sūnui Mariui, kai jis studijavo užsienyje, broliui, seseriai. Aleksas mėgo kasdien, kai išeidavau į darbą ar pats išeidavo, palikti trumpus laiškelius. Kai kraustėmės iš Vilniaus gatvės į šiuos namus, tuos laiškelius buvau sudėjusi į kelias dėžes. Vieną kažkas nuo šaligatvio nugvelbė. Likusius saugau. Jų neatidaviau. Tai, kas asmeniška, turi likti šeimoje.

Jubiliejus: A. Dabulskio 90-mečiui skirtas atminimo pavakarys-koncertas subūrė tiek jo talento gerbėjų, kad Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė plyšo per siūles, o kai kas ryžosi ir iš kiemo renginį stebėti. Regimanto Zakšensko, R. Guigos nuotr.

– Netrukus A. Dabulskio atminimas bus įamžintas jo tėviškėje?

– Taip, Skaudvilės kraštotyrininkai pakvietė balandžio 27 d. paminėti savo kraštiečio Alekso jubiliejų. Ta proga jo gimtųjų Pilsūdų parkelyje bus atidengtas paminklinis A. Dabulskio akmuo. Ir vyks šventė „Širdį traukia gimtoji parapija“.

– Gražiai gyvena Aleksas visų atmintyje, tiesa?

– Iš visos širdies dėkoju puoselėjantiems jo atminimą. O šeimai jo labai trūksta. Jo išminties. Ramumo. Aleksas buvo tarsi mūsų stabilizatorius. Kiti žmonės sapnuoja savo išėjusius artimuosius, aš – nė karto. Nekalba jis man, nieko neaiškina. Gal todėl, kad jam anapusiniame gyvenime gerai, o gal linki mums gyventi ramybėje.