Pastarąjį dešimtmetį jos sukurtuose gobelenuose, regis, išties įausta „filosofinių ir pasaulėžiūrinių apmąstymų žmogaus būties temomis, kasdienybės susitikimo su amžinosiomis vertybėmis akimirkų“. Tiesa, apibendrintais vaizdais alsuojančiuose tekstilės darbuose ne visada paprasta išskaityti poetines ar filosofines mintis. Tačiau pabandyti verta – viena vertus, savaime patraukia tekstilės menui įgimtas jaukumas ir šiluma.

Sudomina ir siūlomas ramus judėjimo parodoje tempas – autorė neretai mąsto ciklais, jos minčiai pamažu keliaujant per kelis darbus, atsiveriant vis naujoms prasminėms ar emocinėms jų perspektyvoms. Atidus žvilgsnis ir rami kūno kelionė, vis labiau panyrant į kūrinių skleidžiamą atmosferą, neabejotinai padeda pajausti jų istorijas, būsenas ar giesmes.

Kalėdiniu laikotarpiu alsuojančiai parodai autorė parinko gobelenus, raibuliuojančius krikščioniškos tematikos refleksijomis („Bėgimas į Egiptą“, „Ramybės akmuo“, kryžiaus, kelio simbolika), kartais keliaujančius tolesnių Dievoieškos horizontų link ar švelniai atsiduodančius žmogiškojo ryšio ar savityros paieškomis.

Gobelenų įvairovė nulemta ne vien skirtingų temų – nevienodi jie ir dydžiu, spalvine aura, kitomis vizualinėmis charakteristikomis, netgi technologiniais parametrais: vieni sukurti klasikine austine technika, kiti – rištine, primenantys kilimų rišimo būdus.

Ramybės akmuo.

Anotacijoje autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį“. Ir ne vien grožį: lėtas šio amato technologinis procesas regimai pristabdo ir stebinčiojo sąmonę, kone terapiškai ją ramindamas, tarsi autorė būtų pasidalijusi savo kontempliatyvių kūrybos valandų taika, o meditatyvi jos pozicija taptų integralia žiūrovo būsenos dalimi. Stebėtojui, kuris leidžiasi į siūlo kelionę, savaime įsiaudžia universaliųjų patirčių atradimai, laikui mažai pavaldžios tiesos, prasmės, nuojautos. Mat šios menininkės kūrybos pasaulis artimas klasikinės estetikos laukui, kuriame absoliutaus grožio kategorija sietina su etinių ir vertybinių nuostatų įvardijimo svarba.

Neįmanoma nepastebėti, kad E. Jesulaitytės tekstilės kūriniai yra stipriai nutolę nuo dekoratyviosios tekstilės funkcijos ir atkeliavę prie paveikslo kaip vizijos sampratos – jie lengvai tampa ne tik šiltais vizualinio meno artefaktais, bet ir įdomiais pasakotojais.

Autorė prisipažįsta, kad jai rūpi ne tik meninė, bet ir edukacinė kūrinių eksponavimo funkcija – ji norėtų žiūrovui „atskleisti senųjų audimo, kilimų rišimo amatų technikos, siūlų ir medžiagos juostelių grožį.

Menininkės darbuose vizualinis pasakojimas dažnai nusidriekia plokštumų lygumomis, į kurias nuolat įsipina spalvingų linijų takai, rupus netikėtų detalių reljefas ar papildomų sluoksnių gelmės. Justi, kad pirminę autorės mintį ar projektą keitė neplanuoti kūrybos kelionės vingiai, atvedantys iki besiformuojančių slėpinių šulinių ar polėkio viršukalnių – paprastai netikėtų ir pačiai menininkei.

E. Jesulaitytės darbams charakteringa asociatyvinių prasminių jungčių formavimosi geba, paklūstant improvizaciniam kūrybos impulsui, ir tai neabejotinai yra vienas iš gražiausių menininkės ypatumų. Todėl neatsibosta žvilgsniu keliauti po jos gobelenų salas – vizualiai ir semantiškai atrandant vis naujų jų reljefo įdomybių.

Štai „Autoportretas (Dykumos driežas)“ – žalsvai melsvas drakondriežis su tikra spalvų vaivorykšte pelekuose-plaukuose. Droviai keliaujanti fantastiška būtybė, letenose tarsi nešanti dovaną. Tai lyg kitokia autorės asmens projekcija ar atsklaida, taip pat jos misijos metafora: neįprasta, įvairiomis meninėmis ugnimis emanuojanti būtis, pasauliui nešanti magiškąjį savo kūrybos akmenį. Arba „Ramybės akmuo“ – monumentalus pavidalas, primenantis ilgesingai tolius stebinčio žmogaus ar Sfinkso galvą. Išvagotas tokia spalvų ir faktūrų gausa, kad su ramybe, regis, sąsajas tikrai prarandantis. Tačiau kūrinio ramybė netikėtai atrandama sukauptoje akmens formoje, iš kurios į ramią aplinkos šviesą nebepabėga numanomas minčių ar jausmų maištas,  nuolat ilgesingai ieškantis harmonijos sąskambių.

Iš ciklo „Kryžiai“.

Kai kurie gobelenai stipriau fiksuoja konkretų, konceptualų vaizdą – pavyzdžiui, „Diena. Naktis“ ar ciklas „Kryžiai“. Tačiau ir čia jų plastika dėl tūrinių charakteristikų juda įvairiapusiškesnio naratyvo link, nepasiduodama vienareikšmiškai interpretacijai. Keistumas ir netikėtumas, nenuspėjamos audinio ir vaizdo transformacijos yra labai integralūs – ir labai gražūs – E. Jesulaitytės skiriamieji bruožai. Kaip ir nuolat aptinkama šviesos, jautrumo ir empatijos kokybė. Menininkės kūriniai moka liudyti gyvenimo audinio minkštumą ir plastiškumą, atverdami jo transformacinį potencialą, todėl visuomet gyvastingą ir auginantį. Jauki E. Jesulaitytės tekstilė išties padeda keliauti per besikeičiantį pasaulį, sau ir kitiems ieškant grožio ir prasmės portalų, blogio įveikų ir savo „gyvenimo karūnos“.

Kas? E. Jesulaitytės darbų paroda „Pėdos smėly...“

Kur? Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79).

Kada? Veikia iki sausio 19 d.