„Tylusis kaunietis“, – taip šį fotomenininką yra apibūdinęs Lietuvos fotografijos grandas Aleksandras Macijauskas. Tylusis – nes kūrė tyliai. Kaunietis R.Juškelis buvo ne tik pagal kilmę: jo darbuose – ryški Kauno tema.

Panašiai R.Juškelį prisimena ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis. Pasak jo, R.Juškelio kūryba nebuvo įvertinta laurais ar išgarsinta ne dėl to, kad būtų buvusi žemesnio meninio lygio nei pripažintų fotografų. „Tai buvo ne iki galo atskleistas autorius. Jis buvo vienas tų menininkų, kurie dirbo tyliai ir savęs primygtinai nesiūlė. Tai – ne visada gera savybė menininkui. Tokiu būdu menininkas išlieka laisvas, tačiau mažiau pastebimas. Nors R.Juškelis buvo kviečiamas dalyvauti parodose, atsakomybę dėl to, kad menininkui dar esant gyvam jo kūrybai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys, turėtume prisiimti ir mes, kolegos. Jo kūryba dar netyrinėta gilesniu menotyrininkų žvilgsniu – tai turės būti padaryta dabar, po menininko mirties“, – sakė G.Česonis.

„Šiais laikais reikia mokėti save greitai ir gerai parduoti, tam reikia net šiek tiek įžūlumo. Aš to nemoku, neturiu“, – interviu „Kauno dienai“ yra prisipažinęs R.Juškelis.

Jis pirmasis ėmėsi Kauno fortų temos, tačiau už čia sukurtas fotografijas nesulaukė jokio įvertinimo. Po keliolikos metų sugrįžęs į fortus kurti spalvotų fotografijų ciklą, R.Juškelis vylėsi, kad fortų fotografijos pasitarnaus istorijai.

R.Juškelis per daugiau kaip 30 kūrybinio gyvenimo metų surengė apie 20 personalinių parodų, sukūrė fotografinių ciklų, kurių svarbiausi – „Atspindžiai“ (1980–1985); „Žmonės ir manekenai“ (1987–1992); „Rezervistai“ (1983–1985); „Diskoteka“ (1986–1989); „Apleista tvirtovė“ (1993); „Krišnaitų šventė“ (1997); „Kauno fortai“ (2000); „Vilties namai“ (2001).

Partizanų palaikų perlaidojimą Sąjūdžio metais fotografavęs R.Juškelis šią temą vadino sunkiausia emociškai. Fotomeninkas mėgo eksperimentuoti su spalvomis, fotografijos technikomis. Cikle „Degantis pasaulis“ panaudojo paties sukurtą technologiją – naudojant chemines medžiagas, išėsdinamas, išdeginamas popierius, taip fotografijai suteikiant naujų reikšmių ir spalvų.

„Dabar techniškai eksperimentuoti nenorima, nes tai – kruopštus ir labai ilgas darbas. Milteliai nubirs ne ten – jau sugadintas lakštas. Reikia daug kantrybės, pinigų ir sveikatos. Visur, o fotografijoje – ypač – tai pasireiškia: norint kažko pasiekti, reikia ir paaukoti – pinigų, sveikatos, laiko. Reikia ir kai kurių malonumų atsisakyti. Dabar ypač norima greitų ir gerų rezultatų, nieko neaukojant, nieko neatsisakant“, – yra sakęs fotomenininkas.

R.Juškelis kurį laiką vadovavo Kauno fotografijos mokyklai, išugdžiusiai ne vieną garsų fotomenininką. „Jis visada su džiaugsmu sutikdavo gatvėje garbaus amžiaus ar jauną, patyrusį ar pradedantįjį kolegą, – prisimena G.Česonis. – Ne vienam mūsų Romas buvo vienas pirmųjų fotografijos mokytojų, vėliau – bendradarbių, kurį visada norėjosi bičiuliškai apkabinti, pakalbinti. Gausiai fotografavo ir tuo, ką atrado, dalinosi. Nepamenu, ar kada skundėsi, pamenu, kad šypsojosi ir drąsino. Atrodė, kad taip bus visada“.

Velionis pašarvotas laidojimo namuose Vytauto pr. 44A Kaune. Karstas su velionio palaikais į Eigulių kapines išlydimas antradienį 13 val.