Buvo arti Prezidento

Vienu metu – birželio 14-ąją, trečią valandą nakties – prieš 75 metus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėta tremti gyventojus į Sibirą. Perpildytuose vagonuose į Rytus buvo išvežta 17,5 tūkst. įvairių tautybių žmonių, kurių dauguma (70 proc.) – moterys ir vaikai.

Tarp jų buvo ir septyniolikmetė Birutė Ona Morkūnaitė, kilusi iš Biržų apskrities. Jos tėvas buvo žinomas ir turtingas statybų rangovas Jonas Morkūnas. Tad nieko nuostabaus, kad šios apskrities Sebentiškio dvaro, kuris priklausė Chodakauskams, remontui prezidentas Antanas Smetona rangovu pasirinko būtent J.Morkūną. Beje, šiame dvare 1903 m. įvyko Sofijos Chodakauskaitės ir Antano Smetonos sužadėtuvės. Remontuojant Sebentiškio dvarą, J.Morkūnui vis reikėdavo su reikalais pasiekti Kauną, ir prezidentienė jį visuomet parveždavo į laikinąją sostinę savo automobiliu.

Kitas įdomus B.O.Morkūnaitės prisiminimas iš vaikystės susijęs su Astravo dvaru, kuriame buvo surengtas balius prezidento A.Smetonos vizito į Biržus proga. Tą proga miestas, anot Birutės, atrodė šventiškai, o ji pro namų langus stebėjo, kaip Prezidentas su palyda važiavo į Astravo dvarą. Ten jos mama Apolonija (garsiojo mokslininko profesoriaus Petro Vasinausko pusseserė), neiškojusi žodžio kišenėje, buvo pasodinta prie stalo, šalia prezidento. Jiedu tada ilgai bendravo, fotografavosi prie liūtų figūrų, kurios 1938 m. iškeliavo į Kauną ir iki šiol stovi prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus centrinės įeigos.

Ryžtinga mergaitė

Birutės tėtis buvo ne tik aktyvus verslininkas, bet ir patriotas, tačiau nepriklausė jokiai partijai, o štai dukra nepabūgo tėvo draudimo dalyvauti jaunimo organizacijose – tapo ateitininke.

Motina lepino Birutę, nes jos broliukas ir sesutė mirė būdami kūdikiai. Tačiau mergaitė nesileido lepinama – buvo puiki šokėja, sportininkė, veikli klasės seniūnė, moksleiviškų spektaklių režisierė. 1940 m. Biržų A.Smetonos gimnazija, kurioje mokėsi B.Morkūnaitė, buvo pavadinta Juliaus Janonio vardu. Ta proga gimnazijoje viešėjęs anuometis Lietuvos vadovas Justas Paleckis šokdino žavią moksleivę, sėdėjusią šalia jo šventinio renginio prezidiume.

Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje Kauno sporto halėje vykusiose tarptautinėse paauglių krepšinio varžybose Birutė žaidė Lietuvos rinktinėje ir pelnė pergalingą tašką finalinėje kovoje su lenkaitėmis. Varžybas stebėjęs J.Paleckis gal ir prisiminė šią aktyvią Biržų mergaitę, tačiau tai neišgelbėjo Morkūnų šeimos nuo tremties.

Vietinė sovietų valdžia privertė Morkūnus išsikraustyti iš savo namo Biržuose. Mat jis krito į akį anuomečio Biržų vykdomojo komiteto pirmininko žmonai, kuriai greičiausiai patiko tai, kad Morkūnų namuose veikė vandentiekis ir kanalizacija – ši retenybė anuomet buvo ypač vertinama. Morkūnai išsikraustė, o Birutė pareiškė, kad iki gimnazijos baigimo nepaliks savo kambario. Taip ir padarė.

Tremtį pasirinko pačios

Vieną 1941 m. birželio dieną į plaukimo treniruotę atbėgęs Birutės bičiulis pranešė, kad savo namuose nebegyvenęs jos tėvelis atsidūrė tremtinių ešelono vagone. Mergaitė tiesiai iš plaukimo treniruotės Širvenos ežere išskubėjo į geležinkelio stotį. Saujoje ji spaudė tik chronometrą ir vilkėjo šiltą oranžinį chalatą, kuriuo apsigaubdavo po treniruotės.

Susiradusi viename iš vagonų savo 57 metų tėvą, įsitaisė šalia jo, pasirengusi kartu važiuoti į Sibirą. Birutės mamos vagone nebuvo, nes, kai areštavo jos vyrą, ji sukniubo be sąmonės – trėmimo vykdytojai nusprendė, kad moteris neatsigaus ir paliko ją ramybėje.

Kitą dieną ginkluoti ešelono sargybiniai išsivedė Birutę iš vagono į namą, skirtą traukinių laukiantiesiems. Ten ji pamatė keturis savo gimnazijos mokytojus – brandos egzaminų komisiją. Pasirodo, geografijos mokytoja Ona Kuprytė pasirūpino NKVD leidimu egzaminuoti mergaitę, nors už tokias pastangas ir pati pedagogė galėjo lengvai patekti į tą patį vagoną. Birutė, apsupta sargybinių su šautuvais, išlaikė paskutinį abitūros egzaminą – fiziką. Po dienos mokytojai atskubėjo į stotį įteikti jai gimnazijos baigimo atestatą, bet ešelonas jau buvo išdundėjęs Šiaulių link. Birutės klasės draugai dar spėjo atnešti jai daug maisto produktų, daugiausia – konservų. Šiauliuose prie J.Morkūno su dukra savanoriškai prisijungė atsigavusi ant kojų Apolonija Morkūnienė.

Kankinimas šalčio kameroje

Kai tremtinių ešelonas pasiekė Naująją Vilnią, prasidėjo vokiečių aviacijos antskrydžiai. Nepaisant karo pradžios, per mėnesį ešelonas vis dėlto nusigavo iki Krasnojarsko. Ten vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų, kurias išsidalijo atvažiavę kolūkių atstovai.

"Kareiviai neleido atsisveikinti su tėvu, bet aš spėjau pabučiuoti tėvo ranką. Mes su mama patekome į kolchozą, iš kurio teksdavo eiti pėsčiomis 12 km, kad pasiektum šio rajono centrą. Mano mama, kurios sveikata buvo silpna, sumaniai panaudojo savo jaunystės gebėjimą siūti drabužius – ją kolchozo valdžia už tai ant rankų nešiojo, nes mama iš senų rūbų pasiūdavo įspūdingus naujus. Mamai buvo atsidėkojama tuo, ko labiausiai trūko, – maisto produktais. O aš tuo metu labai sunkiai dirbau kolchozo laukuose, nes Sibire labai trūko vyriškų rankų dėl mobilizacijos į armiją", – pasakojo Kaune gyvenanti 90-metį perkopusi, bet nuolat besišypsanti buvusi tremtinė.

Atskirtas nuo šeimos Birutės tėvelis buvo nuvežtas į šiauriausią Sibiro miestą – Norilską už poliarinio rato. Ten jis ir žuvo. Jo kūnas su dar rusenančia gyvybe (jis aimanuodamas šaukėsi Birutės) buvo įverstas į masinę kalinių kapavietę. Apie tokią baisią tėvo mirtį Birutė sužinojo iš tai mačiusio žmogaus, kai pati grįžo iš tremties į Lietuvą.

Stebuklų vėrinys

Po metų Birutė su mama ir kitais tremtiniais buvo vežamos bei plukdomos barža 3 000 km į Šiaurę. Ta vieta prie ledjūrio, kur visi buvo išlaipinti, net neturėjo pavadinimo. Birutė ją pavadino Šiaurės šiaure dėl nepakeliamo šalčio ir pūgų, dėl dvimetrinio ledo storio ekečių vandeniui pasisemti ir žvejoti, dėl žuvų, kurias reikėjo plikomis rankomis graibyti iš tinklų spiginant beprotiškam šalčiui. Tai buvo sovietų sumanytas žmonių kankinimas šalčio kamerose.

Bet buvo tame šalčio pragare ir stebuklų. Pirmas – Birutei pavyko iškeisti atsivežtą arbatos pakelį į šiltus elnio kailio drabužius. Šie mainai bylojo, kaip aukštai vertino arbatą vietos gyventojai nencai, medžioję elnius. Antras – palankiai susiklosčius aplinkybėms, Birutei su mama pavyko 1945 m. barža išplaukti atgal, į Krasnojarską, kur likimas nusišypsojo trečią kartą.

Su atestatu – į areštinę

Į Krasnojarską atvykusios latvių inteligentų grupės iš Rygos tikslas buvo parsivežti ištremtus tautiečių vaikus. Per laimingą atsitiktinumą Birutė su išgelbėtais latviukais atsidūrė Latvijos sostinėje, kur buvo pasirūpinta jos leidimu gyventi Lietuvoje. Tėvynę ji pasiekė 1946 m. Reikia pasakyti, kad ir sovietinės Lietuvos valdžia tuo metu rėmė lietuvių inteligentų (visų pirma gydytojų Nemeikšų šeima) organizuotas panašias ekspedicijas į Sibirą.

Grįžusią į Biržus ir užėjusią į mokyklą atsiimti brandos atestato, Birutę tuoj pat suėmė enkavedistai, tačiau ilgainiui paleido iš areštinės. Tuomet Birutė nusigavo į Dotnuvą, kur ją priglaudė mamos pusbrolis Petras Vasinauskas, anuomet vadovavęs Dotnuvos akademijos bandymų stočiai. Beje, jis vėliau priglaudė ne vieną giminaitį ir net buvusį Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį, 1956 m. grįžusį iš Sibiro.

Šviesiausia mergaitė

Po kelerių metų į Lietuvą, į Pasvalį, slapčia grįžo ir Birutės mama. B.Morkūnaitė suskato mokytis – nutylėjusi tremties faktą įstojo į Kūno kultūros institutą, kurį baigusi, iki pensijos dirbo Kauno taikomosios dailės vidurinėje mokykloje (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas) fizinio lavinimo mokytoja.

1949 m. B.Morkūnaitė ištekėjo už ilgamečio šios įstaigos direktoriaus Juozo Andrikio. Birutės vyras seniai miręs, o ji, tebegyvendama Kaune su dviem dukromis, dažnai mintimis grįžta į šviesius mokyklos Biržuose laikus. Iki šių dienų prisimena bendraklasio monsinjoro Kazimiero Vasiliausko jai padovanotą medalį jo kunigystės 50-mečio proga. Kartu su medaliu bendraklasis padovanojo ir paveikslėlį su šv.Kazimiero atvaizdu. Kitoje paveikslėlio pusėje K.Vasiliauskas užrašė: "Pačiai šviesiausiai mano jaunystės mergaitei."

Ta šviesiausia mergaitė 2011 m. tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui skirtame nacionaliniame biografijų konkurse "Mano ir mano artimųjų likimas istorijos vingiuose" prizininke. Birutė iki šiol negali atsipeikėti iš nuostabos dėl tokio aukšto įvertinimo, kurį parodo kiekvienam ją aplankančiam. Tie nepaprastai kukliai dabar gyvenančios buvusios tremtinės prisiminimai – autentiški praėjusios epochos liudininkai, atskleidžiantys šiuolaikiniam jaunimui mažai žinomus mūsų istorijos puslapius.

Tragedijos skaičiai

1941–1952 m. į atšiauriausias SSRS vietoves buvo ištremta 55 350 tūkst. vaikų iki 16 metų amžiaus (dalis jų žuvo pakeliui į tremtį arba tremtyje).

Tremtyje gimė 18 306 vaikų.

Iš Lietuvos pokariu žmonės buvo masiškai tremiami į Sibirą net septynis kartus.