Kompozitoriaus muzika skamba įvairių kūrėjų dramaturgijos fone, televizijoje ir kituose kūrybiniuose projektuose: pernai pastatyto Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Kūnai“ (choreografai – Marius Pinigis, Adriano Carlo Bibiano), Šeiko šokio teatro spektaklyje „Kill, Baby, Kill“ (choreografija – Inga Kuznecova ir šokėjai), „Dansemos“ teatro, Kauno šokio teatro „Aura“ spektakliuose, LRT televizijoje ir kt.

A. Stakelė mėgaujasi tyrinėdamas, kaip geriau gyvūnų gyvenimą atspindėti muzikine išraiška ir dirbo su dokumentika, kuri buvo transliuojama per ARTE televiziją, Prancūzijoje ir Amerikoje. Bendradarbiaudamas su Juliumi Kmitu, sukūrė muzikinę kompoziciją amerikiečių kompanijai Montanoje „VisionHawk“ ir įgarsino tris dokumentinius epizodus apie Hambolto srovę ir jos įtaką gyvūnams „The Humboldt Current“.

2023-iaisiais drauge su komanda už pasirodymą „Pakankamas atstumas“ (choreografai Arūnas Mozūraitis ir A. C. Bibiano) jis pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą, o pasirodymas „(g)round zero“ (choreografai ir atlikėjai – Marius Paplauskas, Marius Pinigis, A. Stakelė) 2017 m. nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ (už vaidmens atlikimą spektaklyje). Šių metų tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ programoje drauge su trupe „Nuepiko“ menininkas pristatė naujausią šokio spektaklį „4 Viktorai“.

Pasak A. Stakelės, sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas. Kūrybos resursams papildyti laisvalaikiu jis pasineria į kulinariją ir dar didesnę aistrą jaučia nepažintoms pasaulio šalims atrasdamas jų kultūras ir receptus.

– Įkvėpimo kūrybai semiatės kelionėse. Kas traukia labiausiai?

– Visuomet bandau atrasti naują, dar nematytą šalį. Keliavimas Europoje man – trumpas poilsis ar pasibuvimas. Tačiau, trokšdamas stipresnių potyrių, keičiu kontinentą. Viena įsimintiniausių valstybių – Marokas: jame – ir sniegas, ir kalnai, dykumos, čia telpa ir Europos vaizdai, ir Azijos egzotika. Mano svajonė dabar – pasiekti Japoniją. Brandinu mintį, nes labai domiuosi šia šalimi. Žiūriu filmus, kaip gyvena šio krašto žmonės. Azijoje dar daug kur nesu buvęs, tačiau japonai – tarsi kultūringiausi azijiečiai, pasižymintys geraširdiškumu. Šiame krašte – ateitis, tai, kas negirdėta ir nauja, netikėta. Kiekvienas pojūtis, kur tik pasisuki, atrodo vertas fotografavimo ir garsų įrašinėjimo, viskas atrodo kitaip nei įprasta. Dar norėčiau sugrįžti į Vietnamą. Apkeliavau jo tik pusę, tad liko daug nepamatytų dalykų. Vietname labiausiai žavi maistas. Kadangi esu „foodie“, daug maisto gaminu ir pats namuose, o kai keliauju, vienas prioritetų man – vietinė virtuvė.

Sėkmei, suderinant dvi sritis, būtinas sąmoningumas ir energijos paskirstymas.

– Kokių netikėtumų esate patyręs keliaudamas?

– Abu įvykiai nutiko Šri Lankoje. Vietiniai gyventojai čia dažnai prašo pinigų ar pavėžėti, tad kartais turi slėptis. Keliaudami su sužadėtine, radome labai gerai vertinamą gatvės maisto užkandinę, tad, nusipirkę vakarienę, įlindome į krūmus pasislėpti. Tik pradėjome valgyti ir matome, kad vis tiek ateina vienas žmogus. Jau manėme, kad kažko prašys, tačiau paaiškėjo, kad jis – vietinis gaisrininkas. Mus nuvedė į gaisrinę, parodė, kur sportuoja, kaip dirba ir kiek kitų jo bendražygių užsiima šia veikla. Paskui pakvietė į savo namus, pas šeimą – parodyti vaikams ir supažindinti su kitais tautiečiais.

Kartais būna, kaip užburta, – vykdami suplanuojame kelionę panašiai kaip turistiniuose žemėlapiuose. Tačiau paskutinę minutę nusprendžiame visą maršrutą pakeisti. Sėdime nakvynės vietoje, viskas gerai, saulė šviečia ir sulaukiame mamos skambučio. Ji teiraujasi, ar mums viskas gerai. Pasirodo, už 50 km nuo mūsų, kur turėjome būti pagal pirminį kelionės planą, siaučia stichija, žūsta šimtai žmonių. Būtume buvę ten, kur prasidėjo labai didelės liūtys, nuošliaužos ir katastrofa, o mes čia saulėje deginamės...

– Ką jums reiškia kūryba?

– Kūryba man – istorijų pasakojimas ir šių dienų išgyvenimai. Dažnai garsūs muzikantai ar atlikėjai turi gilių nuoskaudų ir jas perteikia, pavyzdžiui, dainuodami, o ir išgyvena panašiai. Tačiau man viskas priešingai – esu pozityvus žmogus, gyvenime man itin gerai sekasi, o kurdamas muziką atspindžiu tą niūrią dvasią.

Kartais, kai imuosi įgyvendinti kažkokią kūrybinę mintį, pajuntu, kad jau išaugau ir yra nauja istorija. Atrodo, nespėji su savo kūrybiniu laikmečiu, vis augi, keitiesi, daug dalykų pradeda nebepatikti ir vietoj penkių dainų išeina viena.

Mano užmojai visąlaik labai dideli, sakau sau: „Va, dabar sukursiu albumą, jis tuoj bus čia!“, bet tuomet atsiranda įvairių kūrybinių projektų, į kuriuos panyru. Suprantu, kad, kaip kiekvieną užsibrėžtą darbą, taip ir kurti albumą reikia čia ir dabar. Čia yra tavo dabar išgyventa istorija ir, jeigu į tą laiko tarpą nepatenki, ant jo vėl gula nauji tavo išgyvenimai, kitos istorijos ir kartais jos nesimaišo į vieną.

– Kokios muzikos klausotės?

– Esu elektroninės muzikos gerbėjas, bet jei atvirai, pradėjau nuo dramenbeiso. Aišku, paauglystėje buvo labai baisi popmuzika, bet prasidėjęs dramenbeiso etapas perėjo į elektroninę muziką, tada jau bręstant klausoma muzika keitėsi. Dabar klausau ir roko, ir džiazo, ir disko muzikos. Manau, yra dienų, kai jauti tam tikrą nuotaiką ir nori išgirsti ją papildančių muzikos garsų.

Šiuo metu labai žaviuosi britų kūrėju Jamesu Holdenu, net jo nuotrauką esu pasikabinęs. Besidomėdamas juo užaugau, žymus jis tapo jau šešiolikos, o dabar pats konstruoja savo muzikos aparatus ir kuria jais muziką. Neseniai išėjo naujausias jo albumas „Imagine This Is A High Dimensional Space Of All Possibilities“, o kiekviena daina aprašyta, kokiais instrumentais sukurta. Išskirčiau grupę „Moderat“, Vokietijos elektroninės muzikos žvaigždes „Apparat“. Ir „Modeselektor“.

Šaltinis: spektaklį „Niekur, bet ne čia“ įkvėpė airių tapybos Francio Bacono drobės. L. Vansevičienės nuotr.

– Buvote judrus vaikas?

– Taip, didžiausia mano bėda vaikystėje – nuolatinis nenustygimas vietoje, buvau nekantrus vaikas, tiesiog spirgas. Vestuvėse trypiau jau nuo trejų. Pats šokis mano gyvenime veikiausiai atsirado vyresnio brolio, Dariaus Stakelės, dėka. Jis buvo profesionalus breiko šokėjas, drauge eidavome į daugybę pasirodymų. Pamatęs juos pradėjau šokti visur: važiuoju dviračiu – šoku, einu gatve – šoku, renkuosi prekes parduotuvėje – šoku. Visur šoku ir šoku. Manęs žmonės kitaip ir neįsivaizdavo kaip tik šokantį.

Dabar kiekvieną rytą bent pusvalandį praleidžiu pratampydamas raumenis ir lankstydamasis, o toliau – tam tikros pamokos, skirtos profesionaliems šokėjams. Kartais net pats nepajauti, bet, kai esi toks judantis, judi visą dieną ir kūnu jauti, ko tau reikia, ko ne.

– Kodėl pasirinkai šiuolaikinį šokį?

– Šiuolaikinis šokis man įdomus todėl, kad čia rezultatui pasiekti neužtenka metų ar dvejų – visąlaik evoliucionuoji, didėja patirtis, mąstymas, sugebėjimai. Kai daraisi brandesnis, supranti, kad negali daryti tam tikrų dalykų, turi kūrybiškai išspręsti situacijas. Manau, šokdamas šiuolaikinį šokį turi būti daug išradingesnis nei, pavyzdžiui, nueiti ir pašokti mokėdamas keletą žingsnelių. Čia supranti, kad kūnas kai ko atlikti gali ir nebeleisti, tačiau turi palaikyti formą ir dirbti.

– Kokių įsimintinų akimirkų patyrėte su trupe „Nuepiko“?

– Po pasirodymo „Perdegimas“ Kėdainiuose prie manęs priėjo maždaug 85-erių močiutė, susižavėjusi pasirodymu, šokėjų lankstumu, atletiškumu. Padovanojo saldainių ir kartojo, kad dabar jau gali drąsiai numirti. Man tai buvo viena įsimintiniausių akimirkų. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau vyresnės kartos žiūrovų, nuolat lankančių šiuolaikinio šokio spektaklius ir kūrybines šokio dirbtuves.

– Profesionaliai šokate daugiau kaip dešimt metų. Tapote ne tik šiuolaikinio šokio šokėju, tačiau ir kompozitoriumi. Kaip suprantate šokio ir muzikos ryšį?

– Gali sukurti muzikos kūrinį šokiui, tačiau, jei statai spektaklį, turi sukurti ir tam tikrų išgyvenimų. Vienas iš didžiausių iššūkių buvo garso takelis spektakliui „Niekur, bet ne čia“ – tema itin abstrakti, o procese dalyvavau visu tempu ir kaip šokėjas, ir spektaklio kompozitorius. Labai svarbu atrasti sintezę tarp laiko ir jėgų paskirstymo, nes kai pervargsti – sunku išreikšti mintis muzika, bet kartais gimsta ir neįtikėtinų dalykų.

– Šią vasarą festivalyje „ConTempo“ su trupe „Nuepiko“ pristatėte premjerą „4 Viktorai”. Spektaklis sutraukė minias žiūrovų. Kas pačiam yra pergalė?

– Tikriausiai didžiausia pergalė man yra tai, kad išdrįsau ne tik šokti, bet ir kurti muziką. Mūsų spektaklis „4 Viktorai” koncentruojasi į jaunimą, kuris yra pamiršęs ar nenori judėti. Norisi jį inspiruoti. Parodyti, kad judant yra smagiau ir linksmiau gyventi. Kiekvieno mūsų viduje – tam tikras Viktoras. Daugelyje situacijų norime laimėti, bet pralaimėjimas išmoko begalę kitų gerų dalykų.

Kas? Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“.

Kur? Kauno kino centre „Romuva“.

Kada? Lapkričio 7 d. 18.30 val.