Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) gimusio, šiuo metu Anglijoje gyvenančio profesoriaus šaknys – mūsų šalyje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šiame regionui ir litvakiškajai tapatybei jis skiria daugiausia savo dėmesio, mokslinių tyrimų ir publikacijų. Prieš kelionę į Kauną duotame interviu istorikas pasidalijo mintimis apie tai, kad gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą visuomenę.

– Gal galime pradėti mūsų pokalbį nuo to apibrėžimo, kas esate? Juk istorijos studijos – tai siekis išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esi. Ar ne taip?

– Gimiau Pietų Afrikoje. Jaunystėje dalyvavau politikoje. Aktyvistai buvo pasidaliję į liberalus, kurie norėjo išplėsti afrikiečių teises, ir marksistus-leninistus, kurie manė, kad vienintelis būdas tai pasiekti – socialistinė revoliucija. Tuo metu aš priklausiau pastarajai grupei, nors niekada nebuvau komunistų partijos narys.

Vėliau, studijuodamas Lenkijoje, įsitikinau, kad komunizmas šiame regione prarado daug daugiau laisvės, nei tikėjausi, ir daug daugiau nei Pietų Afrikoje. Tai paveikė visus gyvenimo aspektus. Įsitikinimas, kad tai buvo veiksmingesnė ekonominė sistema nei vakarietiškoji, neatitiko tikrovės. Dėl to apsisukau 180 ° kampu, kaip dažnai nutinka tokiose situacijose, ir tapau aktyviu politinės opozicijos Lenkijoje, išaugusios į „Solidarumo“ judėjimą, šalininku. Opozicijos tikslas buvo sukurti alternatyvią politinę visuomenę, kuri iš esmės išstumtų komunistinę sistemą. Perėjimas Lenkijoje vyko derybų keliu. Yra teigiančių, kad derybose buvo nusileista per daug, bet aš manau, kad tai buvo bene geriausias kelias priekin. Tai paskatino ne tik panašių pokyčių bangą Rytų ir Vidurio Europoje, bet ir Michailo Gorbačiovo bandymus pertvarkyti sovietinę sistemą. Jo problema buvo ta, kad jis buvo nuoširdus reformatorius ir tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima pakeisti, o tai galiausiai pasirodė neįmanoma. Sąjunga žlugo, o įvairios respublikos, pradedant Lietuva, tapo nepriklausomos. Viltis, kad tai bus naujos politinės santvarkos pradžia, buvo labai reali. Vis dėlto liberalių demokratinių sistemų sukūrimas Rytų Europoje ir Rusijoje buvo sunkesnė užduotis, nei tikėjomės.

Taigi esu žmogus, kuris savo politines idėjas plėtojo veikiamas PAR politinės sistemos ir Lenkijos raidos ir kuris vis dar pasisako už liberalią politinę transformaciją ir parlamentinę konstitucinę sistemą visoje Rytų Europoje ir Rusijoje. Galiu pridurti, kad esu iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilusių žydų šeimos ir tai turėjo įtakos mano požiūrio formavimuisi. Nuo mažens suvokiau savo žydiškąją tapatybę, kartu ir tapatybių įvairovę Rytų Europoje. Buvau įsitikinęs, kad įvairovę reikia išsaugoti kartu judant į priekį ir randant politinį ir socialinį sutarimą. Vis dėlto pastaraisiais metais reikalai ėmė krypti atgal.

Turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria.

– Kaip į tai, kad norite tyrinėti savo šaknis, reagavo jūsų šeima?

– Mano šeimos istorija gana marga. Tėvo šeima buvo tipiški imigrantai iš Gardino, išvykę, nes susidūrė su ekonominiais sunkumais. Jie kalbėjo jidiš kalba, o ryšiai su gimtuoju kraštu buvo riboti. Mamos šeima – iš Marijampolės ir nedidelio Smilgių miestelio. Senelis mokėsi rusiškoje gimnazijoje, įsteigtoje po 1863 m. sukilimo, vėliau išvyko studijuoti medicinos į Charkivo universitetą. Čia buvo tarp geriausiųjų, bet išgirdo, kad jei norėtų siekti karjeros Rusijoje, turėtų tapti stačiatikiu. Jis to nepadarė. Išvyko į Vokietiją, kur tęsė mokslus. Galiausiai atsidūrė PAR. Jų požiūris buvo rusifikuotas, jei galima taip pasakyti. Kai pasakiau močiutei, kad noriu studijuoti Lenkijos istoriją, ji atšovė: „Juk lenkai visi baisūs šovinistai.“

Taigi suvokiau regiono kompleksiškumą, o ir mano tėvams mano domėjimasis Lenkija ar Lietuva neatrodė keistas, jie jį net skatino. Manau, mano patirtis šiek tiek skyrėsi nuo kitų Pietų Afrikos žmonių. Čia virė savi konfliktai ir žydai, būdami atskira etnine grupe, taip pat ne visuomet sutarė, kurią pusę palaikyti. Šie vidiniai prieštaravimai iš dalies priminė tai, kas vyko ir Rytų Europoje.

– Lietuviškai yra išėjusi jūsų knyga „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“. Įdomu, kad mūsų šalies pavadinimas atsirado būtent ruošiant ją lietuviams skaitytojams.

– Savo darbuose visada stengiausi pabrėžti buvusios ATR žydų bendrumą. Savo trijų tomų veikalą šia tema pavadinau „Žydai Lenkijoje ir Rusijoje“. Daugeliu atžvilgių man būtų labiau patikęs toks pavadinimas, kokiu knyga pasirodė Lietuvoje, bet leidėjas Didžiojoje Britanijoje norėjo trumpesnio.

Knygoje pasakoju bendrą Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų istoriją ir analizuoju, kaip šios bendruomenės vystėsi po ATR padalijimų tiek iš dalies autonomiškoje Lenkijoje, tiek Rusijos imperijos sudėtyje buvusiose Vilniaus ir Kauno gubernijose. Rašau, kaip vystėsi lietuvių tautinis atgimimas ir kaip jo veikėjai ieškojo sąjungininkų tarp vietos žydų. Visa tai neabejotinai padėjo žydams sukurti nepriklausomą švietimo sistemą ir galimybes puoselėti savo kultūrą. Tuomet sekė lituanizacija. Kas žino, kaip reikalai būtų klostęsi, jei ne karas.

– Leidėjo noras gana simptomiškas, jis parodo, kaip iš Vakarų matomas mūsų regionas.

– Lietuva yra nepriklausoma ir svarbi šalis. Vienas iš dabartinės krizės rezultatų yra tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai šiandien yra daug artimesni nei prieš penkerius metus. Žinoma, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, vis dar egzistuoja konfliktas tarp populistinio ir nacionalistinio žvilgsnio į istoriją, menkinančio neigiamus nacionalinės praeities aspektus, ir savikritiškesnio požiūrio, kad norėdami judėti į priekį, turime pripažinti praeityje padarytas klaidas.

Tikiuosi, kad kova už demokratinių vertybių išsaugojimą prieš Rusijos keliamą grėsmę taip pat paskatins geriau suprasti, kad reikia susitaikyti su sunkiais nacionalinės praeities aspektais, tamsiąja praeitimi. Pamatysime, kaip visa tai pavyks įgyvendinti. Juk ir vienas Litvakų kultūros forumo tikslų yra pripažinti žydų praeities Lietuvoje svarbą ir su ja susitaikyti.

Misija: „Menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime“, – pabrėžia A. Polonsky. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Jauniems žmonėms, šiandien regintiems karą Ukrainoje, tai pirmas toks įvykis jų gyvenimuose, jie neturi su kuo palyginti savo emocijų ir reakcijų. Kaip manote, ar empatijos galima išmokti?

– Empatijos jausmo ugdymas, gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi kitas, yra labai svarbus kuriant atvirą pliuralistinę visuomenę. Bet tam, kad empatija išsivystytų, reikia ir saugumo jausmo. Dabar jo trūksta. Nežinome, kaip baigsis karas Ukrainoje. Lietuva ir Lenkija yra Rusijos ekspansijos perspektyvoje, jei rusai pasiektų savo tikslus. Tokiomis aplinkybėmis labai lengva jausti empatiją ukrainiečių pabėgėliams. Tai bendras Lenkijos ir Lietuvos bruožas, nes kovojame su tuo pačiu priešu.

Bet, žvelgiant plačiau, supratimo trūksta. Vienas iš tokio empatijos trūkumo pavyzdžių galėtų būti Lenkijos pareikštas ketinimas pateikti reikalavimus Vokietijai dėl reparacijų. Niekas neneigia to, kad Lenkija Antrojo pasaulinio karo metu smarkiai nukentėjo, bet kelti šį klausimą dabar, kai Vokietija yra toje pačioje koalicijoje ir yra viena neryžtingiausių jos narių, atrodo labai trumparegiška.

– Jūs esate ne tik „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumo pranešėjas, bet ir patariamojo komiteto narys. Kas jums buvo svarbiausia sudarant forumo programą?

– Man svarbūs ryšiai tarp žmonių. Norisi kalbėti apie litvakų tapatybę, aiškintis, kokį vaidmenį litvakai atlieka šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaip galima sustiprinti litvakų diasporos ir Lietuvos ryšius? Kaip šiuos pokyčius veikia dabartinė politinė krizė? Kaip galime su ja tvarkytis? Kaip litvakų diasporos ir nedidelės Lietuvos žydų bendruomenės bei visos Lietuvos santykius veikia būtinybė susitaikyti su tamsia praeitimi, su tuo, kad Antrojo pasaulinio karo metais, skirtingai nei žydai, lietuviai susidūrė su dviem priešais – naciais ir sovietais? Daliai žydų tapimas Sovietų Sąjungos dalimi atrodė kaip vienintelis būdas išsigelbėti nuo holokausto. Bet sovietų vaidmens nacių pralaimėjime problema šiandien yra daug gilesnė nei prieš dešimt metų.

– Didelė forumo programos dalis – parodos, koncertai, meninių tyrimų pristatymai. Ar jūs, kaip akademikas, tikite, kad menas iš tiesų gali išgelbėti pasaulį – na, bent jau padėti jam susikalbėti?

– Išgelbėti – ne, bet menas gali padėti kurti tokį pasaulį, kokio norime. Manau, kad turime pabrėžti rašytojų, dailininkų, muzikantų indėlį į pliuralistinio politinio klimato palaikymą. Menas yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria. Žinoma, šiandien tai ir vėl tapo problema. Ar dera viešai atlikti rusiškus kūrinius, ypač – Ukrainai skirtuose renginiuose? Reikia iš naujo ieškoti bendros kalbos, taip pat ir meno pasaulyje.