Pateikiame trumpas ištraukas iš naujausio rašytojo Petro Venclovo romano „Kartybių taurė - iki dugno“.

Pranašą Andrių rado ten, kur ir paliko. Jis tikriausiai miegojo: išsitiesęs, atmetęs į šonus rankas, po pakaušiu pasikišęs languotą kepurę su snapeliu. Matas jau norėjo šūktelėti draugui, tačiau kažkas jį sulaikė. Jeigu jis būtų skaitęs Artiūro Rembo poeziją, būtų supratęs, kad mato vaizdą, panašų į prancūzų poeto aprašytą 1870 metais eilėraštyje „Miegantis klonyje“: gėlėta pieva, drugeliai, kamanės dūzgimas, danguje baltas debesis, jaunuolis miega, jo lūpos lyg sergančio vaiko pravertos, veidas ramus ir išblyškęs, kojos ištiestos tarp melsvuojančių dobilų, regis, nuo šviesos srauto ir saulės spindulių virpčioja blakstienos; tačiau atrodo, lyg būtų jis nuo šalčio sužvarbęs, kvapų neužuodžia ir negirdi virš miško aimanuojančio vanago, nes jo krūtinėje dvi kruvinos dėmės... O dievai! Andrius nušautas! Turbūt tais dviem šūviais, kuriuos girdėjo pirtyje. Matas puolė į artimiausią krūmą – o jeigu žudikai dar čia pat?! Pritūpęs ir susigūžęs apsidairė: berods, aplinkui nieko nėra. Valandėlę net nealsavo. Tada pamatė, kad žolė aplink Alyzą išmindžiota, tikriausiai prieita visiškai arti vaikino, kuris užsisvajojo, o gal užmigo, glostomas popiečio saulės. Ramiai nusitaikyta ir šauta tiesiai į krūtinę.

Reikėjo išžvalgyti bent artimiausią mišką: juk iš Piliakiemio turi grįžti ten pasiųsti vyrai, o jie gali netikėtai susidurti su stribais arba kareiviais. Vos tik Matas pagalvodavo apie susitikimą su būrio vadu, jam pašiurpdavo nugara ir imdavo spengti smilkiniuose.

Iki saulės laidos dar galėjo būti apie porą valandų. Vaikinas meldė, kad vyrai kuo greičiau sugrįžtų: kas bus – tebūnie. O jeigu sušaudys? Vieną valandėlę jam šovė beprotiška mintis: pabėgti, kur nors pasislėpti, nusigauti į kokį miestą, kur niekas jo nepažįsta. Gal į Panevėžį? Kartą vokietmečiu jis ten buvo... Bet netrukus suniekino save: juk iškilmingai prisiekė, kad niekada ir jokiomis sąlygomis nesitrauks iš partizanų, vykdys vadovybės įsakymus, jeigu reikės, paaukos savo gyvybę. Jis taip pat žinojo, kad už priesaikos sulaužymą bus baudžiamas mirtimi. O jeigu kovotojai pagalvos, kad jis, Matas, nušovė draugą ir kaip paskutinis niekšas pabėgo?..

Širdis pradėjo spurdėti ir blaškytis, kai Matas pamatė būrio vadą: aukštą trisdešimtmetį vyrą, vilkintį Lietuvos karininko uniformą, taisyklingo neįžvelgiamo veido, skvarbių juodų akių, beveik niekada nesijuokiantį, leidžiantį suprasti, kad jis už juos visus atsakingas.

„“„“"

Gimė Alyzas per patį polaidį, kai Apaščios vanduo kliokė per medinį tiltą, ir niekaip nebuvo galima atvežti „bobutės“, gyvenusios anapus upės. Plonas it sliekas, be blakstienų, neatsimerkiantis, raudonas, susiraukęs kaip naginė, panašesnis į žiopčiojantį vikšrą. Dvi savaites čia mirdavo, nustodavo kvėpuoti, pamėldavo, čia vėl atgydavo. Matyt, nežinojo, kurį pasaulį geriau pasirinkti: gyvųjų ar mirusiųjų. Iki ketverių metų nekalbėjo, tik burbuliuodavo beprasmius garsus. Taip ir liko tylenis, beblakstienis, patiklus it kūdikis, bet labai trokštantis vyriškos draugystės.
Keturiasdešimtaisiais, sovietams užplūdus Lietuvą, Andriaus tėvas buvo pasirodęs Piliakiemyje. Odinė striukė ir tokia pat kepurė, auliniai batai ir galifė kelnės, prie diržo – nagano dėklas, prarėktas balsas. Buvęs samdinys čia lietuviškai, čia rusiškai agitavo dalyvauti Liaudies seimo rinkimuose. Morta įsidrąsino prieiti prie jo. „Augustai, – tarė ji, – į ką tu pavirtai?“ – „Klaupkis, buožių išpera, liaudies engėja!“ – ėmė rėkti buvęs bernas, o dabar politrukas.

Alyzas naktimis klausydavosi kūkčiojančios motinos. Jam tada buvo dvylika ir jis prisiekė niekada netarnausiąs rusams. Kai po septynerių metų pasisakė motinai išeinąs partizanauti, Morta surado savo tėvo smetoninius aulinius batus, nukabino rūkytą kumpį, į terbą įdėjo kepalą šviežiai iškeptos duonos, peržegnojo sūnų ir pasakė: „Apgink Lietuvą nuo šito maro!“