Ištrintas žmogus

Ilgokai neprisiruošiau atsiversti poeto Donaldo Kajoko pirmojo romano „Kazašas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007), nors menkutes ištraukas literatūrinėje spaudoje teko skaityti. Ištraukos, prisipažinsiu, neįkvėpė – jutau teksto panašumą į kažką jau buvusį, į kažką jau parašytą (nors ir kitais žodžiais). Tačiau – kad ir ką sakytų piktavaliai – romanas neprastas. Be abejonės, iki naujo svaraus žodžio lietuvių literatūroje, trūksta „nemažai“, ir į šį prieveiksmį tilptų visa krūva pagrindimų, bet... Kad jau romanistu pripažinome G.Beresnevičių, tai kodėl juo nepripažinus ir D.Kajoko?

Izidorius Šalna (pagrindinis romano veikėjas) – dailininkas, buvęs verslininkas (Vario Imperatorius), „ištrintas“ žmogus. Jo sąmoningumo apraiškų, realių bruožų turinčio žmogaus pėdsakų paieškoms esame pasmerkti nuo knygos pradžios, kai jis (Izidorius Šalna) trumpai supažindina su savo veikla ir aplinka: Elena, Rabi, Žiuvi, Rojumi Rudeniu ir kt. Netrukus šie veikėjai, kaip ir pats Izidorius, netenka bet kokio realumo ir it žuvys ima nardyti fantasmagoriškame, šizofreniškame, punktyriškame, poetiškame, griežtesnių romanisto imperatyvų nesuvaldytame vandenyne. Vandenyne, kuriame be ypatingo konflikto, be skaitytojo ilgesio nyksta ir išnyksta epizodai... Sykiu su Izidoriumi, bandančiu save atrasti jo nepažįstančiame (nepripažįstančiame) pasaulyje, einame per visus nuopuolio ir prisikėlimo ratus, kol galų gale atrandame fragmentišką liudininkų sukurtą veikėjo portretą. Juo abejoti – skaitytojo teisė... Beje, kas tas paslaptingasis Kazašas, kurio vardas linksniuojamas knygos puslapiuose? „Kazašas ...> – ne vien slogus ir uždaras sapnas, kaip įprasta manyti, ne vien baltoji liga ar tobulas karys.“ (p. 181). Tai savotiškas kančios, „savęs paieškos“ vardas: „Kas aš?! Kas aš?.. Kas aš... kas-aš... ka-sss-aš, kassz-aš, ka-zzz-aš, ka-zaš, kazaš... Kazaš! Kazaš!!!“ (p. 201)

„Kazašas“ savotiška prasme – variantų romanas. Žinoma, tiesos variantiškumas ne vieną ir ne dešimt kartų buvo įrodytas ir lietuvių, ir pasaulinėje literatūroje. Čia neapsieitume be kelių vykusių ir labai skirtingų tokio romano pavyzdžių: M.Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, M.Frišo „Tarkim, aš Gantenbainas“, A.Kristof „Storas sąsiuvinis“ arba J.Bartho „Kelio pabaiga“... Kuo patrauklesnės minėtųjų autorių knygos? Įtampa, kurią skaitytojui sukelia galimybė pačiam (!) įvairiai modeliuoti veikėjo likimą. Savotiška detektyvine atmosfera, kurios centras vis dėlto žmogus, o ne aplink jį besigrūdantys paveikslai ir kiti veikėjai, neturintys aiškesnių siekiamybių (!). Dar patrauklus veikėjų vidinis konfliktas, personažų transformacijos ir t.t.

Bet romanas „Kazašas“ – stilingas. Nė nesiimčiau šioje trumpoje apžvalgoje svarstyti, kokias estetines-etines prasmes jis sprendžia. Daug ką sprendžia. Todėl, skirtingai nuo kai kurių recenzentų, nedrįsčiau romano kaltinti intelektualumo, išminties, subtilios savirefleksijos stoka. Tačiau vidinės disciplinos trūkumas – akivaizdus. Ne viskam, kas gražu, turėtų būti leidžiama egzistuoti. Daug šlako... Ir siužetinis stuburas netvirtas. Lyg pasiskolintas.