Ir taip bet kurioje pasaulio šalyje, kurioje dirba R.Tuminas. Jo ir aktorių meilė akimirksniu tampa abipusė ir amžina. Ar tai būtų Lietuva, ar Rusija, ar Graikija, ar Italija. Jo režisuojamų spektaklių geografija plečiasi, užmojai didėja. Naujausio spektaklio premjera ką tik įvyko Italijoje, viename seniausių teatrų pasaulyje – Pompėjos Il Teatro Grande.
Po trečios premjeros į keletą klausimų sutiko atsakyti pagrindinio vaidmens atlikėjas – aktorius Claudio di Palma, kuris su grimu kartu valosi ir nuovargį, tuo pat metu duoda interviu ir priima sveikinimus. Pompėjoje vidurnaktis.
– Šį kartą režisierius R.Tuminas pastatė spektaklį su italų aktoriais. Jis džiaugėsi jūsų nuoširdumu, atsidavimu darbui – per tokį trumpą laiką pavyko pastatyti spektaklį. Sakykite, ką jums asmeniškai reiškė pagrindinio vaidmens – Edipo – sukūrimas?
– Edipo kelias – kančios kelias. Tai gili žmogiškoji kančia. Kiekvienas žmogus giliai širdyje gali patirti šią kančią. Šios pjesės tekstas yra apie išsigelbėjimą: tautos, žemės ir paties Edipo. Tačiau tai laikinas išsigelbėjimas, nes, pasak režisieriaus, žmonės per amžius kariaus, per amžius mylės, per amžius griaus ir kurs.
– Ką jums reiškė galimybė dirbti su Lietuvos režisieriumi R.Tuminu?
– Skirtingai nuo italų režisierių, R.Tuminas parodo kelią, o aktorius turi ateiti į tą kelią ir juo eiti. Mums buvo nepaprastai įdomu dirbti pagal jo sistemą. Tai buvo nuolatinis siurprizas, kuris suteikė galimybę susitikti su kitomis kultūromis, kitomis kalbomis, kitais pasauliais. Pietų kraštas atsisuko į jūsų kraštą. O kadangi R.Tuminas yra didis meistras, jis mums parodė, kad tarp mūsų neegzistuoja jokie atstumai ir skirtumai. Mes visi žmonės, o R.Tuminas yra didis maestro.
– Vienas gražiausių ir labiausiai jaudinančių spektaklio momentų – Italijos aktorių choras, atliekantis graudžią lietuvišką giesmę, ir pasvirusiame mediniame bokšte – lyg „Meno forte“ – pasirodantis Eimunto Nekrošiaus portretas. Šį spektaklį turėjo statyti E.Nekrošius. Tačiau nutiko taip, kad jis buvo skirtas jo atminimui. Sakykite, kokias asociacijas, kokius jausmus spektaklio scenografija jums sukėlė?
– Adomo Jacovskio scenografija man priminė, kai prieš dvejus metus aš, kaip režisierius, stačiau pjesę apie Neapolio skulptorių Vincenzo Gemito ir scenografijai pasirinkau bokštą. Manasis bokštas simbolizavo kalėjimą, kuriame šis skulptorius norėjo gyventi. V.Gemito bokštas – tai lyg kalėjimas žmogui, kuris save pametė. O šiame spektaklyje bokštas tarytum kadaise gyvavusi karalystė ar „Meno fortas“, kuris buvo ir kurio jau nebėra.
Scena buvo tarytum kažkoks pabaigos neturintis horizontas. Tas horizontas – tai laikmetis, kuris buvo ir kuris dar bus.
– Spektaklyje viskas persmelkta švente. "Nubaudęs save, patyręs baisiausias kančias, Edipas išpirko savo kaltę. Jo mirtis yra žengimas į dangų ir tai yra lyg šios žemės šventė. Jo didžioji šventiška kelionė į dangų", – sakė režisierius. Ką įdomiausio savo personažo istorijoje atradote jūs, atlikęs pagrindinį vaidmenį?
– Man įdomiausia tai, kad šiame kūrinyje vienas žmogus prisiima kančią, kad išgelbėtų tautą nuo pasaulio blogio. Visi vyrai turi išgyventi šią kančią dėl pirmapradės nuodėmės. Edipo nuodėmė ta, jog jis nužudė savo tėvą ir mylėjosi su savo motina. Ir nors jis nežinojo, kokias nuodėmes padarė, jis jas padarė. Per spektaklį, kuris pasakoja antikinį mitą, galima išpirkti savo nuodėmę.
– Tris vakarus vaidinote antikiniame Pompėjos teatre po atviru dangumi. Spektaklis vyko tamsiu paros metu – matėsi žvaigždės, mėnulis, Vezuvijaus kontūras, girdėjosi miesto pulsavimas. Koks jausmas čia vaidinti?
– R.Tuminas mums leido ir net skatino reaguoti į miesto garsus, į fejerverkus, kurie naktimis raižė Pompėjos dangų. Jis liepė neapsimetinėti, kad nieko nevyksta. Būti gyviems ir reaguojantiems. Režisierius priartino spektaklio veiksmą prie žiūrovų, kad jie lengviau suprastų istoriją. O pati scena buvo tarytum kažkoks pabaigos neturintis horizontas. Tas horizontas – tai laikmetis, kuris buvo ir kuris dar bus.
– Matydama, kiek daug žmonių rikiuojasi į eilę jūsų pasveikinti, nujausdama, kaip jiems reikia teatro, norėčiau paklausti – kaip manote, kokia teatro reikšmė šiandieniame pasaulyje?
– Aš manau, kad viena svarbiausių teatro misijų yra pasipriešinimas. Pasipriešinimas vulgarumui. Vienodam mąstymui. Banalybei. Teatras apsaugo nuo pasaulio blogio, kuris mus supa. Laikais, kai technologijos keičia mus, mūsų mąstymą, teatrui tenka svarbi užduotis. Jis lieka vienintele priemone, kuri sujungia žmones ir leidžia mums pasijusti žmonėmis. Teatras nemirs niekada.
– Dėkoju už interviu ir už puikų Edipo vaidmenį. Tegu po premjeros Pompėjoje šis spektaklis dar ilgai gyvuoja Ravenos ir Neapolio teatruose. Tegu primins R.Tuminą, nes jo jau laukia kitos šalys, nauji darbai, naujos trupės, su kuriomis jis statys "Faustą" Kinijoje, "Karą ir taiką" Maskvoje. R.Tumino laukia ir jo įkurtas Vilniaus mažasis teatras, kuris kitais metais švęs 30 metų jubiliejų.
– Visi mes liekame laukti. Parašykite, kad R.Tuminas amžinai lieka mano širdyje. Širdyje lieka ir visa maestro komanda: Gabrielė Tuminaitė, Faustas Latėnas, A.Jacovskis, Anželika Cholina, Tadas Šumskas, Eugenijus Sabaliauskas, Gintas Valuntonis. Amžiams širdyje lieka ir didis Lietuvos režisierius E.Nekrošius, kurio atminimui skyrėme šį spektaklį.
Naujausi komentarai