Italijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Stefano Taliani de Marchio priduria, kad Lietuvos ir Italijos vaikus sieja meilė Carlo Collodi, Gianni Rodari personažams, tik gaila, kad nežinomi Džanio padaužos nuotykiai.
– Ar italai daug skaito?
– P. Cioni: Kaip ir visoje Europoje, italai skaito kiek mažiau, bet reikia pasakyti, kad Italijoje keičiasi ir leidyklų mados, tai, ką leidėjai leidžia. Šiais laikais italai skaito daugiau mokslo populiarinimo knygų. Prieš porą metų Italijoje išleista Carlo Rovelli fizikos mokslo populiarinimo knyga „Septynios trumpos fizikos paskaitos“ tapo bestseleriu ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje. Taigi apibendrindama galėčiau pasakyti – skaito mažiau grožinės literatūros, bet daugiau mokslo populiarinimo knygų, o skaitymo mastai atitinka visos Europos skaitymo mastus.
– O jei kalbėtume apie grožinę literatūrą, ar populiaresnė yra italų originalioji grožinė literatūra, ar verstinė? Kokią dalį leidžiamų knygų sudaro vertimai iš kitų kalbų?
– S. Taliani de Marchio: Italai paprastai mieliau skaito italų rašytojų prozą, bet ir užsienio literatūra Italijoje skaitoma ir mėgstama. Galėčiau paminėti anglų, prancūzų literatūros vertimus. Žinoma, tai lemia istoriniai ir kultūriniai ryšiai su Italija. Taip pat pastaruoju metu vis populiarėja Azijos autoriai. Galiu paminėti kinų, japonų rašytojus, pvz., Haruki Murakami.
Ką gi skaito italai? Žinoma, daugiausia – šiuolaikinę italų literatūrą, įvairių premijų laureatus, nes juos daugiau leidžia ir labiau populiarina italų leidyklos. Galėčiau paminėti prestižinę italų literatūros premiją „Strega“ (liet. „Ragana“), visi jos laimėtojai labai mėgstami ir skaitomi. Žinoma, Italijoje dabar labai populiarūs romanai, kuriuose rašoma apie politiką. Rašytojai lyg kokie tyrėjai aprašo politinį Italijos gyvenimą, kritikuoja blogą valdžią, korupciją. Sakyčiau, kad tai yra tam tikra politinės kastos kritika.
Žinoma, atsigręžiama ir į klasikus, ir į XX a. rašytojus, tokius kaip Cesare Pavese, Pieras Paolo Pasolini. Nors italai labiau mėgsta prozą, bet skaitoma ir poezija. Čia galėčiau paminėti italų poetą Giuseppe Ungaretti.
– Noriu paklausti apie asmeninius pomėgius. Ką jūs skaitote? Kokie autoriai mylimiausi? Kadangi man pačiai artima vaikų literatūra, ar nebūsime augę su tais pačiais italų autoriais – Carlo Collodi, Gianni Rodari, Edmondo de Amicis?
Svarbu yra versti literatūrą, bet svarbu, kad paskui ta išversta literatūra būtų skleidžiama, kad pasiektų skaitytoją.
– S. Taliani de Marchio: Man itin patinka du autoriai – mano draugai. Su Erri de Luca mokėmės vienoje mokykloje ir drauge praleidome nemažai laiko. Šis autorius yra kiek netradicinis, jis eina prieš literatūrines sroves ir yra nedaug žinomas pasaulyje, galbūt kiek daugiau Prancūzijoje ir Anglijoje. Tad jį reikėtų prakalbinti ir lietuvių kalba.
Kitas mano mėgstamas autorius – Mario Rigoni Sternas. Su juo nemažai laiko praleidau Alpių kalnuose. Jis Italijoje išpopuliarėjo visų pirma dėl to, kad rašė apie karo patirtį Rusijoje, kurioje kariavo. Tačiau man labiau patinka vėlesnė jo kūryba, kai jis pradėjo rašyti apie filosofiją, apie sugyvenimą ir harmoniją su gamta, peizažu, apie vidinį pasaulį.
Į lietuvių kalbą reikėtų išversti ir mano dėdės Francesco Taliani knygas. Mano nuomone, jis yra puikus nuotykių literatūros autorius , aprašęs nemažai savo kelionių ir po Sankt Peterburgą, ir net po Kiniją. Dar vienas autorius – Tiziano Terzani, ilgus metus gyvenęs Azijoje. Man šis žemynas išties labai patinka ir taip, kaip T. Terzani aprašo Aziją, man labai artima.
Vaikystėje, žinoma, skaičiau visą vaikų literatūros klasiką, bet reikia paminėti Vamba knygelę vaikams „Džanis padauža“ („Gian Burrasca“), kurią perskaičiau 7-ajame dešimtmetyje. Pagrindinis knygelės veikėjas – labai išdykęs berniukas, mokykloje prikrėtęs daug kvailysčių.
P. Cioni: Man labiausiai patinka XX a. italų rašytojai klasikai, pavyzdžiui, perskaičiau visą Luigi Pirandello kūrybą. Taip pat labai patinka poezija, ypač Eugenio Montale. Kalbant apie šiuolaikinius autorius, galima pasakyti, kad viena gražiausių pastaruoju metu mano perskaitytų knygų yra Francesco Pecoraro „Gyvenimas taikos metu“ („La vita in tempo di pace“). Manau, mes turime labai stiprius detektyvų rašytojus. Užtenka paminėti visame pasaulyje žinomą Andrea Camilleri, kurio „Komisaras Montalbanas“ išverstas į visas pasaulio kalbas.
O dėl vaikų, jaunimo literatūros mus sieja vienas bendras dalykas. Yra knyga, kurią aš skaičiau vaikystėje ir kurios dabar Italijoje niekas neskaito. Tai – E. de Amicis „Širdis“ („Cuore“). Tad man kyla klausimas, kodėl lietuviai vaikai, jaunimas skaito šią knygą, o italai ne? Mano nuomone, čia didelį vaidmenį vaidina vertimas, nes E. de Amicis knyga parašyta gana seniai ir senovine italų kalba. O vertime tokie dalykai panaikinami, todėl lietuviams ši knyga labiau patinka nei italams.
– Kokios temos italų literatūroje šiuo metu populiariausios?
– S. Taliani de Marchio: Tik įėję į knygyną, italai pirmiausia pamato detektyvus – jie išstatyti pirmosiose lentynose. Galima paminėti A. Camilleri, Carlo Lucarelli, Alessandro Robecchi ir kitus autorius. Kita vertus, populiarios politikos kritikos temos: kas nuteisiama, kokius tyrimus vykdo policija, kas blogai Italijoje. Taip pat reikėtų paminėti tokias temas, kaip nacionalizmas, populizmas, politika ne tik Italijoje, bet ir visoje Europoje. Nereikėtų pamiršti, kad mes Italijoje turime popiežių. Popiežius Bergoljo išties labai populiarus, tad italai perka ir skaito daug jo knygų.
– Ar italus domina mažųjų Europos tautų literatūra?
– P. Cioni: Italijoje verčiama nedaug mažųjų šalių literatūros, juos dažniausiai leidžia nedidelės leidyklos ir skaitytojui sunku rasti jų knygų knygynuose. Žinoma, jei leidykla pareklamuoja tokias knygas, tada visai kas kita. Čia reikėtų pakalbėti apie leidybos tendencijas tiek Italijoje, tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Daugiausia yra verčiami žinomi, populiarūs autoriai, nes iš to užsidirbama.
Leidyklos populiarių autorių knygas leidžia didesniais tiražais, nes leidėjai tikri, kad viską pavyks išparduoti. O nedidelės leidyklos vertimus iš mažųjų kalbų leidžia ir nedideliais tiražais. Bet čia reikėtų paminėti vieną išskirtinį atvejį. Pavyzdžiui, Italijoje yra išleista visa rašytojo Milano Kunderos kūryba ir ji sulaukė tikrai didžiulio pasisekimo. Bet tai vienas iš šimto atvejų, kai užsienietis rašytojas sulaukia tokios sėkmės.
S. Taliani de Marchio: Iš portugalų autorių labai žymus Paulo Coelho.
– Kaip Italijos vyriausybė prisideda prie italų literatūros sklaidos pasaulyje? Kiek tai svarbu ir kiek skiriama dėmesio?
– P. Cioni: Skleisti italų literatūrą pasaulyje sudėtinga. Užsienio reikalų ministerija mūsų šalyje visų pirma skiria paramą vertimams. Parama skirta vertėjams, bet pervedama konkrečiai leidyklai, kuri nusprendžia leisti italų autorius. Parama skiriama bet kuriai pasaulio šaliai. Dar reikia paminėti ir italų kultūros institutų veiklą. Institutai rengia įvairius renginius pirmiausia atsižvelgdami į tai, kokie autoriai dar nežinomi šalyje, kurioje veikia Italų kultūros institutas.
Prieš keletą metų Italų kultūros institutas suorganizavo svarbų renginį Lietuvoje, į kurį pakvietė penkis prestižiškiausios Italijoje literatūrinės premijos „Strega“ finalininkus. Tai sulaukė nemažo atgarsio, po šio pristatymo Antonella Cilento knyga buvo išversta į lietuvių kalbą. Dar yra Italijos Kultūros ministerijos premijos – apdovanojimai, skirti geriausiems vertėjams į užsienio kalbas.
– Lietuvoje 2017-ieji – Italų literatūros metai. Ko palinkėtumėte Lietuvos skaitytojams ir vertėjams iš italų kalbos?
– S. Taliani de Marchio: Visų pirma norėčiau padėkoti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai už tai, kad jie skyrė šiuos metus italų literatūrai. Tai graži ir netikėta dovana. Tai vertingas įnašas į italų literatūros sklaidą Lietuvoje. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga surengs daug renginių, o ir Italų kultūros institutas, ir Italijos ambasada prisidės prie šių renginių, juos globos ir parems.
Ką galėčiau palinkėti skaitytojams? Galbūt įsigyti vieną ar porą italų rašytojų knygų ir jas turėti savo namų bibliotekoje. Žinoma, reikėtų pasirinkti jas apdairiai – juk į lietuvių kalbą yra išversta per 280 italų grožinės literatūros knygų. Vertėjams noriu palinkėti tęsti svarbią misiją, kurią jie vykdo. Juk labai dažnai vertėjo darbas taip ir lieka nepamatomas bei neįvertinamas tiek kultūrine, tiek finansine prasme. Dažnai vertėjas taip ir lieka šešėlyje, o juk būtent jis tiesia kultūrinius tiltus, stiprina dvišalį bendradarbiavimą.
Šie metai bus išties turtingi. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga surengs nemažai susitikimų, vertimo dirbtuvių, bus pristatyta ne viena į italų kalbą išversta knyga. Tikiuosi, kad pavyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengti ir verstinės italų literatūros parodą. Žinoma, reikia padėkoti ir LRT RADIJUI už tai, kad turime galimybę pasikalbėti apie italų literatūrą.
P. Cioni: Ir aš noriu padėkoti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai už šią vertingą ir prasmingą iniciatyvą. Ypač norėčiau padėkoti dviem vertėjams iš italų kalbos – Rasai Klioštoraitytei Di Pasquale ir Dainiui Burei. Bendradarbiaudama su jais pasiekiau nemažai tikslų. Svarbu yra versti literatūrą, bet svarbu, kad paskui ta išversta literatūra būtų skleidžiama, kad pasiektų skaitytoją. Bendradarbiaudami mes lietuviškai prakalbinome ne vieną į lietuvių kalbą iki tol neverstą italų autorių.
Italų kultūros institutas mielai bendradarbiaus šiais italų literatūrai skirtais metais su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Jei norite čia surengti renginius, prašom, durys visada atviros, o tiek Italijos Respublikos ambasada, tiek Italų kultūros institutas prisidės prie visų renginių.
Kalbant apie autorius, kuriuos reikėtų išversti, svarbu paminėti poetą Giacomo Leopardi. Išties keista, kad šis italų poetas visame pasaulyje dar nesulaukė deramo susidomėjimo. Vos prieš ketverius penkerius metus visa jo kūryba buvo išversta į anglų kalbą. Nežinau, kodėl jis nepatenka į Europos literatūrinį kanoną. Į lietuvių kalbą būtina išversti ir XX–XXI a. sandūros rašytoją Dacia Maraini. Tikiuosi, kad šie du autoriai sulauks ir savo vertėjų, ir skaitytojų.
S. Taliani de Marchio: Taip, manau, kad G. Leopardi yra pamatinis italų literatūros autorius. Jo kūryboje atsiskleidžia daug svarbių italų poezijos bruožų. G. Leopardi nėra tik poetas – jis ir mokslo populiarintojas, yra daug rašęs apie socialinį įsipareigojimą, kas buvo ypač svarbu Italijos Risordžimentui (Italijos nacionaliniam išsivadavimo judėjimui). Reikia pridurti, kad nedaug išversta ir Nicollo Machiavelli kūrybos, o juk jo kūryba išties svarbi. Žinoma, reikėtų išversti ir italų rašytojo Curzio Malaparte romaną „Oda“ („Pelle“).
P. Cioni: Balandžio 6 d. Italų kultūros institute kaip tik bus pristatyta knyga apie G. Leopardi. Jis ir Dante Aligieri – svarbiausi italų poetai. Tad visus kviečiu į renginį.
Naujausi komentarai