Maždaug 120 piešinių ir daugiau kaip 200 laiškų draugui Maxui Brodui (Maksui Brodui) dabar yra viešai prieinamame archyve, naujienų agentūrai AFP sakė projekto kuratorius Stefanas Littas (Stefanas Litas).

Šie dokumentai egzistuoja tik dėl to, kad M. Brodas nusprendė negalįs išpildyti draugo noro ir sunaikinti visus jo laiškus bei raštus. Tokį norą „Proceso“ (Der Prozess) ir „Metamorfozės“ (Die Verwandlung) autorius pareiškė vienoje Austrijos sanatorijoje kovodamas su tuberkulioze.

Po rašytojo mirties 1924 metais M. Brodas nusprendė išsaugoti šiuos dokumentus ir 1939-aisiais iš nacių okupuotos Čekoslovakijos pabėgo į Tel Avivą su F. Kafkos popieriais lagamine.

Kaip ir F. Kafka Prahoje gimęs M. Brodas, taip pat žydas, vėliau publikavo daugelį darbų ir atliko svarbų vaidmenį, užtikrinant F. Kafkai vieno svarbiausių XX amžiaus rašytojų statusą.

M. Brodui 1968 metas mirus prasidėjo, pasak bibliotekos atstovės Vered Lion-Yerushalmi (Vered Lion-Jerušalmi), „kafkiška istorija“ dėl jo archyvo, kuris buvo išskirstytas. Dalis archyvo dokumentų buvo pavogti ir paskui pardavinėjami Vokietijoje.

Nuo 2008 metų kovo nacionalinė biblioteka siekė vėl surinkti visą kolekciją ir laikyti ją Izraelyje.

2019 metais po Vysbadeno teismo sprendimo Vokietija perdavė tūkstančius dokumentų ir rankraščių, kurie, pasak Izraelio, prieš dešimtmetį buvo pavogti Tel Avive, o vėliau pasiūlyti pirkti Vokietijos literatūros archyvui Marbache ir privatiems kolekcininkams.

Kitos archyvo dalys anksčiau buvo aptiktos pagal paskirtį nebenaudotame šaldytuve kačių pilname nutriušusiame bute Tel Avive ir banko saugyklose šiame mieste.

Penkta, paskutinė dalis buvo surasta didžiausio Šveicarijos banko UBS būstinės Ciuriche saugykloje ir perduota po atitinkamo Šveicarijos teismo sprendimo.

Daugumą šios medžiagos jau buvo išleidęs M. Brodas, bet archyvarų Jeruzalėje laukė du netikėtumai.

„Suradome [anksčiau] neskelbtų piešinių, be parašų ir be datų, bet Brodas juos laikė“, – sakė S. Littas. Jis pademonstravo žmonių piešinius ant mažų popieriaus skiautelių, įskaitant F. Kafkos motinos piešinius ir vieną autoportretą.

„Didelis netikėtumas... buvo mėlyna jo užrašų knygelė, kurioje Kafka rašė hebrajiškai ir pasirašydavo įprastu savo parašu „K“, – sakė S. Littas.

Viename knygelės įrašų su nurodyta 1920 metų data jis hebrajiškai prašo vieno mokytojo nepykti už klaidas jo namų darbuose. „Nes aš jau pykstu už mus abu“, – pridūrė F. Kafka.

Tačiau dėl vieno dalyko S. Littas apgailestauja: „lobyje“ iš Šveicarijos buvo F. Kafkos prirašytų vokiškų lapelių, bet visi jie jau anksčiau buvo publikuoti.