„Niekas nesirūpins jūsų tautos muzika, jei jūs patys nesiimsite iniciatyvos“, – tai buvusio Čikagos simfoninio orkestro dirigento Nikolajaus Malko žodžiai. Jis gimė Ukrainoje, buvo Sankt Peterburgo Marijos teatro dirigentas. Emigravęs iš Sovietijos gyveno ir dirbo Europoje ir JAV, gastroliavo Valstybės teatre Kaune. Tai buvo pasakyta apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos simfoninės muzikos programą, kurios lietuviškai daliai dirigentas Jeronimas Kačinskas paėmė Vytauto Bacevičiaus, Juozo Gruodžio, Vlado Jakubėno ir savo kūrinius. Koncertas įvyko 1952 m. spalio 12 d. Niujorke, Carnegie’o salėje, ir sulaukė didžiulio rezonanso, buvo išleista plokštelė.

„Nėra tokio krašto, kuris rūpintųsi mūsų muzika. Mes patys privalome ja rūpintis. Visų pirma mums patiems ji turi būti miela ir reikalinga“, – sakė smuikininkas Izidorius Vasyliūnas, kalbėdamas apie lietuviškos muzikos transliacijas JAV radijuje ir lietuviškų gaidų leidybą. (1960, „Draugas“)

Epochų sankirtose

Klausimas apie J. Gruodį protmūšiui galėtų skambėti taip: „Būdamas jaunas jis mokėsi pas pirmosios lietuviškos operos autorių, tada – pas žymiausią Lietuvos čeką ir uoliai vargonininkavo – turėjo puikų balsą, kurį, deja, prarado. Būsimą žmoną sutiko gydydamasis lietuvių sanatorijoje prie Juodosios jūros. Muzikos dar mokėsi Rusijoje, tačiau aukštuosius muzikos mokslus baigė vienoje garsiausių Vakarų Europos konservatorijų. Jo karjeroje būta ir trumpo pamosavimo batuta svarbioje valstybės institucijoje. Visą likusį gyvenimą paskyrė mokydamas muzikos jaunimą. Tačiau batutos jis nepadėjo. Gimė savo pavardės mėnesį ir tapo galingo medžio kamienu.“

J. Gruodis (1884 12 20 – 1948 04 16) patyrė daug. Gimęs dar lietuvių spaudos draudimo laikotarpiu, tarnavo carinėje kariuomenėje, Pirmoje Lietuvos Respublikoje dirigavo Valstybės teatre, buvo Konservatorijos direktorius, išgyveno nacių okupaciją, bet buvo sulaužytas sovietų.

Jo muzikinės karjeros pradžia panaši į daugelio to meto muzikalių jaunuolių, kai tik išsilavinimas ir darbas galėjo suteikti kitokio gyvenimo viltį. Gimė Rokėnų kaime, Dusetų valsčiuje, būdamas vos penkerių metų pradėjo muzikuoti. Baigęs Antazavės liaudies mokyklą, ėmėsi rimtesnių muzikos mokslų. Obeliuose mokėsi pas Miką Petrauską ir Povilą Latočką, o Rokiškio muzikos mokykloje – pas Rudolfą Liehmanną. Penkiolikos pradėjo dirbti – vargonininkavo, vadovavo chorui, pučiamųjų orkestrui. Šį darbą su pertraukomis dėl prarasto balso dirbo Utenoje, Mintaujoje, Kuktiškėse, Alantoje ir kartu toliau mokėsi.

Dar iki prarasdamas balsą mokėsi dainuoti, groti fortepijonu, savarankiškai studijavo kompoziciją, pradėjo komponuoti. Tolesnės studijos jį nuvedė į Maskvą, kur privačiai mokėsi pas Nikolajų Laduchiną ir Aleksandą Iljinskį, tada – Maskvos konservatorijoje. Vėliau Jaltoje konsultavosi su Vladimiru Rebikovu ir galiausiai per Lietuvos meno kūrėjų draugiją gavęs valstybinę (tačiau ne itin periodiškai mokamą ir nedidelę) stipendiją „su pasižymėjimu“ baigė Leipcigo konservatorijos kompozicijos specialybę. Jo pedagogai buvo kompozitoriai Stephanas Krehlis, Paulius Graeneris, Sigfridas Karg-Elertas, dirigentas Maxas Hochkofleris.

Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. J. Gruodis pradėjo dirbti antruoju Valstybės teatro dirigentu, debiutavo su G. Puccini opera „Tosca“ ir iki darbo pabaigos 1927 m. parengė šias operas: P. Čaikovskio „Pikų dama“, R. Wagnerio „Lohengrinas“ (Kipro Petrausko jubiliejui), G. Verdi „Kaukių balius“ ir J. F. Halevy „Žydė“. Dirigavo koncertuose, antroje 1928 m. ir trečioje 1930 m. Lietuvos dainų šventėse.

1927 m. J. Gruodis buvo paskirtas Kauno valstybinės muzikos mokyklos direktoriumi, pradėjo vadovauti kompozicijos klasei – tai tikrai buvo „galingo medžio“ pradžia. Jis visą likusį gyvenimą paskyrė mokydamas muzikos jaunimą, nes išugdė būrį kompozitorių, kurie ir patys kūrė, ir mokinių turėjo.

Jo dėka 1933 m. vasario 7 d. Juozo Naujalio įsteigta valstybinė muzikos mokykla reorganizuota į Kauno konservatorija, tad kartu su puikiu išsilavinimu studentai galėjo įgyti aukštojo mokslo diplomą.

Tais pačiais metais buvo pastatytas J. Gruodžio baletas „Jūratė ir Kastytis“. Vienoje iš J. Gruodžio savitaigos kortelių rašoma: „Aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją.“ Jo kūrybinį palikimą sudaro penki kūriniai simfoniniam orkestrui, muzika dramos spektakliams, apie 60 kūrinių fortepijonui, 40 harmonizuotų liaudies dainų, 25 originalios kompozicijos chorui, 22 dainos balsui ir fortepijonui.

Tai oficialioji J. Gruodžio gyvenimo pusė, o šalia buvo ištikimoji Stasė Gruodienė, su kuria jis susipažino Jaltoje, lietuvių sanatorijoje. „Aš turiu ją pabučiuoti“, – tokiais žodžiais prasidėjo Stasės pažintis su tuo metu akiplėša jai pasirodžiusiu J. Gruodžiu, kuris taip turėjo perduoti jai linkėjimus nuo Maskvoje sutiktos draugės. O pjesė „Stasei“ (1919) gimė spontaniškai, prisiminus pamirštas Stasės vardines.

1916 m. susipažinę Jaltoje, jie susituokė 1924 m., J. Gruodžiui tapus Valstybės teatro dirigentu. 1932 m. pabaigoje juodu įsikūrė nuosavame name, toli nuo meninio miesto ir kuo arčiau gamtos, kurią taip mėgo kompozitorius.

S. Gruodienės rūpesčiu buvo išsaugotas J. Gruodžio paveldas, namuose, jos dėka virtusiuose muziejumi, išliko jauki Juozo ir Stasės meilės ir tarpusavio supratimo dvasia. Iš jų susirašinėjimo, nuotraukų ir S. Gruodienės dienoraščių dabar galime sužinoti daugybę rimtų ir smagių istorijų, atskleidžiančių asmeniškesnes poros gyvenimo detales.

Tarybinių kompozitorių draugiška pareiga padėti talentingam kompozitoriui suprasti savo klaidas ir jas atitaisyti. Ir nėra abejonės, kad prof. J. Gruodis galės būti dėkingas už rimtą draugų kritiką ir padarys iš jos reikiamas išvadas.

Tiesa apie „Tiesą“

Tiesa, kad daugelį metų J. Gruodžio kūrybiniu testamentu laikytas ir „Tiesoje“ išspausdintas tekstas „Menas turi eiti iš liaudies liaudžiai“ buvo publikuotas jo mirties dieną. Tiesa ir tai, kad beveik visą gyvenimą turėjęs sveikatos problemų J. Gruodis tuo metu sirgo.

Tiesa, kad puikų vakarietišką išsilavinimą turėję Lietuvos kompozitoriai buvo auklėjami iš Maskvos siųstų „išminčių“. 1948 m. J. Gruodžiui ėjo 64 metai. Neseną, bet gyvenimo išvargintą kompozitorių ligos lydėjo nuo jaunystės – linksmas, užsispyręs, valingas vyras buvo išbandęs pavojingą grūdinimąsi, sveikatos nepridėjo tarnavimas kariuomenėje ar badmiriavimas Leipcige. Sąrašas nemažas, tačiau pagrindinė bėda – širdis ir kojos. Tais metais, paskelbus Komunistų partijos CK 1948 m. vasario 10 d. nutarimą muzikos klausimais, prasidėjo kova su formalizmu. Taikiniu Lietuvoje tapo J. Gruodžio kūryba ir pedagoginė veikla – kas gi labiau tiko, jeigu ne progresyvus, vakarietišką išsilavinimą turintis kompozitorius ir kompozicijos dėstytojas?

„Iki šiol neturime tarybinės operos, tarybinio baleto, beveik neturime pilnakraujės masinės dainos, neturime geros, sveikos, mobilizuojančios estradinės muzikos“, – kalbėjo Kompozitorių sąjungos atsakingasis sekretorius Abelis Klenickis, priekaištavęs ir dėl Jono Nabažo, Aleksandro Kačanausko, Jono Bendoriaus kūrybinio tylėjimo. Jis teigė, kad J. Gruodžio „liaudiškumu pagrįsti kūriniai neturi liaudies masėse pasisekimo“, jo daina „Burtai“ „per daug toli nuo liaudies dainos“.

Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos viršininkas Juozas Banaitis teigė, kad tarybinė muzika „turi būti šviesi, optimistiška“, o J. Gruodžio muzika „niūroka“. Ši hienų puota buvo įvardyta kaip susirinkimas, „pravestas aukštai idėjiniame lygyje su savikritika“.

„Tiesoje“ susirinkimą komentavusi Maskvos paskirta muzikologė, Meno reikalų valdybos Mokslo įstaigų skyriaus viršininkė Zinaida Kumpienė teigė: „Tarybinių kompozitorių draugiška pareiga padėti talentingam kompozitoriui suprasti savo klaidas ir jas atitaisyti. Ir nėra abejonės, kad prof. J. Gruodis galės būti dėkingas už rimtą draugų kritiką ir padarys iš jos reikiamas išvadas.“ O juk 1945 m. Kauno valstybiniame teatre buvo iškilmingai paminėtas jo 60-mečio jubiliejus, 1946 m. jis buvo apdovanotas „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 m.“, o kitais metais – Darbo raudonosios vėliavos medaliu, jo „Simfoninės variacijos“ atliktos Maskvoje, TSRS muzikinės literatūros leidykla išleido „Simfoninių variacijų“ partitūrą, Lietuvos TSR kompozitorių pirmame suvažiavime atlikti jo kūriniai.

Sovietų okupacijos metais paskutinis J. Gruodžio tekstas laikytas kūrybiniu jo testamentu. Tačiau atidžiai skaitant, aiškiai galima pamatyti ironiją, siaubą ir beviltiškumą, o ne Z. Kumpienės minėtus dėkingumą ir padarytas išvadas. Savo mokiniui Juliui Juzeliūnui jis sakė: „Aš buvau priverstas parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybos kryptį kaip „formalistinę“. Nenorėdamas užtraukti savo mokiniams negatyvių pasekmių, parašiau tą straipsnį. Bet netikėk juo, tai – išprievartavimo rezultatas.“

Atkreipkite dėmesį į ryškiausias straipsnio frazes. Svarbiausi žodžiai buvo „liaudis“ ir „rusų“. „Pilnakraujė, turinti savo šaknis giliai liaudyje, rusų muzika [...]. Vakaruose gi pasipylė visokie atitrūkę nuo liaudies liguisti impresionizmai, ekspresionizmai, individualizmai. [...] Juk visa ta disonansinė maišatis ne tik eiliniam klausytojui, bet ir daugumai profesionalų muzikų sukelia beveik pasibjaurėjimą. [...] Formalistinė muzikos kryptis gan plačiai pasireiškė ir kai kurių Tarybų Sąjungos [laikraštis „Tarybų Sąjungos“ ištaisė į „VKP(b) CK kritikuotų“] kompozitorių kūryboje. [...] visgi tos disonansinės srovės buvau paveiktas. Mano kai kuriose kompozicijose pasitaiko formalistinių bruožų. [...] mano paties kai kurie veikalai rodė [studentams] blogą pavyzdį. [...] Kaip rūpinasi Tarybų Sąjungoje muzikos kultūra, parodė 1948 m. VKP(b) CK 10 vasario nutarimas dėl Muradeli operos „Didžioji draugystė“. Kad pajustume, kiek šiame nutarime tiesos ir sveikos minties išreikšta ir kaip ten viskas kruopščiai apgalvota, reikia giliai susikaupti ir nuodugniai jį išstudijuoti. Tokio garso balsas priverčia kompozitorių apžvelgti visą muzikos meno raidą [laikraštyje – „apžvelgti kritiškai savo veiklą“] [...]. Didelio meistriškumo drauge su paprastumu reikalauja VKP(b) CK nutarimas [...]. Jei komunizmo ideologija pasauly yra pirmaujanti, jeigu mūsų socialistinė valstybė visais atžvilgiais pirmauja, tai ir muzika šios valstybės turi būti pirmaujanti. Iš tikrųjų Tarybų Sąjungos muzikoje, be didelio rusų klasikų palikimo, reiškiasi kažkas nauja [laikraštyje – „daug kas naujo“]. Ir tai be skęstančių disonansuose agonijos. [...] Ryškiai pasireiškia tarybinė rusų muzika ir stambesnėse formose, [...] Tada, kai buržuaziniuose kraštuose talentingesni kompozitoriai skęsta atitrūkusių nuo liaudies dekadentiškų disonansų jūroje, tada, kai tuose kraštuose liaudžiai tepatiekiami šlykščių operečių „šlageriai“, Tarybų Sąjungos didelė dalis kompozitorių tęsia didžiųjų rusų klasikų tradicijas, kur kompozitoriai, paėmę iš liaudies sėklą, grąžina liaudžiai gausų derlių. [...] Beidėjinius, antiliaudiškus vaitojimus ir agonijas palikime išeinantiems iš gyvenimo isterikams.“

Be J. Gruodžio

Minint J. Gruodžio mirties dešimtmetį, pianistas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas išeivijoje rašė: „Juozo Gruodžio asmenyje turėjome vieną iš mūsų talentingiausių ir originaliausių muzikos kūrėjų; jo kūrybinės jėgos dar toli gražu nebuvo nusilpusios. [...] Kūrybinis talentas jame siejosi taip pat su tauria asmenybe, apie kurią visi, kas jį pažinojo, turi šviesių prisiminimų. Juozas Gruodis nebus užmirštas nei dabartinėje Lietuvoje, kur jo atmintis yra garbinama oficialiai palaiminta; jį atmins ir mūsų tremtinių visuomenė; jo asmenybės antspaudą nešioja ir nešios gausūs jo mokiniai – tiek likę Lietuvoje, tiek išblaškyti po visą platų pasaulį. Taip pat kur tik bus pažangesni lietuvių chorai ar kiek išprusę lietuviai dainininkai bei instrumentalistai, ten iš koncertinės estrados skambės gyva ir originali Juozo Gruodžio muzika.“ (Muzikos žinios, 1958 m. Nr. 2)

Muzikologas Juozas Kreivėnas nepamiršo Vilniaus filharmonijos sandėlyje bolševikų sudarkytų Lietuvos muzikos draugijai priklausiusių gaidų – iš repertuarinių dainų švenčių leidinių buvo išplėšti Lietuvos, Latvijos, Estijos himnai, J. Gruodžio giesmė „Tėve mūsų“, Antano Vanagaičio „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kaip ir viskas, kas kalbėjo apie laisvę ir Dievą. Tad „oficialiai palaiminti“ buvo tik sovietinei sistemai tinkami kūriniai. J. Gruodžio „Tėve mūsų“ skambėjo tik išeivijoje.

J. Gruodžio muzika buvo atliekama ir publikuojama tiek jam gyvam esant, tiek po mirties. Visais atvejais svarbą lėmė kontekstas. Gyvam esant jo kūrinius publikavo „Aušros“ bendrovė, Muzikos centras, Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrius, Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, Vienos leidykla „Universal Edition“, Jonas Petronis. Sovietmečiu – Valstybinė grožinės literatūros leidykla, dabar – Lietuvos muzikos informacijos centras.

Itin daug jo kūrybos buvo išleista gaidomis ir įrašais 1984 m., minint kompozitoriaus 100-ąsias metines. Vėliau – 1994, 1997, 2009 m. J. Gruodžio kūrinius atliko ir įrašė Aleksandra Juozapėnaitė, Raimundas Katilius, Birutė Vainiūnaitė, Algirdas Janutas, Beatričė Grincevičiūtė, Elena Čiudakova, Virgilijus Noreika, Gražina Apanavičiūtė, Giedrė Kaukaitė, Valstybinis Vilniaus kvartetas, Valstybinis Kauno choras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Ko gero, naujausias J. Gruodžio muzikos įrašas – Daumanto Kirilausko įgrota „Juozas Gruodis: Piano Music“.

Šiuo metu bemaž visa J. Gruodžio kūryba pasiekiama Lietuvos muzikos informacijos centro išleistose skaitmeninėse gaidose, leidžiami nauji kompozitoriaus muzikos įrašai, ji skamba koncertuose. Taip pat prieinamos muzikologo Algirdo Jono Ambrazo knygos apie J. Gruodžio gyvenimą ir kūrybą, išleistos nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ir sovietmečiu.

Išeivijoje J. Gruodis skambėjo, buvo leidžiami jo kūriniai sąsajoje su Lietuva, o ne su kompozitoriaus jubiliejais.

1930 m. JAV minint Masačusetso valstijos 300 metų sukaktį iškilmėse dalyvavo ir lietuviai, koncerte skambėjo J. Gudavičiaus, M. Petrausko, S. Šimkaus, A. Vanagaičio, A. Pociaus, J. Gruodžio dainos. Minint Vytauto Didžiojo metus Baltimorėje vykusiame koncerte atliktos S. Šimkaus, J. Gruodžio, M. Petrausko, A. Vanagaičio, A. Kačanausko dainos.

1939 m. Pasaulinėje parodoje JAV Lietuvos koncerte tarp kitų autorių – A. Aleksio, J. Gaubo, J. Naujalio, J. Neimonto, M. Petrausko, A. Pociaus, Č. Sasnausko, S. Šimkaus, J. Žilevičiaus, skambėjo J. Gruodžio daina „Aš ne gert atėjau“. 1953 m. birželio 20 d. Vašingtone vykusiame muzikos ir meno festivalyje, skirtame 700-osioms Lietuvos valstybingumo metinėms, Jeronimo Kačinsko diriguojamas Vašingtono simfoninis orkestras atliko J. Gruodžio ir Vlado Jakubėno kūrinius.

J. Gruodžio muzika skambėjo ir pirmoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje 1956 m. liepos 1 d. Čikagoje. J. Gruodžio kūrinius dainavo Marijona Rakauskaitė, Raminta Lampsatytė, Florentina Korsakaitė, Lilija Šukytė, Kazys Jakutis, apie dainą „Rūta“ pasakęs: „Žinoma, Gruodžio „Rūta“ yra universali meilės istorija, savo tapatybės atradimas ir jos parodymas – be varžtų.“ (1975, „Darbininkas“).

J. Gruodį grojo pianistai Manigirdas Motekaitis, Antanas Smetona, Andrius Kuprevičius. Pastarasis 1980 m. išleido CD „Piano Works of Lithuanian Composers“, kur pristatė lietuviško pianizmo raidą nuo M. K. Čiurlionio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, J. Tallat-Kelpšos iki K. V. Banaičio, V. Jakubėno, V. Bacevičiaus, J. Gaidelio, D. Lapinsko ir J. Švedo. Šį rinkinį jis vadino „reprezentacine medžiaga“ ir „maža muzikine mūsų kompozitorių antologija.“

Kodėl akcentuoju išeiviją? Gyvenant svetimos kultūros ir kalbos krašte reikėjo rasti noro ir valios išlikti lietuviais, pristatyti lietuvių kultūrą, įrodyti tautinę tapatybę. O mes... lyg ir neturime?

J. Gruodis, jo muzika, jo veikla – konservatorijos įsteigimas, vadovavimas jai, kompozicijos klasės įsteigimas – yra epochos veidrodis. Nuo imperijos pakraščio su draudžiamu raštu – iki Pirmosios Lietuvos Respublikos ir sovietinės okupacijos. Prieinamas, kad būtų grojamas, klausomas, skaitomas plačiu žvilgsniu – ne idealizuojant, o vertinant kaip savo epochos kūrėją Lietuvos, Europos ir pasaulio mastu. Ne tik jubiliejaus proga, bet kai norisi pasiklausyti tikrai puikios muzikos. Nutarę pasižvalgyti, kaip gyveno kompozitorius, užsukite į Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio namus Salako g. 18.