„Negalima gyvenime svajoti, kad svajotum, reikia savo svajones įgyvendinti. Negalime gyvenime gyventi, kad gyventum, reikia iš gyvenimo imti viską, ką jis mums duoda, kitaip būtų kvaila kalbėti apie ėjimą pirmyn“, - taip į klausimą, kaip jos gyvenime atsirado aktorystė, atsako  24 metų Justė Zinkevičiūtė. Nuo vaikystės svajojusi, kad nori būti scenoje, mergina šiemet planuoja baigti kino aktorystės studijas, gatvėje jau yra atpažįstama dėl ne vieno atlikto vaidmens teatro scenoje, televizijos serialuose, kino filmuose ar pasirodymų televizijos laidų vedėjos amplua. O visai netrukus aktorė debiutuos naujoje „Domino“ teatro komedijoje „Bus sunku...“.

- Ar atsimenate savo pirmąjį vaidmenį?

- Pirmieji mano vaidmenys buvo mokykloje, dramos būrely. Tačiau vienu pirmųjų platesnei auditorijai skirtų vaidmenų laikyčiau savo pasirodymą seriale ,,Emilija“. Po šio vaidmens sakiau, kad niekada daugiau nebevaidinsiu, bet, kaip sakoma „niekada nesakyk niekada“. Praėjus metams po serialo kūrimo aš pradėjau studijuoti aktorystę. Šiandien suvokiu, kad kas mūsų nepalaužia, padaro stipresniais. Pasirodo net ir didžiausiose savo nesėkmėse aš niekada nenustojau tikėti savimi.

- Jūsų kelias į aktorystę nebuvo lengvas. Bandėte ne vienus mokslus ir vis nesiryždavote baigti. Kodėl į aktorės profesiją ėjote taip neryžtingai?

- Po dviejų metų Klaipėdos Universitete stojau į aktorystės studijas, antrąkart, nes pirmąkart tiesiog pabėgau iš stojamųjų, kai finišo tiesioji buvo lengviau nei ranka pasiekiama. Į klausimą, kodėl taip abejojau dėl savo pasirinkimo, šiandien aš sau atsakau paprastai:  tiesiog likimas mane ruošė tam, ką dabar turiu ir ką dabar veikiu. Matyt, nebuvau stipri priimti visų šių iššūkių, o viskam gyvenime turi ateiti savas laikas. Net ir dabar tikiu, kad dar daug kas man prieš akis, tik reikia sulaukti ir laukimo akimirkas išnaudoti tinkamai. Dievas mums gyvenime vis kažką atsiunčia tada, kai mes esame pakankamai stiprūs su tuo susidoroti.  Visada liksiu dėkinga tėvams, kurie manęs nemokė kaip gyventi, nestabdė ir savo supratingumu išugdė manyje drąsa keisti savo gyvenimą, jei nesijaučiu laiminga.

- Išbandėte daug įvairių aktorystės galimybių: buvote serialų, filmų, teatro scenos aktorė, televizijos laidų vedėja. Ir visgi, kas Jums yra artimiausia? Kur atrandate daugiausiai savęs?

- Kiekvienoje savo veikloje aš atrandu vis kažką naujo, visada sau keliu naujus reikalavimus. Mano manymu, blogiausia kas gali atsitikti aktoriui – prarasti pasikeitimų galią, kurie būna lyg atgaiva. Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kai savo darbuose savęs neatrandu. Tada suvokiu, kad mano, kaip aktorės, darbas atliktas teisingai. Aš visada sakau, kad spektaklyje, filme ar seriale buvau ne aš, o JI. Tai lyg vis kita moteris, gyvenanti manyje, kuri prabunda reikiamu metu, kai įsijungia kameros ar kai po trijų skambučių teatre, išeini į sceną.  Aš kiekvieną kartą stengiuosi, kad toji JI visada lyg iš naujo išgyventų savo gyvenimą, kuris išrašytas scenarijuje.

- Kokį iš jūsų turėtų vaidmenų galite pavadinti sau artimiausiu?

- Nei vienas personažas nėra man artimas. Kurdama vis kitą vaidmenį stengiuosi keistis ne tik išoriškai, bet ir vidumi. Tad personažai, dažniausiai, būna toli nuo manęs. Vaidmenį aš kuriu, tikrai niekada jo nevaidinu.  Svarbiausia atrasti personažo mąstymo būdą, eiseną. Turi įjungti savo vaizduotę, kad pradėtum matyti, užuosti, jausti taip, kaip jaučiasi tavo kuriamas personažas. Tai nėra lengva. Norint tinkamai išreikšti jausmus, turi būti juos pažinęs. Tad kuo aktoriaus, kaip žmogaus, gyvenimas įvairesnis, tuo lengviau.

- Netrukus debiutuosite dar viename amplua. Naujame „Domino“ teatro spektaklyje “Bus sunku…” atliksite Saros vaidmenį. Kaip sekėsi repetuoti, pajausti šį personažą?

- Saros gyvenimo būdas man nėra artimas. Žilstelėję vyrai, kaip meilės ar susižavėjimo objektas, mano gyvenime neegzistuoja ir antro „tėtuko“, kaip Sara, gyvenime tikrai neieškau. Esu laiminga turėdama vieną tėtį, kurį labai myliu, tik gaila, kad ne visada atrandu progos jam tai pasakyti. Galbūt sunkesnis uždavinys, kuriant Saros personažą, buvo tinkamo moteriško seksualumo atradimas, kad jis nebūtų vulgarus, bet jaukus ir estetiškas. Gyvenime kažkaip ypatingai savo seksualumo nepabrėžiu, o ar aš jį turiu, tai jau kiekvieno skonio reikalas.

- O jei kalbėti apie ateities perspektyvas. Galbūt jau turite naujų planų?

- Kalbėti garsiai apie savo ateities planus nesu linkusi. Esu iš tų žmonių, kur pirmiausia padarau, o tada pasakau. Tad šįkart – ne išimtis. Aktorius kaip kareivis – turi laikytis disciplinos.
Kiekvienas naujas projektas mano gyvenime yra kažko naujo pradžia. Nauji iššūkiai, išgyvenimai, emocijos, tai yra tas varikliukas, kuris mane skatina kas rytą atsikelti ir gyventi!