Jei nešvęsi, nelaimių neatsiginsi

Klaipėdos etnokultūros centras atveria Užgavėnėms vartus

Užgavėnės – senas tradicijas turinti kalendorinė šventė, švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų. Apeiginė šventės prasmė – žiemos išvarymas, sėkmės, gerovės siekimas. Tai – paskutinė mėsėdžio, kuris tęsiasi nuo pat Kalėdų, diena. Nuo jos iki Velykų – gavėnia, teks laikytis pasninko, kad atėjus pavasariui su naujomis jėgomis, fiziškai ir dvasiškai apsivalę žmonės galėtų kibti į darbus.

Nors metams bėgant žmonių gyvenimo ritmas ir sąlygos gerokai pakito, tačiau šventė išliko aktuali ir šiandien. Tuo įsitikinusios nepailstančios Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro darbuotojos klaipėdiečiams parengė plačią šventinę edukacinę programą. Užgavėnių ciklo renginiai – seminaras „Užgavėnių tradicija šiandien“, etnomokyklėlės „Užgavėnių belaukiant“ (vadovė – tautodailininkė Elena Matulionienė) ir „Užgavėnių kaukės (vadovė – dailininkė Audronė Adomavičienė) siūlė įvairiapusę informaciją ir praktinius įgūdžius visiems, besidomintiems senosiomis šventės tradicijomis bei jų puoselėjimu.

Šventę sugrąžino... vaikai

Gražioje naujoje Etnokultūros centro konferencijų salėje beveik nebuvo tuščių vietų. Registracijos lapuose mirgėjo: mokytoja, vyr. mokytoja, metodininkė, auklėtoja, laisvalaikio organizatorė. Nenuostabu, kad į seminarą „Užgavėnių tradicija šiandien“ ugdytojai susirinko pasisemti žinių ir patirties, kad ją galėtų perduoti smalsiai ir reikliai jaunuomenei, kuriai jau negana pabodusio ketureilio „Mes žydukai Lietuvos...“.

Paskaitą „Užgavėnės Lietuvos regionuose“ apie Užgavėnių tradicijas ir papročius, apie nūdienos šventes, iliustruodama filmuota medžiaga ir negailėdama gerų patarimų skaitė Lietuvos liaudies kultūros centro lektorė Inga Kriščiūnienė. Su muzikiniu Užgavėnių folkloru supažindino Klaipėdos universiteto dėstytoja dr. Lina Petrošienė. E.Matulionienė ir I.Kriščiūnienė pasakojo apie tradicines Užgavėnių kaukes, jų gaminimo būdus.

Klaipėdos etnokultūros centro etnologė Valerija Jankūnaitė džiaugėsi tokiu pedagogų aktyvumu, troškimu pažinti senąją šventę.

„Tarybiniu laikotarpiu, visą pusšimtį metų, Užgavėnių šventė buvo žlugdoma, nes tiek bažnytinės, tiek pagoniškos šventės buvo smerktinos, – sakė ji. – Blogiausia, kad šventė ne tik nebuvo švenčiama, bet nyko ir pati tradicija, kurios perdavimo iš kartos į kartą laidas – pasakojimai, informacija iš lūpų į lūpas. O seneliai, bijodami represijų, saugodami šeimą tylėjo. Štai čia ir įvyko keisčiausias dalykas: prieš 17 metų, po nepriklausomybės atkūrimo, kalendorines šventes, taip pat ir Užgavėnes, į namus sugrąžino... vaikai. Grįžusios į vaikų darželius, į mokyklas pamėgtos vaikų šventės pamažu vėl rado savo vietą prie šeimos stalo“.

Anot etnologės, ilgametės edukacinės veiklos vaisiai jau regimi ir kitur: Užgavėnių patiekalai (blynai, šiupinys, kopūstai, kiunkė) šventės vakarą gaminami ne tik namuose, bet ir kavinėse, žmonės noriau dalyvauja bendruomenės šventėse, daugėja persirengėlių, jie aktyvesni, įvairesnis Užgavėnių folkloras.

Kaukė tiesiog būtina

Kaukė – ypatingas Užgavėnių elementas, tačiau, anot V.Jankūnaitės, svarbu ne tik pasigaminti tinkamą kaukę, bet ir ją apžaisti, apvaidinti. Tik tas, kuris po kauke liks neatpažintas ir pasieks savo tikslą vaidindamas pasirinktą personažą, kitais metais tikrai bus laimingas.

Pagrindiniai Užgavėnių veikėjai – įvairūs „blogiukai“: ubagai, žydukai, čigonai, velniai, raganos, giltinė, taip pat – gyvūnai: gervė, ožka, meška, avis.

Kiekvienas persirengėlis turi savo charakterį. Ubagas – nevalyvas (vienas iš mėgstamų „šposų“ – utėles barzdoj gaudyti ir tarp dantų traškinant valgyti), nuolat poteriaujantis, toks įkyrus, kad jam lengviau duoti lašinio bryzą, nei kentėti kibias rankas, įsitvėrusias į skverną, ir kandžias pašaipas dėl šykštumo. Žydukas – linksmas pokštininkas, mainikautojas ir prekeivis, iš kurio pirkėjui naudos tikrai tikėtis neverta. Visos pragaro dvasios ir nelabieji – gąsdintojai, pašaipūnai, eibes krečiantys padykėliai: kas suodinas, paišinas lįs prie visų glaustytis, kas adatą į kaukės nosį įsmeigęs galantiškai damoms rankas bučiuodamas skaudžiai badysis, kas vandeniu laistysis...

Etnologė V.Jankūnaitė pasakojo, kad XVIII amžiuje, Prūsijos karaliui Frydrichui II uždraudus bet kokius karnavalus, Mažojoje Lietuvoje Užgavėnės buvo švenčiamos be kaukių. Draudimo priežastis – persirengėlį sunku sukontroliuoti. Pasislėpęs po kauke žmogus drąsiai rėžia, ką galvoja, jo poelgiai dažnai gerokai skiriasi nuo kasdienių.

Tačiau žmonės vis tiek rinkdavosi per tikrąsias Užgavėnes, valgydavo šiupinį, linksmindavosi, kvailiodavo, vienu žodžiu – švęsdavo, tik nedėvėdavo kaukių.

Dabar šis draudimas, ačiū Dievui, nebegalioja, tad kaukes pasidaryti ir jomis pasipuošus švęsti Užgavėnes – būtina.

Kaip tik todėl iki vasario 1-osios Meno kiemo dirbtuvėse vyksta tautodailininkės E.Matulionienės ir dailininkės A.Adomavičienės vedami praktiniai užsiėmimai, kuriuose galima išmokti pasigaminti Užgavėnių kaukę.

Svarbiausia – noras ir fantazija

Yra galybė būdų pasigaminti kaukę. Svarbu, kad po ja pasislėpusio žmogaus niekas neatpažintų. Dailininkė A.Adomavičienė, garsi subtiliais tekstilės, tapybos ant šilko darbais, savo klausytojams – vaikams, jų mokytojams ir tėveliams pasakojo, kaip pagaminti kaukę naudojant papjė mašė techniką.

Papjė mašė – tai masė, gaminama iš popieriaus ir klijų tyrės. Gaminant kaukę iš papjė mašė reikia laiko – formuojama lėtai, sluoksnis po sluoksnio, gruntuojama ir tik tada dekoruojama. Tačiau rezultatas labai smagus – gana tikroviškos, labai charakteringos, individualios kaukės.

Tokių kaukių parodą etnomokyklėlės lankytojai ir žmonės, einantys per Meno kiemą, gali apžiūrėti Kultūrų komunikacijų centro dirbtuvių vitrinoje – čia eksponuojami E.Matulionienės vadovaujamų Klaipėdos universiteto studentų darbai.

E.Matulionienė dirbo su vaikų grupėmis – mokė pasigaminti kaukes iš įvairių medžiagų: tekstilės, siūlų, odos, ir kitų.

Tautodailininkė šio meno visus norinčius prieš Užgavėnes moko jau daugiau nei dešimt metų ir džiaugiasi, kad tokie renginiai ir pamokos akivaizdžiai grąžina į visuomenę tradicines šventes. Jos nuomone, etnomokyklėlės veikia sniego gniūžtės principu – žinias vaikas perkelia į mokyklą, į namus, ima domėtis pats ir pasakoti kitiems. Etnomokyklėlėse sukurtas kaukes vaikai nešasi namo, rengia jų parodas mokykloje, puošiasi jomis švęsdami Užgavėnes, į šventę įtraukia kitus šeimos narius.

„Svarbiausia į procesą žiūrėti kūrybiškai,“ – sakė E.Matulio-nienė. Charakteringą, ryškią kaukę galima sukurti minimaliomis priemonėmis: medžiagos skiautė, kuri dengtų veidą ir kaklą, vilnonių siūlų kamuoliukas, detalė nosiai (pavyzdžiui, senas švarko „petukas“), dažai, žirklės, noras, fantazija – ir štai jūs jau kumpanosis ubagas, įžūliai žvelgiantis iš po gauruotų antakių ir vypsantis raudona burna nuo ausies iki ausies.

Ruošiasi visa klasė

Dažnai į etnomokyklėlę vaikus atsiveda pedagogai. Mokytojos Giedrė Pulokienė ir Zenė Maldžienė kaukių gamybos paslapčių ir Užgavėnių tradicijų pasimokyti atsivedė 27 mokinius iš „Žemynos“ gimnazijos. 15-16 metų paaugliai šurmuliavo, išdykavo, svarstė, kuo kuris norėtų būti per Užgavėnes, klausydami E.Matulionienės patarimų kūrė sau kaukes.

Pasitarę su klasės auklėtoja Z.Maldžiene, jaunuoliai nutarė tapti savotiškais Užgavėnių „moderatoriais“ savo mokykloje – išjudinti pašalą ir išvaryti žiemą. Dailės mokytoja G.Pulokienė palaikė šią iniciatyvą ir per vieną iš savo pamokų atsivedė vaikus į Meno kieme vykstančią etnomokyklėlę. „Tai puikus sumanymas. Pirmiausia – vaikai įgyja svarbių etnografinių žinių, folkloras natūraliai tampa jų gyvenimo dalimi. Antra – čia jie laisvi, jų nevaržo klasė ir suolai, o kūrybiniam polėkiui tai labai svarbu. Trečia – jaunuoliai atranda naujas mūsų miesto kultūrines erdves, – džiaugėsi G.Pulokienė. – Manau, kad šiemet Užgavėnės „Žemynos“ gimnazijoje bus smagios“. Kad panašūs užsiėmimai skatina vaikų kūrybiškumą ir smalsumą mano ir žemyniečių auklėtoja Z.Maldžienė.

„Buvo smagu. Ši pamoka mums pamėtėjo naujų idėjų ir žinių. Susikūriau sau ožkos kaukę, tačiau namuose dar ją tobulinsiu, o gal išbandysiu ir kitus personažus, – džiaugėsi gimnazistė Rosita. – Užgavėnės, pasirodo, gali būti labai linksma šventė!“.

Kitus moksleivius taip pat žavėjo persikūnijimo ir nevaržomo išdykavimo galimybė – jie fotografavo savo kaukes ir džiaugėsi galėsią kūrinius taip perkelti į savo internetinį puslapį – kad visi pamatytų.

Šurmuliuos senamiestyje

Šiemet Užgavėnės labai ankstyvos – vasario 5-ąją. Uostamiestyje ši kalendorinė šventė bus švenčiama vasario 3-iąją.

Daugelį metų Klaipėdoje Užgavėnės tradiciškai buvo švenčiamos ant Jono kalnelio. Šiais metais šventė persikels į naujus namus – Meno kiemą.

„Mūsų Etnokultūros centras turi naujus namus ir į jų kiemą vasario pirmąjį sekmadienį visus kviečiame švęsti Užgavėnių, - ragino etnologė V.Jankūnaitė. – Atidarysime plačiai vartus, skambės muzika, persirengėlius pasitiks tikri gaspadoriai, kurie ne tik juokaus, vaišins svečius, bet ir papasakos daug smagių dalykų apie pačias Užgavėnes“.

Apėję senamiesčio kiemus, pasibuvę, pasivaišinę ir visas dainas išdainavę, Užgavėnių šventės dalyviai patrauks į aikštę prie „Meridiano“, kur bus deginama Morė. Šiemet ji – didžiulė, net trijų metrų aukščio. Čia vyks ir kasmetinė Lašininio kova su Kanapiniu, kurią pastarasis, kaip žinia, laimės, o su jo pergale žiema bus negailestingai išvaryta iš kiemo.

Senovės išmintis byloja, kad jei Užgavėnių nešvęsi, tais metais nuo nelaimių neatsiginsi. „Užgavėnės – bendruomenės šventė, – pritarė V.Jankūnaitė, – tad jei tą vakarą į bendrą šurmulį neįsijungsi, Morės nedeginsi, blynų nekepsi ir nevalgysi, nedūksi ir nekvailiosi – tais metais laimės ir sėkmės nesitikėk: kas rytą nubusi apsnūdęs, pavargęs, tinginio kamuojamas“. Todėl visi, kas trokšta gražių ir sėkmingų metų, vasario 3 dieną, 15 val – pirmyn į Meno kiemą ir – darniai: „Žiema, žiema, bėk iš kiema!..“