Keliauja išmaniai

„Be galo mėgstu skristi. Jei gyvenime užeina koks niūrus etapas, perku bilietus ir skrendu“, – prisipažįsta Julija ir priduria, kad, jei nedirbtų informacinių technologijų srityje, turbūt sietų gyvenimą su aviacija.

Mergina mėgsta keliauti išmaniai. Jos telefone – apie 50 programėlių, skirtų vien keliauti. Jei viena programėlė nenori rodyti kelio, gelbsti kita. Jei Julija nori patogiai sėdėti lėktuve, vėl spusteli tam tikros programėlės mygtuką, kuri parodo geriausias sėdimas vietas.

„Didesnis tarpas tarp kėdžių, mažesnis triukšmas dėl variklio, geresnis vaizdas pro langą be sparno – tai vis išmaniojo keliavimo privalumai“, – juokiasi Julija, iki pandemijos paprastai keliaudavusi maždaug šešis kartus per metus. Rinkdavosi nebrangias keliones.

Armėnijos sostinė Jerevanas – viena iš tokių. „Noriu keliauti į tokias šalis, į kurias dabar lengva patekti, bet galbūt po kelerių metų jau taip nebus. Šiuo metu skrendant į Jerevaną nereikia vizos, nėra jokių su kovidu susijusių reikalavimų. Oro bendrovės siūlo tiesioginius skrydžius iš Vilniaus geromis kainomis“, – paaiškina pašnekovė.

Kontrastų kupina šalis

Anot Julijos, Jerevanas – dar nelabai atrasta europiečių ir nelabai išpopuliarinta pačių armėnų kryptis. Todėl čia galima rasti visko – ir sovietmečio palikimo (gatvėmis dar rieda senieji žiguliukai, moskvičiai), ir modernios architektūros statinių. O kur dar kalnų, gamtos grožis, vietinių gyventojų svetingumas!

Paprastai Julija keliauja su draugu, o kai jis negali, drąsiai kraunasi kelionių lagaminą viena. Ar nebijo įkyrių pietiečių žvilgsnių? „Stabdė, kalbino – tas tiesa. Bet vos tik pasakydavau, kad turiu širdies draugą, tai palinkėdavo geros kloties ir atsisveikindavo“, – šypsosi J.Timčenko, Jerevano gatvėmis viena vaikščiojusi drąsiai.

Kokia kalba galima susišnekėti Armėnijos sostinėje? Vyresnio amžiaus gyventojai dar moka rusiškai, o jaunimas renkasi anglų kalbą. Tas pats pasakytina ir apie iškabas mieste: jų galima išvysti armėnų ir anglų arba armėnų ir rusų kalbomis.

„Toks jausmas, kad jie dar neapsisprendė, į kurią pusę pasiduoti“, – ironizuoja pašnekovė, už sostinės ribų sutikusi vietinių, kalbančių tik armėniškai.

Kadangi vykti į Jerevaną mergina sugalvojo ekspromtu, kelionės per daug neplanavo – pasidomėjo tik saugumo informacija. „Žinojau iš žiniasklaidos, kad Armėnija nuolat konfliktuoja su gretimomis valstybėmis, tai pasiskaičiau, kur nepatartina važiuoti“, – sako Julija, apsisprendusi nesinuomoti mašinos – pabijojo atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku.

Ji pirko dienos trukmės ekskursijas vietinėse turizmo agentūrose ir džiaugėsi, kad kainos nesikandžiojo – maždaug už 20 eurų galėjo praleisti dieną gamtoje ir atsidurti visai netoli garsiojo Ararato kalno.

„Internete rašoma, kad atstumas iki jo iš Armėnijos pusės – 32 km, nors vizualiai atrodo, kad Ararato papėdė visai čia pat“, – dalijasi įspūdžiu keliautoja.

Araratas – šalies simbolis

Ararato kalnas iki šiol vadinamas nacionaliniu Armėnijos simboliu, nors oficialiai priklauso Turkijai. „Kaip sako patys armėnai, Araratas – jų namai, į kuriuos negali patekti, nes durys uždarytos. Senieji Armėnijos gyventojai dar mena laikus, kai reikėjo viską palikti: namus, dirbamus laukus ir bėgti nuo karo“, – pasakoja Julija.

Baltą Ararato viršūnę galima pamatyti iš daugelio šalies vietų, taip pat ir iš Jerevano. Kalno aukštis – 5 137 m. Beveik kiekvienas vietinis gyventojas turi bent po vieną daiktą, simbolizuojantį šį gamtos stebuklą. Su juo susiję viskas – brendis, mineralinis vanduo, alus, kavinių pavadinimai. Net didžioji dalis Lietuvoje veikiančių armėniškų kavinių yra pavadintos būtent Ararato vardu.

Ilgesys: oficialiai Ararato kalnas šiuo metu priklauso Turkijai, tačiau armėnams tai vis dar svarbus tėvynės simbolis / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Julija sako, kad fotoaparatu pagauti Ararato viršūnę nelengva. Vis dėlto jai pavyko tą padaryti bent keletą kartų. Sykį – nuo garsiųjų Jerevano kaskadų. Kepinant kaitriai vidudienio saulei turistei teko įveikti net 572 kaskadų laiptelius, nuo kurių viršaus atsiveria puiki miesto panorama. Įdomu tai, kad laiptų statybą finansavo iš šalies emigravęs armėnas Kafesdžianas. Sakoma, kad Jerevane, kaip ir visoje šalyje, prie įvairių kultūros objektų atstatymo, miestų infrastruktūros gerinimo prisideda nemaža dalis išeivių.

Jautėsi saugi

Julijai krito į akis, kad Armėnijos sostinėje – labai daug policininkų. „Net susidarė įspūdis, kad kas trečias armėnas yra šios profesijos atstovas. Vakarop nuo jų linksmų švyturėlių mirksėdavo visas miestas“, – juokiasi mergina.

Grįžusi namo, ji ėmė svarstyti, ar miestas toks saugus dėl to, kad jį saugo daug policininkų, ar, atvirkščiai, policijos tiek daug ir ji neturi ką veikti, nes mieste mažai kriminalinių įvykių. Galų gale priėjo prie išvados, kad kam jau kam, bet kelių policijai – žinant, kaip armėnai nedrausmingai vairuoja, – darbo čia netrūksta. Deja, to nepasakysi apie kitus tvarkos sergėtojus.

„Vieni būreliais sėdinėjo parke ir žiūrėjo „YouTube“ filmukus, kiti gėrė kapučiną ir nužvelgdavo gražias praeives. Moterys čia iš tiesų nuostabios, labai prisižiūrinčios ir stilingos! Net vyresnio amžiaus senjorės ten atrodo daug jauniau. Vos neišsisukau sprando į jas besidairydama“, – kvatojasi keliautoja.

Daug atvykėlių iš Rusijos

„Prieš atvykstant į Armėniją buvo labai nejauku dėl dabartinės politinės situacijos, dėl Rusijos karo su Ukraina. Kadangi Armėnijoje šiuo metu daugėja emigrantų iš Rusijos, bijojau, kad nesusidurčiau su priešiškai Ukrainos atžvilgiu nusiteikusiais žmonėmis“, – savo abejonėmis dalijasi tiek ukrainietiško, tiek ir rusiško kraujo turinti, Lietuvoje gimusi mergina.

Julija žinojo, kad Armėnijoje rengiami nuolatiniai protestai prieš dabartinį šalies premjerą ir jo vykdomą politiką Azerbaidžano klausimu. Su šia kaimyne Armėnija kariauja jau ilgus metus.

„Protestai jaukumo nesuteikia“, – sako Armėnijoje viešėjusi mergina, patyrusi, kad dėl karo Ukrainoje čia vyrauja kelios skirtingos nuomonės. Vieni – prieš karą, kiti – prieš agresorių Putiną, o treti stengiasi išlikti neutralūs.

„Kadangi Armėnija ir pati kariauja jau daug metų, o pasaulis į tai nekreipia dėmesio, gal dėl to ir dalis armėnų nutarė dėl šio Rusijos ir Ukrainos karo likti neutralūs?“ – svarsto ji.

Sakralu: Garni šventykla, pastatyta saulės dievo Mitro garbei, stūkso apie 28 km už sostinės, Azato slėnyje, prie Garni miestelio / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Iš viešbučio administracijos mergina sužinojo, kad šiuo metu į šalį keliasi gyventi ir dirbti daug rusų tautybės žmonių. „Prasidėjus karui, jauni rusai, kurie nepritarė Putino vykdomai politikai, masiškai pradėjo kraustytis į gretimas šalis, tarp jų ir į Armėniją“, – cituoja girdėtas kalbas Julija.

Kaip į tai reaguoja vietiniai? Teigiamai. Sako, kad į šalį su savo kapitalais, verslais atvyksta perspektyvūs, išsilavinę, nekeliantys jokių problemų jauni žmonės, kurie, tikimasi, pagerins skurdžią šalies ekonomiką. Viena bėda, kad dėl jų būsto nuomos kainos sostinėje šoktelėjo net du tris kartus. Turint omeny kuklias armėnų pajamas, 1 000 ir daugiau eurų už būsto nuomą sostinėje jiems yra labai dideli pinigai.

Rožinis miestas

Jerevanas dar yra žinomas kaip rožinis miestas. Sovietmečiu pastatai jame buvo pradėti statyti iš tufo – vulkaninės kilmės uolienos, turinčios rausvą atspalvį. Sakoma, kad ji primena ugningą šios tautos charakterį.

Vakarais saulės spinduliai švelniai bėgioja miesto namų paviršiumi ir nudažo viską nuo švelniai rausvų iki persikinių atspalvių. Net paprasti daugiabučiai čia taip pat yra rausvi, kaip ir suoliukai miesto parkuose.

„Aišku, miesto centras išblizgintas, o paėjus toliau akis bado lūšnynai“, – pasakojo keliautoja, kasdien klaidžiojusi po įvairius Jerevano rajonus ir sukardavusi net iki 30 km.

Spalvinga: rožinis tufo miestas Jerevanas ir tolumoje stūksantis Ararato kalnas / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi oro temperatūra pietinėje Užkaukazėje vasarą perkopia per +30 °C karščio ribą pavėsyje, gyventojai atgyja tik vakarais. Tuomet jie skuba į gatves su šeimomis – vaikštinėja, bendrauja.

Vaikai linksmai sau turškiasi fontanuose, kurių čia gausybė. Julija sako, kad Jerevano kiemuose labai daug vaikų. „Jie žaidžia slėpynių, spardo kamuolį, mergaitės šokinėja per gumą – žodžiu, Jerevano kiemuose virte verda gyvenimas“, – dalijasi įspūdžiais mergina ir apgailestauja, kad Lietuvoje tokių vaizdų jai seniai neteko matyti.

Gaiva: daugybė fontanų, kurių purslais karštą vasaros dieną mėgaujasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, – dar vienas Jerevano skiriamasis ženklas / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Sevanas – Armėnijos jūra

Skanesnio vandens dar niekur nesu ragavusi! O žalesnio miesto spiginant +30 °C karščiui nesu mačiusi.

Armėnija žymi mineraliniais vandenimis. Keliautoja pasakoja, kad tiek pačiame Jerevane, tiek ir mažesniuose miestuose atsigerti vandens galima bet kur sustojus, todėl žmonės beveik neperka vandens buteliukuose.

„Namuose jį geria tiesiai iš čiaupo, o mieste – iš fontanėlių. Skanesnio vandens dar niekur nesu ragavusi! O žalesnio miesto spiginant +30 °C  karščiui nesu mačiusi. Turint tiek šaltinių, matyt, nėra labai sunku tą žalumą išlaikyti“, – svarsto ji.

Kadangi per tokį karštį išbūti mieste neįmanoma, Julija važiavo atsigaivinti į užmiestį – prie vadinamosios armėnų jūros. Ją vietiniams atstoja 1 900 m aukštyje tyvuliuojantis, apsuptas kalnų Sevano ežeras. Čia zuja laiveliai, vandens motociklai. Yra ir paplūdimių, šalia jų – sovietiškos poilsinės. Ežero plotas – 1 243 kv. km. Tai pats didžiausias ežeras Kaukazo kalnuose, Armėnijoje. Vidutinis ežero gylis yra 26 m, o didžiausias – 78,4 m. Į ežerą įteka 28 upės. Sevano ežero pakrantės labai vaizdingos – jas supa uolos, tankūs miškai, yra nemažai archeologinių vietovių, galima išvysti senovinių armėnų vienuolynų.

„Vanduo tame ežere labai tyras ir šaltas. Maudytis geriau liepą, rugpjūtį, kai vandenukas truputį įšyla“, – kalba keliautoja, labiau už maudynes mėgstanti vaikščioti.

Turgų privalu pamatyti

Būnant Jerevane Julija labai rekomenduoja apsilankyti vietiniame turguje. Ko jau ko, bet persikų prisivalgysite iki soties. Kaip ir kitų vaisių. Kadangi Armėnija – saulėta šalis, vaismedžiai čia sunokina sultingų ir kvapnių daugybės rūšių vaisių. Jų galima nusipirkti ištisus metus bet kokios formos – žalių, džiovintų, marinuotų. Armėnų virtuvėje jie yra daugelio nacionalinių patiekalų komponentai.

Paklausta, ką pirko lauktuvių namiškiams, mergina mini riešutų ir džiovintų vaisių kompozicijas, primenančias mozaikas. „Jos taip gražiai supakuotos ir tokios skanios, kad pripirkau jų visiems – namiškiams, bendradarbiams“, – šypsosi pašnekovė.

Birželio pradžioje, kai Julija keliavo, pakelės medžiai buvo lipte aplipę šilkmedžio uogomis. „Moterys pardavinėjo jas ant kiekvieno kampo. Išvaizda tos uogos labai panašios į mūsų gervuoges. Pasidomėjau, kuo jos naudingos. Pasirodo jose gausu fruktozes, gliukozės, geležies, vitaminų A, E, C“, – paaiškina J.Timčenko.

Rekomendacija: norint pažinti kraštą būtina apsilankyti ir vietiniame turguje / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Maistas labai skanus

Ar kada stebėjote, kaip kepamas lavašas? Pašnekovė sako, kad procesas be galo įdomus. Lavašo blyno prilipinimas prie tandyro (tai rytietiška rankų darbo molinė krosnis) – įdomiausia viso proceso dalis. Jei bent sekundę ilgiau palaikysi – blynas nukris ir sudegs. Dėl to turistams to daryti vietinės moterys neleidžia.

Nors lavašo blynai kepami ir kitose Rytų šalyse, armėnai lavašą tiesiog garbina, net kuria vaikams filmukus, pasakas apie jį.

Dolma (armėniški balandėliai) – kitas tradicinis armėniškas patiekalas, gaminamas iš įvairių daržovių, kurios įdaromos ryžių įdaru. Dolma paplitusi didelėje dalyje Azijos, pirmiausia Artimųjų Rytų virtuvėse. „Tai beveik tas pats, kas mūsų balandėliai, tik įdaras susuktas į vynuogių lapus, – aiškina pašnekovė. – Paprastai balandėlių namuose nevalgau, bet šitie buvo nerealiai skanūs.“

Karštai: lavašų kepimas – įdomus ir specialių įgūdžių reikalaujantis procesas / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Armėniško avienos šašlyko Jerevane jums pasiūlys kiekviena kavinė. „Mėsa nemarinuojama, bet padruskinama, papipirinama, įtrinama svogūnais ir iš karto kepama“, – pasakoja apie šašlykų paruošimą.

Dar vienas tradicinis armėniškas pietų valgis – spas sriuba. Tai jogurto pagrindu pagaminta sriuba, patiekiama karšta arba šalta. Be jogurto, pagrindinis ingredientas yra lukštenti kviečiai arba ryžiai. Nors Julija prisipažįsta nesanti sriubų gerbėja, bet šios sriubos neatsisakė – buvo skanu.

Kelionių suvenyrai – auskarai

Kadangi Julija keliauja tik su viena kuprinėle, tai ir suvenyrams vietos turi nedaug. Iš aplankytų kraštų ji stengiasi parsivežti kokius nors originalius auskarus.

Namuose turi net specialų stendą, kuriame sukabinti visi jos kelionių trofėjai su užrašais, iš kurios šalies buvo pargabenti. Šiuo metu jų yra apie 30.

„Man patinka, kad papuošalai neužima daug vietos. Be to, tai kasdien naudojamas daiktas“, – sako Julija, kitą dieną po kelionės į darbą išėjusi su masyviais sidabro auskarais, įsigytais pas armėnų juvelyrus.

Svajonė: keliones dievinanti J.Timčenko, jei tik galėtų, visur keliautų su šeškiuku Tviksu / J. Timčenko asmeninio archyvo nuotr.

Kitas Julijos pomėgis po kelionių yra... šeškai. Mergina su savo augintiniu Tviksu priklauso Šeškų mylėtojų klubui. Planuoja įsigyti ir antrą šeškiuką, kad Tviksui gyventi būtų linksmiau.

„Tai ne narvo gyvūnas. Jis nori ir žaidimų su šeimininku, ir dėmesio“, – sako ji. Ar šeškai – švarūs augintiniai? „Namų nepriteršia, bet sujaukti – sujaukia...“ – juokiasi ji, išmokiusi saviškį naudotis tualetu.

O šeškiškas kvapas, apie kurį kuriami net anekdotai? „Specifinis. Tas tiesa. Tviksas gali pagadinti orą susijaudinęs – kai per daug užsižaidžia arba susinervina. Bet praveri langus, išvėdini, ir gerai“, – atlaidžiai nusiteikusi šeško šeimininkė.

Kai Julija išvyksta į kelionę, prašo klubo narių pagalbos. Mat šeškai maitinasi žalia mėsa, tad palikti juos savaitei vienus namuose neįmanoma.